2013 m. gegužės 24 d.    
Nr. 21
(2045)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Sukilimo 150-metis
paženklintas paminklu

Atvėrė duris vienas
žymiausių Lietuvos
architektūros ir
kultūros paminklų

Sukilimo sukaktis
jo vado tėviškėje

Lietuvoje klesti
sovietinio KGB
provokacijų metodai

Lukiškių aikštė
tebesiilgi Iljičiaus

Nesenstantis
didžiausias kaimas –
Domeikava

Pristatyta
knyga apie
Šakynos kraštą

Nauja
akademiko knyga

Operos solistas,
kompozitorius
ir dirigentas

Paminėtas
tautos poetas

Mirė poetas
Vytautas Skripka

Lietuvos Vyskupų
Konferencijos posėdis

Darbų ir rūpesčių
labirintuose

Pagerbė motinas

Žodį tarė profsąjunga

Įkvepiantis šventųjų pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos
pirmosios kanonizacijos iškilmės

Liudyti Evangeliją iki galo

Taip jau atsitiko, kad popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos pirmosios kanonizacijos iškilmės iš karto tapo rekordinėmis. Gegužės 12 dieną, septintąjį Velykų sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje jo aukotose šv. Mišiose buvo paskelbta daugiau kaip aštuoni šimtai naujų šventųjų – Šv. Antonijus Primaldas ir kiti 800 kankinių, XV amžiaus pabaigoje Italijos pietiniame Otranto mieste paaukojusių gyvybes už tikėjimą, bei dvi XX amžiuje gyvenusios Lotynų Amerikos vienuolės, naujų kongregacijų steigėjos: Kolumbijos šventoji motina šv. Laura Montoja Upegvi (Laura Montoya y Upegui) ir meksikietė motina Marija Gvadelupė Garsija Savala (Marija Gvadalupe Garcīa Zavala). Homilijoje kanonizacijos apeigas pavadinęs „džiaugsmo kupina šventumo švente“, Šventasis Tėvas naujų šventųjų liudijimo pavyzdžiais komentavo to sekmadienio liturginius skaitinius.

„Apaštalų darbuose, kalbant apie pirmąjį kankinį šv. Steponą, pabrėžiama, kad jis buvo vyras, „kupinas Šventosios Dvasios“ (Apd 6, 5; 7, 55), – sakė Popiežius. Tai reiškia, kad jis buvo kupinas Dievo meilės, kad visam jo asmeniui, visam jo gyvenimui vadovavo prisikėlusio Kristaus Dvasia, todėl jis galėjo su visiška ištikimybe sekti Jėzų net iki savęs paaukojimo“. Tokį aukščiausią liudijimą, anot Šventojo Tėvo, 1480 metais pateikė ir Otranto kankiniai, kurie po to, kai miestą užėmė turkų osmanų kariuomenė, atsisakė paklusti reikalavimui atsiversti į islamą, ir buvo nukirsdinti. Istorikai tvirtina, kad ši nedidelio miesto gynėjų – paprastų amatininkų, žvejų, žemdirbių, statybininkų – auka sustabdė Osmanų imperijos veržimąsi į Italiją ir išgelbėjo Romą, gal ir visą Europą nuo islamo.


Gegužinės pamaldos ant Šatrijos kalno

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Į tikinčiuosius kreipėsi Telšių
Vyskupo Vincento Borisevičiaus
kunigų seminarijos rektorius
kan. Viktoras Ačas (dešinėje),
kairėje – Telšių
vyskupas Jonas Boruta SJ
Klier. Edvino Bružo nuotraukos

Gegužės 17 dieną 16 val. istorinėje Žemaitijos vietovėje – ant Šatrijos kalno kalvos, esančios netoli Luokės miestelio, Telšių rajone, – Telšių vyskupo Jono Borutos SJ iniciatyva ir kvietimu iš visos Lietuvos rinkosi maldininkai giedoti Gegužinių pamaldų. Šis maldingas susibūrimas buvo skirtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui paminėti. Ant Šatrijos kalno susirinko didžiulis būrys tikinčiųjų iš Telšių bei kitų vyskupijų parapijų. Atvyko parapijų kunigai, Marijos legiono nariai, ateitininkai. Gegužinėms pamaldoms vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, kartu meldėsi jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovai bei klierikai, Telšių vyskupijos dekanatų dekanai, parapijų klebonai, vikarai, kai kurių Telšių vyskupijos miestų ir rajonų bei savivaldybių merai ir administracijų atstovai, ir, žinoma, tikinčiųjų minia.


