Velykinio laikotarpio tradicijos
|
Velykų procesija aplink bažnyčią
|
Pro lango stiklą vidun skverbiasi pavasario saulė. Ant stalo stovi pamerkta kadagio šakelė verba. Mūsų senoliai turėjo gražų paprotį: ankstyvą pavasarį žadinti gyvybę medžiuose. Kiekvienas stengdavosi tą pavasario rytą kuo anksčiau atsikelti ir suduoti namiškiams verba. Šioje kadagio šakelėje susikaupusi gyvybės, augimo ir vaisingumo jėga. Tokią verbą uždegę senoliai tikėdavosi išsklaidyti audros debesis. Buvo tikima, kad į trobą, kurioje yra verbos, netrenkia perkūnas ir neįeina velnias. Dabar verbos šventinamos bažnyčioje. Kunigas, procesijos metu nešdamas verbą rankose, kartoja Jėzaus garbingą kelią. Primenama, kaip žmonės Jeruzalėje sveikino Jėzų ir klojo jam medžių šakeles po kojomis. Taip prasideda priešvelykinės apeigos.
Laukdami Šv. Velykų, švariname namus, valome savo mintis, skaidriname širdis. Tam skirtas visas Gavėnios metas ir rekolekcijos. Vidiškių parapijoje jas vedė kun. Kęstutis Genys. Šventosios Velykos didžioji pavasario šventė.
Ankstų Velykų rytą šeimininkės skubėdavo bažnyčion ir nešdavosi pašventinti velykinių valgių. Tai darydavo, kad šeimos nariai, paragavę šventinių velykinių patiekalų, būtų dori, geri žmonės, tarpusavyje nesivaidytų ir nesipyktų. Svarbiausias patiekalas dažyti kiaušiniai, vadinami margučiais, simbolizuodavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą.
Šiemet, nors gamta pagailėjo šilumos ir žalumos, ankstų rytą į mūsų bažnytėlę susirinko daug žmonių. Dalyvavo procesijoje, šv. Mišiose, klausėsi Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir parapijos klebono kun. Dariaus Auglio šventinių sveikinimų. Po šv. Mišių parapijiečiai vieni kitus sveikino sulaukus Šventų Velykų, linkėdami sveikatos, laimės.
Te saulės spinduliai išlygina skausmo randus, suteikia viltį.
Dominyka VAITKŪNAITĖ
Vidiškiai
Ukmergės rajonas
© 2013 XXI amžius
|