Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Nesenstantis didžiausias kaimas – Domeikava

Eugenijus IGNATAVIČIUS

Knygos „Domeikava“ sudarytojas Antanas Pocius kalba Domeikavos gimnazijos salėje

Renginyje šoka kolektyvas „Džiaukis“ (vadovė Giedrė Barkauskaitė)

Knygos sudarytojas Antanas Pocius perduoda knygą jaunosios kartos atstovui Karoliui Šveikauskui. Centre – bendruomenės pirmininkas Irenijus Šmidtas

Choras „Versmė“ (vad. Rasa Endriukaitienė)

Kalba rašytojas Eugenijus Ignatavičius

Knygos pristatymo dalyviai

Įvertinti tūkstančio puslapių knygą „Domeikava“, sudarytojo Antano Pociaus pristatytą jos sutiktuvių šventėje kovo 23 dieną sausakimšoje Domeikavos gimnazijos salėje, vienu straipsniu neįmanoma. Ją tinkamai ir visapusiškai aptarti prireiktų kelių dienų konferencijos. Vien pervertus šią 984 puslapių apimties knygą su šimtais vaizdingų spalvotų, net iš paukščio skrydžio darytų nuotraukų, senoviškų juodai baltų, įamžinusių praėjusio amžiaus pradžios gyvenimo akimirkas, apima pasigėrėjimas ir liūdesys: va, kad turėtume tokių knygų iš Vytauto, Gedimino ar V. Kudirkos laikų, arba kaip gera būtų, kad koks keistuolis praeities vertybių tyrinėtojas parašytų ir apie kitus kaimus.

Knyga „Domeikava“ (Domeikava kaimo statusą turinti didžiausia Lietuvos gyvenvietė) – čia gyvenančių ir išėjusių amžinybėn istorijos nuo pat šaknų iki viršūnės – su bajorais, dvarais, palivarkais, kumetynais, baudžiauninkų lūšnomis, laisvųjų valstiečių namais, ūkininkais, dvasininkais, koplyčiomis, kapinaitėmis, karčiamomis ir žydelių krautuvėmis, malūnais, karais, marais ir okupacijomis nuo XV amžiaus, kaip cunamis atūžusio audringojo laiko per šio derlingo molio krašto laukus ir vešlias girias, žmonių likimus, – ženklas. Tai – gyvas dokumentas (pasas), galiosiantis kartų kartoms, išduotas neribotam laikui kiekvienam domeikaviečiui. Tai – knyga, kuria galima gėrėtis, skaitinėti, parodyti svečiui, – štai, kaip gyveno, kokius laikus patyrė mūsų tėvai ir proseneliai, kokie esame šiandien, ką darome, kad nutiestume tiltus į ateitį.

Lygiai kaip šiuolaikinis mokslas iš vienos kūno ląstelės nustato žmogaus genetinius kodus, kilmę, tapatybę, sveikatą ir ligas, taip ir ši knyga yra sutalpinusi ne tik Domeikavos krašte dabar gyvenančių žmonių esatį, bet ir iš tūkstantmečių gelmės į saulės šviesą atidengtus daugelio kartų istorijos ženklus, pasakojanti apie iškalbingai bylojančius gausius archeologinius radinius. Tai, kas vyko Lietuvoje, atsispindi ir Domeikavos istorijoje. Šio krašto žemė – patraukli vieta žmonių gyvenimui nuo seniausių laikų: dosni gamtos gėrybėmis, puikiu kraštovaizdžiu, o didžiausia puošmena – mėlynoji Neries juosta, stačiomis pašlaitėmis skubanti į Nemuno glėbį. Ledynmečio epocha paliko tvirtą morenų sluoksnį ir po kaimų pamatu paklojo išganingąjį molį, o apylinkę supantys neperžengiami miškai vėliau tapo svetimtaučių grobiu ir vietinių vertelgų uždarbiu. Į knygos audinį organiškai įsipina dar anos nepriklausomybės, vadinamos tarpukariu, šių vietovių piliakalnių ir pilkapių archeologinių tyrinėjimų medžiaga.

Knyga stebima ne tik puslapių gausa ir svoriu, bet ir laiko gelme, po kurią meistriškai nardo jos kūrėjai, o jos sudarytojas Antanas Pocius kone prilygsta mūsų metraštininkui S. Daukantui ar nežinomam viduramžių vienuoliui, užsisklendusiam celėje ir kruopščiai užrašinėjančiam bėgančio laiko įvykius. Juk tai – ne pirmoji šio darbštuolio sudaryta knyga, už jos rikiuojasi savo apimtimi panašios „Viduklė“, „Raseinių kraštas“, „Paupys“ ir kitos mažesnės. Nejučiomis kyla mintis, kad, šį autorių pastačius viduryje raisto, po metų iš durpyno išpeštų knygą apie šiame žemės lopinėlyje vykusias žmonių dramas, istorijas. Kaip poezijos eilės skamba negirdėti kaimų pavadinimai: Saliai, Radikiai, Varluva, Milžinai, Kumpiai bei Rožių, Lantainių, Smiltynų, kitų gyvenviečių vardai.

Knygoje medžiaga išdėstyta pagal tematiką trylikoje skyrių. Krašto kaimų istorijos prasideda nuo senkapių, piliakalnių, archeologinių paminklų, vietovardžių, paskui šakojasi aukštyn, pasakoja apie žmonelių vargus, darbus, senųjų ir dabartinių dievų garbinimą, kaimų nykimą, senųjų sodybų prisikėlimą. Pasakojimus ir istorijas praturtina palyginimai, vaizdinė medžiaga. Knygoje aptarti svarbiausieji įvykiai: daug metų trukę Kauno ir Pakaunės krašto kryžiuočių užpuldinėjimai, šiurpinantys gyvenviečių deginimai, žmonių – vaikų, moterų ir senelių – žudymai, išvarymai į vergovę.

Polonizacijos, carinės priespaudos metai, Napoleono žygis į Rytus, 1831 ir 1863 metų sukilimai, baudžiavos panaikinimas ir pobaudžiavinio kaimo valstiečių, šlėktų gyvenimai, luominiai ir turtiniai santykiai vaizdingai ir turiningai pateikti Jono Brigio straipsniuose. Tyrinėtojas remiasi gausia archyvine medžiaga.

Patraukliai ir išsamiai A. Pociaus aprašyti Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, neaplenkę į Kauno tvirtovės sudėtį patekusio Domeikavos krašto. Daugelį kartų pravažiuojame autostrada pro paminklą Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti, dažnai girdime sakant „Kauno fortai“, o kas glūdi šių sąvokų gelmėje, galime sužinoti iš šios krašto knygos puslapių. Ne vienas Domeikavos kaimas tapo pirmos klasės Kauno tvirtovės, gynusios carinės Rusijos imperijos vakarines sienas, fortifikacinių įrenginių pozicijomis. Apkasų ir betoninių įtvirtinimų buvo subjauroti domeikaviečių ūkininkų laukai, iškirsti sodai, plynai sudegintas Žemaitkiemio kaimas, sunaikintos ir į naujas vietas iškeldintos kapinės. Domeikavos teritorijoje įrengtas pozicijas gynė pulkai, kurių daugumą sudarė mobilizuoti Kauno gubernijos lietuviai. Dešimtį dienų ir naktų Kauno apylinkėse siautėjo nenutrūkstanti sprogimų kanonada, gaisrų pašvaistės. Pasakojimas apie tuos įvykius paremtas gausia iliustracine medžiaga – nuotraukomis, planais, brėžiniais. Aprašyti vaizdai primena gero dokumentinio romano puslapius.

Ketvirtasis knygos skyrius baigiamas išsamia tyrinėtojo J. Brigio studija apie žemės reformą, atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Ją lydėjo sklypų nepasidalinimai, kivirčai, teismai, kurių bylos užsitęsė iki pirmosios bolševikinės okupacijos laikų.

Žmonių gyvenimai tarsi suausti į margą kilimą. Nuotraukose užfiksuoti palaimingi, romūs ir išdidūs veidai nepriklausomybės metais, o paskui ėmė kauptis antrosios sovietinės okupacijos negandų debesys – skausmas, ašaros ir tremtys į tolimos Rusijos Šiaurės rajonus, darbas su pjūklais ir kirviais, dėvint šimtasiūles, vatinukus.

Darbštūs ir gabūs Domeikavos žmonės – nemažai jų čia prisiglaudė po tremties ir kalėjimų dorų valdininkų dėka, nes Mašinų išbandymų stoties pagalbiniam ūkiui trūko darbo rankų. Po melioracijos škvalo, sunaikinusio kaimus, peizažo puošmenas – miškelius ir sodybas, – žmonės nenuleido rankų, naujose vietose statėsi mūrinius namus, užveisė sodus, gražino kiemus augalais ir gėlėmis, galinčiais konkuruoti su Kalifornijos amžinai žaliuojančia augmenija. Domeikaviečiai pasistatė savo vaikams erdvią vidurinę mokyklą, iš labdaros ir savo aukų – maldos namus – Lietuvos kankinių bažnyčią, kurios aplinką išpuošė kryžiais ir koplytstulpiais.

Šiame krašte išaugo talentingų meno kūrėjų karta: skulptorius, medžio plastikos virtuozas Rimas Metlovas, dailininkai. Viena iš jų – subtilaus erdvinio siuvinėjimo menininkė, kalėdinių eglučių puošimo konkursų laimėtoja Jolanta Šmidtienė. Gausi Domeikavos meno mylėtojų bendrija jungia tradicinių amatų ir tautodailės kūrėjus, meno saviveiklos kolektyvus. Bendruomenėje išsiskleidė taurūs dvasinio atgimimo žiedai.

Unikalus Domeikavos kraštas turi viską, ko reikia darbščiai, meną ir grožį mylinčiai žmonių bendruomenei: menininkus, meistrus, verslininkus, įvairius specialistus, savus ir didvyrius patriotus, tokius, kaip žydus nacių laikais gelbėjęs Vincas Vobolevičius, daug nusipelnęs medikas, profesorius Rimvydas Stropus, prezidentės apdovanota partizanų ryšininkė Alfonsa Ulienė, geradarė Marija Glemžienė, šio krašto išaugintas ministras Donatas Jankauskas, Ona Damanskienė. Kas gali sumanumu ir drąsa prilygti Vytautui Andziuliui ir Juozui Bacevičiui, gūdžiais sovietiniais okupacijos metais po namu įrengusiems pogrindinę spaustuvę, iš kurios dešimtį metų tūkstantiniais tiražais sklido spausdinto gimtojo žodžio šviesa. Apie šimtmetį jau tęsiasi atvingiavusi iš Prūsijos sumanaus bendruomenės kultūrinio ir ekonominio gyvenimo organizatoriaus Irenijaus Šmidto giminės istorija.

Visko nesuminėsi. Už tokių knygų sukūrimą suteikiami moksliniai laipsniai, premijos bei išskirtiniai apdovanojimai. Pagarba visoms darbo bitelėms, į šį storą tomą – avilį – sunešusioms po lašą medaus ir žiedadulkių.

Sauliaus DANILEVIČIAUS nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“