Sukilimo 150-metis paženklintas paminklu

Bronius VERTELKA

Paminklą pašventino Lietuvos
kariuomenės vyriausiasis
kapelionas, pulkininkas
leitenantas kun. RimasVenckus

Daug žmonių karštą gegužės 19-osios sekmadienį rinkosi į Paberžę. Čia buvo švenčiami ne tik Sekminių atlaidai, bet ir paminėtas 1863 metų sukilimo 150-metis, Lietuvos kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, pagerbti partizanuai.

Prieš dvyliktą varpų dūžiai pakvietė į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. Jas aukojo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Rimas Venckus ir kun. Saulius Paulius Bytautas OFM iš Kauno. Giedojo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“. Šventovė nesutalpino visų norinčių. Pamoksle kun. R. Venckus sakė, jog jeigu laisvės kovų dalyvių širdyse nebūtų buvę gėrio, laisvės troškimo ir tikėjimo, kažin ar šiandien būtume galėję čia susirinkti, didžiuotis protėvių drąsa ir eiti iškeltomis galvomis. Tikėjimas Dievu teikė drąsos stoti į kovą su Rusijos caro priespauda, o pokario metais – eiti į miškus partizanauti. Kunigas pastebėjo didžią Lietuvos kariuomenės vado dovaną – pastatyti paminklą Paberžėje minint 1863 metų sukilimo 150-metį. Padėjusiems rengti šventę ir susirinkusiesiems dėkojo Paberžės klebonas kun. Skaidrius Kandratavičius.


Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meilės perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai egzistuojanti Esybė – visagalis Viešpats, visuomet esantis trijuose Asmenyse, – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors viso kūrimo vyksmas labiausiai priskiriamas Tėvui, tačiau Šventoji Dvasia teikia bet kokios gyvybės struktūrai „alsavimo“ pagrindą, o Sūnaus vaidmuo – neprilygstamas, nes Jis savo krauju ant kryžiaus atpirko Visatą, sutaikė žmoniją su Tėvu ir atsisėdo Jo dešinėje (plg. Žyd 1, 3) ir veda ją į tobulumo aukščiausią viršukalnę – Dangų, nes, pasak teologo K. Ranerio, „žmogus savo prigimtimi yra būtis ateičiai“.


Nesenstantis didžiausias kaimas – Domeikava

Eugenijus IGNATAVIČIUS

Knygos „Domeikava“ sudarytojas
Antanas Pocius kalba Domeikavos
gimnazijos salėje

Įvertinti tūkstančio puslapių knygą „Domeikava“, sudarytojo Antano Pociaus pristatytą jos sutiktuvių šventėje kovo 23 dieną sausakimšoje Domeikavos gimnazijos salėje, vienu straipsniu neįmanoma. Ją tinkamai ir visapusiškai aptarti prireiktų kelių dienų konferencijos. Vien pervertus šią 984 puslapių apimties knygą su šimtais vaizdingų spalvotų, net iš paukščio skrydžio darytų nuotraukų, senoviškų juodai baltų, įamžinusių praėjusio amžiaus pradžios gyvenimo akimirkas, apima pasigėrėjimas ir liūdesys: va, kad turėtume tokių knygų iš Vytauto, Gedimino ar V. Kudirkos laikų, arba kaip gera būtų, kad koks keistuolis praeities vertybių tyrinėtojas parašytų ir apie kitus kaimus.


Gyvenimą paskyręs lietuviškos muzikos kūrimui

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Kompozitorius Česlovas Sasnauskas

XIX amžiaus pabaigoje, kartu su atgimstančia tautiškumo sąmone, meno srityje išryškėjo pirmieji lietuvių muzikos kūrėjai. Tarp tokių reikėtų paminėti J. Naujalį, M. Petrauską ir Česlovą Sasnauską.

Ši trijulė – mūsų tautinės originaliosios muzikos pionieriai kaip tikri tautos sūnūs muzikos menu kėlė ją iš miego, stiprino ir žadino tautiškumą tarp lietuvių išeivių. Jei J. Naujalis anuo metu darbavosi tėvynėje tarp mažai tautiškai susipratusių lietuvių, M. Petrauskas Amerikoje, tai Č. Sasnauskas aktyviai reiškėsi Rusijoje.


Kaune siūloma pastatyti paminklą S. Dariui ir S. Girėnui

Skulptorės Natalijos
Luščinaitės-Krinickienės
dukra Aleksandra Orlovienė
su vyru Aleksu Kauno vicemerui
Stanislovui Buškevičiui (centre)
rodo skulptūrą „Lietuvos
sakalai“, skirtą S. Dariui
ir S. Girėnui atminti

Kauno miesto mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius priėmė skulptorės Natalijos Luščinaitės-Krinickienės dukrą Aleksandrą ir jos vyrą Aleksą. Jie kreipėsi į mero pavaduotoją, kad minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80-metį būtų atkreiptas dėmesys į 1988 metais skulptorės Natalijos Luščinaitės-Krinickienės sukurtą skulptūrą „Lietuvos sakalai“, skirtą legendiniam Lietuvos lakūnų skrydžiui atminti. Jį simbolizuoja du paukščiai, suglaudę sparnus, žiūrintys į tolį, kylantys į aukštį, o lėktuvo sraigtas įsmeigtas į Lietuvos žemę, papuoštą ąžuolų vainiku.


Kol valstybėje gaudomi tik pūgžliai, ešeriai ir šamai jaučiasi saugiai

Algimantas Zolubas

Renkant ar skiriant į atsakingus valstybės postus asmenis, reikia atsižvelgti į jų lojalumą valstybei. Lietuvoje tokio vertinimo nėra, nors tai esminė kandidato savybė. Tai pasakytina apie visus kandidatus į valstybinius postus. Deja, apie tokią užkardą mūsų valstybėje net neužsimenama. Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Represijų įkvėpėjai ir organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdę, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavę. Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, įkvėpėja ir organizatorė buvo SSRS komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). Ji buvo represijų užsakovė, jai pavaldi KGB iš LKP gaudavo užduotis, už nuveiktus juodus darbus atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos sekretorius bei jų parankinius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų parankinius kolaborantus.


Apie popierinius nusikaltimus ir popierinius nusikaltėlius

Gintaras Visockas

Iš atminties niekaip neišdyla prieš keliolika dienų įvykęs susitikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku ponu Gintaru Kryževičiumi. To pokalbio tikriausiai net susitikimu pavadinti negalima. Jis tetruko vos kelias minutes. Viena žymi Vilniaus medikė, nusprendusi pateikti skundą pačiai aukščiausiai Lietuvos teisėsaugos instancijai, paprašė, kad ją palydėčiau pas teisėjus – pabūčiau liudininku. Esą ją priimti žadėjo pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Žinoma, priėmė, tačiau pokalbio nuoširdžiu tikrai nepavadinsi. Kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Ponas G. Kryževičius buvo teisus pabrėždamas, jog neturi teisės nurodinėti savo kolegoms, kokius nuosprendžius jie privalą priimti. Jis buvo teisus ir tuomet, kai pareiškė nesuprantąs, ko iš jo norima, juk skundus reikia nešti užregistruoti į raštinę. Paties įdomiausio momento būta tuomet, kai privačiai medicinos įstaigai vadovaujanti medikė prabilo nerandanti Lietuvoje teisingumo. Pokalbis čia pat nutrūko. Skundą atnešusiai medikei buvo mandagiai pasiūlyta rūpintis... sveikatos apsaugos reikalais. Daugiau nieko. Suprantu, Aukščiausiojo Teismo vadovas leistis į išsamias diskusijas negalėjo. Bet juk teisingumo pasigendančių žmonių Lietuvoje tikrai daugėja. Teisinių problemų Lietuvoje – nors vežimu vežk. Ir ši situacija nuolat blogėja.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija