2013 m. gegužės 3 d.    
Nr. 18
(2042)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kauno Šv. Petro ir Pauliaus Arkikatedra Bazilika – Lietuvos pulsuojanti širdis

Irena Petraitienė

Kauno Arkikatedra Bazilika

Šiemet 600-ąsias metines mininti Kauno Šv. Petro ir Pauliaus Arkikatedra Bazilika, kaip parapijos bažnyčia, minima 1413 m. balandžio 22 d. rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus suteikia jai atlaidų privilegiją. Manoma, kad ji buvo pastatyta 1408–1413 metais, Žemaičių krikšto įamžinimo proga. Spėjamas fundatorius – Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas. 1584 metais Kauną aplankęs kardinolo Jurgio Radvilos kancleris Liudvikas Fulgiens rašė popiežiaus nuncijui Lietuvoje: Būdamas Kaune kardinolas, mano globėjas, Dangun Ėmimo šventės dieną giedojo Mišias parapinėje bažnyčioje, kuri būtų pakankama ir katedrai, jeigu būtų baigta, nes tokie yra dideli jos pagrindai. Ši bažnyčia tikrai ieško ir šaukiasi karaliaus Stepono maloningumo, kad jis šią bažnyčią užbaigtų ir kad miestas galėtų didžiuotis bažnyčia taip gražia, kokios yra pačios gražiausios Vilniuje ir galbūt visoje karalystėje.

Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto dotacijos dėka 1771 metais ji buvo užbaigta statyti. 1775 metais buvo pastatytas didingas didysis altorius, išlikęs iki šių dienų. Nuo 1808 iki 1864 metų bažnyčia priklausė vienuoliams augustijonams.

Vysk. Motiejus Valančius: „Budėkite, stovėkite tikėjime...“

Šv. Petro ir Pauliaus Arkikatedros Bazilikos didingumas gražiausiai atsiveria nuo kitapus Nemuno esančių Aleksoto šlaitų, kur laisvesnę valandėlę mėgdavo vaikštinėti vyskupas Motiejus Valančius. Pirmasis, kuris aprašė šios šventovės istoriją, pirmąkart publikuodamas Aleksandro 1503 metų privilegijos tekstą, ir buvo šis Žemaičių ganytojas. 1864 metų pabaigoje Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu Žemaičių vyskupijos centrą perkėlus iš Varnių į Kauną, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia tapo faktiniu Žemaičių vyskupo sostu.

Simboliška, kad Varnių senojoje katedroje pasilikęs žemaitiškai vadinamas vyskupo sostas – „krasė“, irgi patyrė savotišką carinės valdžios smūgį. 1866 metais generalgubernatoriaus įsakymu vyskupo sostas buvo pristatytas Telšių žandarmerijos viršininkui, M. Valančiui pranešant, jog galįs savo „krasę“ pasiimti. Telšių klebonas kun. Legeckas norėjo vyskupo pavedimą atlikti, bet valdžios ragus parodęs viršininkas jos nedavė. Kun. Feliksas Rimkevičius rašė, kad vysk. M. Valančius matęs savo krasę, pamestą paniekoje kariškojo viršininko raštinės kertėje, todėl gubernatoriui rašė raštą, prašydamas įsakyti, kad žandarmerijos viršininkas sostą atiduotų...

1847 metais pasirašant Rusijos konkordatą su Vatikanu, buvo patvirtintos naujos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų ribos. Vilniaus vyskupijos devyni dekanatai su 93 bažnyčiomis buvo prijungti prie Žemaičių vyskupijos, kurioje atsidūrė ir Kauno dekanatas. Vysk. M. Valančius, vizituodamas Kauną, aukodavo šv. Mišias tuo metu augustijonų administruotoje bažnyčioje, pažino nuo generalgubernatoriaus nemalonės apgintą priorą kun. Strzedzinkį, kurį atvykęs paskyrė savo katedros klebonu, vikaru – kun. G. Butkevičių. Kartu su pagalbininkais ganytojas šeimininkišku žvilgsniu apmetė remonto besiprašančias bažnyčios kertes: nutarta išbalinti vidaus sienas, pataisyti kai kuriuos langus, plytines grindis pakeisti medinėmis. Bažnyčios fundatoriaus – Vytauto Didžiojo – atminimui parūpino jo portretą, kurį pagal Lietuvos Brastoje buvusio paveikslo pavyzdį už 100 rub. nutapė dailininkas Jonas Zenkevičius. Valančių dabina jo mielaširdystė ir visi iš to paeinantys darbai, – rašė Kunigų seminarijos rektorius kun. J. Račkauskas. – 1868 ir 1869 m., t.y. bado metuose, įtaisė pas save neturčiams virtuvę, liepė taisyti valgymą ir taip per kelis mėnesius kasdieną maitino po kelis šimtus ypatų. Šelpė, neatsižvlegdamas į skirtumą tikybos, kas tik reikalavo, pašalpą gavo.

Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis te nenugąsdina jūsų ir te nesulaiko nuo gynimo katalikų tikėjimo. Taip 1865 metais kunigams Kaune kalbėjo vysk. M. Valančius , pamatęs beribį carinės valdžios katalikų persekiojimą. Vyriausybei draudžiant įvairias tikinčiųjų brolijas, žemesnieji policijos valdininkai naikino kiekvieną tų brolijų ženklą, kartais stačiai nuo žmonių draskydami škaplierius ir rožančius. Pamokslų cenzūra, katalikų bažnyčių rusinimas, netgi sakramentų reguliavimas buvo begalinės carinės valdžios statomos kliūtys, reikalavusios, didelio vysk. M. Valančiaus atkaklumo. Darymas įstatytos bažnytinės apeigos priguli ne nuo mano valios, ir todėl aš neturiu teisės daryti jos priklausomos nuo gubernatoriaus valios, prašydamas jai leidimo mėnesiui arba metams. Prasidėjus byloms dėl procesijų, dėstė Bažnyčios poziciją. Didelis vyskupo valdžios suvaržymas buvo reikalavimas prašyti gubernatoriaus sutikimo kiekvieno kunigo paskyrimui.

Kartu su vyskupu į Kauną atvyko ir Žemaičių vyskupijos kapitula, buvo perkeltos kanauninkų insignijos. Metuose 1745, vyskupui Antanui Tiškevyčiai meldžiant, Benediktas XIV, popiežius, pralotams su kanauninkais daleido dėvėti kryžių baltą aštuoniais galais su žydra akele, kurios vienoj pusėj turi būti išrašytas šv. Jonas Nepamacijonas, o antroj pusėj šv. apaštalai Petras su Povilu. Žemiau kalavijas, kuriuo šv. Povilas buvo nukirstas, ir du raktu šv. Petro, – rašyta „Žemaičių vyskupystėje“. Deja, ir į Žemaičių kapitulos vakansines vietas priimti vyskupo akimis tinkamas kandidatūras gubernatoriaus buvo trukdoma. Antai nebuvo patvirtintas skiriamas seminarijos prof. kun. Antanas Baranauskas.

1875 m. vasario 24 d. M. Valančius minėjo savo vyskupavimo 25-ąsias metines. Žinoma, kad 1850 metais vyskupu įšventintas M. Valančius iš caro Nikolajaus I gavo dovanų, briliantinį žiedą, kainuojantį 823 sidabrinius rrublius., mitrą ir pastoralą. Tai – senos tradicijos tąsa: pagrindines vyskupų pontifikalijas konsekruotam vyskupui ordinarui dovanoja pasaulietinis valdovas kaip simbolinį savo nuolankumo ir geros valios ženklą. Tarp šių į Kauną perkeltų vyskupo insignijų pastoralo nėra – 1875 metais, vykdant ganytojo testamentą, iš ganytojo lazdos buvo nukaltos dvi sidabrinių mišių taurių ir patenų poros. Tai, pasak menotyrininkės dr. R. Valinčiūtės-Varnės, tik dar kartą atskleidžia šio išskirtinio Žemaičių ganytojo dvasios didybę – jis net savo galios ženklui rado tauriausią paskirtį – padarė jį Eucharistijos talpykla.

Vysk. M. Valančius mirė gegužės 17 d. Per laidotuves, gegužės 21 d., pamokslus sakė kun. A. Baranauskas, seminarijos rektorius kun. J. Račkauskas, pavyskupis A. Beresnevičius, kurį, kaip vysk. M. Valančiaus įpėdinį – kapitula netrukus išrinko vyskupijos valdytoju.

Vysk. M. Valančiaus palaikai ilsisi Katedros kriptoje po dižiuoju altoriumi.

„Inaugurationis cathedralis Ecclesiae“

Numalšinus 1863 metų sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, įvykdžius katalikų represijas, santykiai tarp Rusijos ir Apaštalų Sosto baigėsi konkordato nutraukimu. Tik Rusijos caru tapus Aleksandrui III, 1882 m. gruodžio 4 d. vėl buvo pasirašyta sutartis su Vatikanu. 1883 m. gegužės 22 d. Žemaičių vyskupu konsekruotas Mečislovas Leonardas Paliulionis iš caro Aleksandro III rankų gavo dabar Kaune saugomą sidabrinį, auksuotą, spalvotu pertvariniu emaliu gausiai puoštą pastoralą.

1895 metais popiežius Leonas XIII Kauno Šv. Petro ir Povilo bažnyčią patvirtino Žemaičių vyskupijos katedra. Džiaugsmingą, ilgai lauktą žinią Katedros vikaras kun. St. Serapas laiške pranešė savo bendramoksliams Peterburgo dvasinės akademijos lietuviams alumnams, vaizdingai aprašydamas  „Inaugurationis cathedralis Ecclesiae“. Lapkritį Katedros inauguracijos iškilmėms vadovavęs Sankt Peterburgo imperatoriškosios dvasinės akademijos rektorius vyskupas Albinas Františekas Symonas perskaitė popiežiaus Leono XIII dekretą, kuriuo Žemaičių vyskupijos katedra iš Varnių perkeliama į Kauną. Padėkos žodį tarus vysk. M. L. Paliulioniui, pasibaigus prakalboms, prasidėjo homagium clericorum (klierikų paklusnumo išreiškimas) – bučiavimas Vyskupui rankos ant trono (sosto) sėdants... Choras giedojo „Tu Petras...“, o kai paleidę visą galybę vargonų, tad rodęs, kad perkūnija pradėjo mušti bažnyčioje. Atlaikęs sumą vyskupas Symonas suteikė palaiminimą. Chorui giedant „Laudate Dominum“, antrą palaiminimą suteikė vysk. M. L. Paliulionis.

Per iškilmimgus pietus vyskupas A. F. Symonas rašė laiške: Savo prakalboje vietoje, kad padėkavoti už gūdonę, pradėjo juokauti; būk dabar, perkėlęs katedrą iš Varnių į Kauną jis pastatė vyskupui Paliulioniui bažnyčioje zoslaniuką (vyskupo sostą, krasę) atsisėsti, nes pirmu to neturėjęs. Kun. St. Serapui pasirodė, kad toks jų gerbiamo rektoriaus pajuokavimas buvo ne vietoje ir neatitiko iškilmių reikšmės. Vis dėlto Žemaičių katedroje netrukus po iškilmių ant kairiojo pilioriaus prieš didįjį altorių vysk. Paliulionio pavedimu buvo atidengtas antkapinis paminklas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimui, dėl kurio amžininkai reiškė didelį pritarimą.

Ruošiantis Katedros inauguracijai ir po jos ganytojo rūpesčiu daugeliu atžvilgių „šventovės veidas nušvito“. 1890–1891 metais įžymusis dailininkas Mykolas Elvyras Andriolli-Andriulis Kauno Katedrai nutapė keletą paveikslų. Bažnyčios interjerą dekoravo dailininkas Janas Čajevičius ir pats vienas atliko visus darbus. 1899–1902 metais čia buvo atlikta keletas pakeitimų: praplėsta zakristija ir perkelti vakarų link įėjimai, anksčiau buvę ties navų viduriu, pristatyta Švč. Sakramento koplyčia. Paminėtina, kad naujoji koplyčia (architektas J. Verneris) – vienas iš geriausiai pastatytų XIX amžiaus statinių.

Pakitus Kauno šventovės statusui, dažnesnės buvo įvairios religinės šventės, kurioms buvo reikalingi šventiniai, vienodos kompozicijos įvairių liturginių spalvų komplektai. Vienas dosniausių aukotojų buvo pats Žemaičių vyskupas M. L. Paliulionis, kurio 1895 metais padovanoti liturginiai drabužiai iki šiol sudaro didžiausią Katedros paramentikos dalį. Ganytojas, rūpindamasis bažnytinės muzikos bei giedojimo lygio pakėlimu, pakvietė Katedros vargoninku žinomą kompozitorių J. Naujalį, bet didžiausią dėmesį, kaip rašė buvęs vysk. Paliulionio sekretorius prel. A. Dambrauskas-Jakštas, ganytojas skyrė giluminiams Bažnyčios reikalams. Jis apgailestaudavo, kad jaunesnioji dvasininkų karta ieško kažkokių naujų idealų ir apleidžia tikrąsias kunigiškos veiklos sritis: sakyklą, klausyklą, mokyklą, maldingą sakramentų administravimą ir išmintingą parapijos valdymą. Jis ypač rūpinosi klausyklos dalykais, išleido tam tikrų paliepimų. Didžiojo jubiliejaus (1901) metais taip sutvarkė tos iškilmės šventimą, kad visi, kas tik norėjo išpažintį atlikti, be vargo galėjo tai padaryti. Vysk. M. L. Paulionis mirė 1908 m. gegužės 2 d. Kaune, vyskupu išbuvęs 25 metus, palaidotas šalia vysk. M. Valančiaus.

Žemaičių kapitula 1908 m. gegužės 8 d. vienbalsiai išrinko vysk. Gasparą Felicijoną Cirtautą vyskupijos valdytoju, o Šventasis Tėvas Pijus X 1910 m. balandžio 7 d. pakėlė jį Žemaičių vyskupu ordinaru. Kunigams vysk. Cirtautas sakė: Pas mane rasit patarimą, paguodą, pagalbą, dovanojimą ir bausmę, jei būsit to verti. Kai iškildavo klausimas, kokia – lietuvių ar lenkų – kalba jo vyskupijai priklausančiose parapijose melstis, vysk. G. F. Cirtautas ramiai ir įtikinamai atsiliepdavo: Tegu meldžasi kokia sau nori kalba, kad tik melstųsi. Jis karštai rėmė „Saulės“, Blaivybės, Šv. Juozapo, Šv. Zitos lietuvių draugijas, joms testamentu paliko nemažą pinigų sumą.

Šis Žemaičių ganytojas per trejus vyskupavimo metus įvedė lietuviškas kunigų rekolekcijas, o lietuvių kalbą – į seminarijos dvasinius skaitymus. Mirė 1913 m. rugsėjo 4 d., palaidotas Katedros kriptoje.

1914 m. vasario 14 d. Šventasis Tėvas Pijus X pradžiugino Lietuvą, pakeldamas į Žemaičių vyskupus kun. Pranciškų Karevičių, Mogiliovo kapitulos kanauninką. Konsekracijos proga 1914 m. balandžio 14 d. Mogiliovo ir Minsko vyskupijų kunigai ir klierikai padovanojo pektoralą – krūtinės kryžių su relikvijomis. Žinant, kad šio ganytojo vykupavimo leitmotyvas buvo kova už lietuvybę bažnyčiose, ypatingą simbolinę reikšmę įgyja donacinis įrašas lietuvių kalba: Vyskupui Pranciškui Karevičiui, Mylimajam Draugui ir gerbiamajam Mokytojui. Vysk. Pr. Karevičius šį kryžių nešiojo visą likusį gyvenimą.

Visos privilegijos visiems laikams

Artėjant Žemaičių vyskupijos 500 metų jubiliejui, susirūpinta Žemaičių katedrai suteikti Mažosios bazilikos titulą. Kaune šį procesą incijavo Žemaičių kapitula: surašė motyvacinį laišką tuometiniam Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui. 1921 m. balandžio 26 d. popiežius Benediktas XV Žemaičių vyskupijos katedrai suteikė Mažosios bazilikos garbės titulą. Šį titulą turinti šventovė išsiskiria specialiomis insignijomis. Per procesijas bazilikos turi teisę nešti priešakyje tintinabulum ir ombrellone, – iškilmių organizavimu besirūpinusiam kan. Kazimierui Šauliui laiške rašė neoficialus Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto kun. Jurgis Narijauskas. – Tintinabulum tai esąs skambutis, intaisytas į medinį gražiai išdrožtą rėmą. Ombrellone – tai didelis skėtis, šilkinis, įvairių bažnytinių spalvų, žemai apdabintas įvairiais bažnytinio turinio herbais; jį neša vienas žmogus, kaipo bazilikos emblemą, paskui tintinabulum, kuris karts nuo karto turi skambėti tuo būdu pranešdamas bazilikos procesiją.

Rugsėjo 21 d. 10 val. procesija nuo Kunigų seminarijos į Katedrą prasidėjo Žemaičių vyskupijos 500 metų sukaktuvių jubiliejaus iškilmės. Katedroje Seinų vyskupas Antanas Karosas perskaitė lotynų ir lietuvių kalbomis dvi Šv. Tėvo Benedikto XV bules. Viena: Mūsų Apaštališka valdžia, šio rašto galia, visiems laikams Žemaičių Katedros Bažnyčią, Šventųjų Apaštalų Kunigaikščių Petro ir Povilo vardais pašvęstą, pakeliame į Mažosios Bazilikos laipsnį ir suteikiame jai visas privilegijas, kurios teisėtai pridera Mažosioms šito garbaus miesto Bazilikoms. Antra skelbė visoje Žemaičių vyskupijoje trijų mėnesių jubiliejų, suteikiant visuotinius atlaidus. Iškilmėse dalyvavo Respublikos vyriausybės nariai, vyskupai iš Lenkijos, Latvijos, Žemaičių kapitulos nariai, garbės kanauninkai, dekanai, Seminarijos profesūra, katalikiškų organizacijų, vienuolijų atstovai bei daugybė tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Skambūs šventės akordai atspindėjo visą paskutiniojo Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus 12 metų ganytojiško darbo laikotarpį. Pasak kun. K. A. Matulaičio MIC, jis, aru iškilęs savojoje tautoje, visa širdimi padeda atsikūrusios Lietuvos valstybės vadovams sumaniai tvarkyti laisvą Tėvynę. Ganytojo mostą pajunta ir Kauno katedra bazilika, tampanti tautinio atgimimo šventove. Vysk. Pr. Karevičiaus 1922 m. sausio 31 d. raštu buvo atgaivinta Švč. Sakramento brolija su centru Žemaičių katedroje bazilikoje. Brolijos pirmininkas kun. Feliksas Kapočius paprašė Kauno katedroje bazilikoje sekmadieniais ir šventadieniais 6 val. ryto įvesti primarijas prie išstatyto Švč. Sakramento su lietuviškais giedojimais ir lietuvišku pamokslu. 1923 m. gruodžio 19 d. panašų raštą surašė Katalikių moterų draugija ir Katalikų ūkininkų organizacija, pasirašę „politiniai organizuotų katalikų inteligentų vardu“. Buvo prašoma įvesti daugiau lietuviškų pamaldų, pagal gyventojų procentus nustatyti lietuviškų ir kitomis kalbomis vykdomų pamaldų skaičių Katedroje ir kitose parapijų bažnyčiose. Bažnyčia visokeriopai rūpinosi lietuvių tautiškumo stiprinimu, kovotojų dėl Lietuvos laisvės atminimo įamžinimu. 1924 m. gruodžio 1 d. buvo nutarta katedros sienoje įmūryti lentą, kurioje būtų surašytos Sibire komunistų nelaisvėje nužudytų septynių asmenų pavardės.

1926 metų balandį Kauną pasiekė žinia, kad popiežius Pijus XI bule Lituanorum gente 1926 m. balandžio 4 d. įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Žemaičių Kauno katedra bazilika tapo Arkikatedra Bazilika ir arkivyskupo metropolito sostu. Pirmuoju arkivyskupu metropolitu nominuotas Juozapas Jonas Skvireckas. Kauno arkikatedros muziejuje iki šių dienų iššaugoti jo rangą atitikę arkivyskupo rūbai – skaisčiai purpurinės spalvos sutana, modzetė, mantaletas. Prel. Blažiejus Čėsnys taip atsimena arkivykupo ingresą: Neišdilo iš atminties ir anų metų Šv. Petro ir Povilo diena, kada dalyvaujant Šv. Tėvo įgaliotiniui arkiv. Jurgiui Matulevičiui, visiems Lietuvos vyskupams, didžiausiam dvasiškių būriui ir milžiniškoms tikinčiųjų minioms, mūsų Ganytojas (Skvireckas) iškilmingiausioje procesijoje buvo įvesdintas į savo arkikatedrą ir čia pat ant jo pečių uždėtas iš Popiežiaus gautas palijumas – arkivyskupiškos valdžios ženklas.

Įkurta Arkikatedros kapitula paveldėjo Žemaičių katedros kapitulos insignijas ir narius.

Senieji distinktoriai, ypač pažymėti Rusijos imperijos herbais, buvo nepriimtini, todėl po 1926 metų Vokietijoje buvo užsakyti nauji, kuriems akivaizdžiai stengtasi suteikti pirminį, M. Valančiaus aprašytą pavidalą. Jų forma, spalvos ir simboliai iš esmės nepakito, tik vietoje dekoratyvios jungtelės, jungiančios kryžių ir grandinę, įkomponuotas Lietuvos herbas – Vytis – raudono emalio fone, o kryžiaus apačioje įtaisyti sukryžiuoti šv. Petro ir Pauliaus simboliai – raktas ir kalavijas.

1920 m. sausio 29 d. į Kauno šventovę įžengęs Šv. Tėvo atstovas Varšuvai arkivyskupas Achilles Ratti – vėliau popiežius Pijus XI – 1939 metų vasarį mirė. Ta proga vasario 15 d. arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas aukojo iškilmingas gedulingas pontifikalines šv. Mišias. Po jų prie žvakių šviesoje paskendusio katafalio vyko penkios absoliucijos. Jas atliko vysk. Teofilius Matulionis, Šv. Sosto atstovas Mgr. Burzio, prelatai Aleksandras Grigaitis, Kazimieras Šaulys ir pats celebrantas arkiv. J. Skvireckas.

Arkikatedrai Bazilikai labai reikšmingas įvykis, apie kurį rašė „Draugija“, buvo 1940 m. gegužės 12 d. vykęs Apaštališkojo nuncijaus Lietuvai arkivyskupo Aloyzo Centozos ingresas. Ta proga Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas ir nuncijus pasikeitė kalbomis ir aukojo iškilmingas pontifikalines šv. Mišias. Iškilmimgose pamaldose dalyvo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Merkys, Seimo pirmininkas K. Šakenis, dilpomatinis korpusas, aukštieji kariuomenės pareigūnai, kapitula, profesūra, katalikiškų organizaciojų atstsovai ir pilna Arkikatedra tikinčiųjų.

Gaivinant iškirstas religijos šaknis

1956 metais Arkikatedra dar buvo aptverta mūrine tvora. Todėl tais metais ypač iš pietų pusės tiek prisirinko žmonių, kad procesija vos galėjo prasisprausti. O jau bažnyčios viduje tai neįmanoma buvo į šalį net kojos pakreipti, – taip mons. A. Gustaitis pasakojo kun. Tomui Karkliui, rašiusiam bakalauro darbą „Kauno Arkikatedros Bazilikos pastoracijos bruožai (1920–1996)“. Nors tikinčiųjų aktyvumo būta palyginti didelio, ypač per šventes, Arkikatedros padėtis prastėjo. Blogiausia tai, kad buvo išardyti senieji parapijos ryšiai, pasikėsinta į nuo seno puoselėtas Kauno Arkikatedros Bazilikos bendruomenės tradicijas. Antai 1952 metais buvo visiškai išardytos religinės brolijos. Tarp išlaikytų, tikinčiųjų dvasią gaivinančių švenčių kun. T. Karklys mini septintajame dešimtmetyje švęstas Devintines ir Devintinių oktavą, kai iškilmingoje procesijoje dalyvaudavo daug jaunimo ir vaikų, bei Šv. Kazimiero, Šv. Juozapo, Šv. Zitos, Porciunkulės, Šv. Stepono ir iškilmingiausius Šv. Petro ir Pauliaus atlaidus. Šių švenčių metu, nežiūrint sovietinio saugumo persekiojimų, būdavo einamos procesijos, kurias daugiausia slapta globojo pogrindyje buvusios seselės vienuolės. 1949 metais arkivyskupiją valdant kan. Juozui Stankevičiui, jo paties potvarkiu Švč. Trejybės parapijos bažnyčia buvo perduota Kunigų seminarijai, o Arkikatedrai Bazilikai suteiktas parapijos bažnyčios statusas ir išsaugotas arkivyskupo sosto bažnyčios statusas. Taigi čia toliau savo pastoracinę veiklą vykdė vyskupai Juozas Matulaitis-Labukas, Romualdas Krikščiūnas, Liudvikas Povilonis, Juozas Preikšas.

Artėjant tautos Atgimimo pavasariui, po ilgų griežto religijos persekiojimo ir Bažnyčios naikinimo metų Arkikatedra Bazilika išliko tebepulsuojančia Lietuvos širdimi. 1987 metais čia įvyko Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimas. Gegužės 24 d. arkiv. L. Povilonis su kitais Lietuvos vyskupais koncelebravo šv. Mišias, pamokslą pasakė Telšių vysk. Antanas Vaičius.

Lietuva 1989-aisiais iškilmingai minėjo Vasario 16-osios šventę. Žmonės, tautos ir valstybės nuo senų laikų brangina laisvę ir ant jos aukuro suklojo didžiausias aukas, – tokiais žodžiais Jo Eminencija kardinolas V. Sladkevičius tą rytą prabilo į Arkikatedroje Bazilikoje susirinkusius kauniečius ir perdavė popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimus Lietuvos katalikams.

Praėjus Vasario 16-osios iškilmėms, Lietuvą pasiekė nauja žinia iš Vatikano. Jo dienraštis „L’osservatore Romano“ paskelbė apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios reorganizavimą pagal Popiežiaus 1989 m. vasario 7 d. aktą. Šv. Romos kardinolas, Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vincentas Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu. 1989-ųjų balandžio 2-ąją, skambant Kauno Arkikatedros Bazilikos varpams, prie didžiųjų šios šventovės durų Jo Eminenciją Vincentą Sladkevičių sutiko išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis, kunigai, didelė tikinčiųjų minia.

1990 m. birželio 14 d. (Gedulo ir Vilties dieną) Arkikatedroje Bazilikoje buvo aukojamos iškilmingos Devintinių šv. Mišios, o po jų įvyko pirmojo po II pasaulinio karo Kauno mieste Kristaus Kūno ir Kraujo devintinių procesija, kurią vedė tuometinis Kauno arkivyskupijos kancleris kun. Eugenijus Bartulis (dabar Šiaulių vyskupas), pamokslavo kun. prof. Vytautas Sidaras, Bazilikos vikaras kun. Artūras Jagelevičius, kun. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas ir bažnyčios klebonas kun. Petras Meilus. Ši tradicija tęsiama kasmet.

1991 metų kovą įvyko ir pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimas. Ta proga šv. Mišias koncelebravo kardinolas V. Sladkevičius, tuometinis kurijos kancleris mons. Alfonsas Svarinskas ir tuometinis Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Vėliau iškilmingai pradėtos švęsti ir kitos tautinės šventės, pagyvinusios šventovėje vykdomą pastoraciją, ir tęsiamos iki šiol.

1993 m. rugsėjo 5 d. Kauno Arkikatedrą Baziliką aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II ir drauge su kardinolu V. Sladkevičiumi prie didžiojo altoriaus pasimeldė.

1996 m. gegužės 19 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje iškilmingai paminėtos Lietuvos bažnytinės provincijos 70-osios metinės, vyko Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ ingresas. Iškilmėse dalyvavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Justo Mullor Garcia, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, visi kiti Lietuvos vyskupai, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas, kitų konfesijų atstovai, daug kunigų ir vienuolių, bažnytinių įstaigų, katalikiškų, visuomeninių organizacijų, partijų atstovų.

Per pamokslą arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pastebėjo, kad paskutiniųjų 70 metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją galima suskirstyti į tris periodus: į 14 nepriklausomybės, 50 persekiojimų ir 6 atkurtosios nepriklausomybės metus. Arkivyskupo teigimu, šios aplinkybės lėmė Lietuvos vyskupų, kunigų, tikinčiųjų heroizmą ir netektis. Dabartinis atgimimas yra skausmingas, nes daugiau ar mažiau visi esame sužeisti: vieni linkę net klaidose ir nuodėmėse matyti progresą ir išganymą, o kiti – išganymą matyti tik išsaugotoje tradicijoje ir religiniame fundamentalizme. Arkivyskupas S. Tamkevičius išsakė pagarbą ir meilę apaštališkajam nuncijui Justo Mullor Garcia, o per jį Šventajam Tėvui, patikėjusiam labai svarbias ir atsakingas pareigas, kurias reikės eiti šiuo sunkiu Bažnyčiai ir Lietuvai laikotarpiu.

2000 m. gegužės 28 d. miręs kardinolas V. Sladkevičius MIC palaidotas Kauno Arkikatedros Bazilikos Švč. Koplyčioje.

2000 m. birželio 1–4 d. Kaune surengtas Lietuvos II Eucharistinis kongresas „Jėzus – tikroji Gyvenimo Duona“, skirtas Jėzaus Kristaus 2000 metų jubiliejui paminėti, sustiprino pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui ir bendruomeninę Eucharistijos šventimo idėją.


Literatūra:

Kauno Šv. Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, monografija, Kaunas, 2008.

A. Alekna. „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“, Kaunas, 1922.

T. Karklys. „Kauno arkikatedros bazilikos pastoracijos bruožai (1920–1996), Kaunas, VDU KTF, 1996.

V. Žaltauskaitė „Povilas Januševičius. Visokių atsitikimų sąrasza: 1895–1898“, Vilnius, 2004.

„Bažnyčios žinios“, 1996.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija