Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Operos solistas, kompozitorius ir dirigentas

Juozo Indros 95-osioms gimimo metinėms

Jūratė Stipinaitė

Juozas Indra

Balandžio 17 dienos pavakarę kauniečiai ir Kauno miesto svečiai rinkosi į Kauno apskrities viešosios bibliotekos (K. Donelaičio g. 8) muzikinį renginį „Atodangos“, skirtą operos solisto, kompozitoriaus ir dirigento Juozo Indros (1918 03 18–1968 03 14) gimimo 95-mečiui paminėti. Organizuojant renginį talkino Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija.

Vakaras prasidėjo nuvilnijus archyviniam įrašui – J. Indros harmonizuotai ir atliekamai lietuvių liaudies dainai „Vai ir prijojo“, palietusiai ne vieno klausytojo širdį. Tarp susirinkusiųjų buvo nemažai menančiųjų šią iškilią, neeiliniu talentu apdovanotą asmenybę.

Muzikologė Dainora Merčaitytė priminė pagrindinius J. Indros kūrybos etapus, lengvais štrichais nutapė kompozitoriaus, operos solisto ir dirigento portretą. Nors žymiausiais J. Indros kūriniais laikomi baletas „Audronė“ (1956) ir programinė simfonija „Griuvėsių miestas“ (1960), tačiau pagrindinė kompozitoriaus kūrybos sritis vis dėlto buvo lietuvių liaudies dainų harmonizavimas. Jis harmonizavo apie 150 liaudies dainų.

Operos teatro scenoje J. Indra sukūrė 20 pagrindinių vaidmenų, o Kauno valstybiniame muzikiniame teatre paruošė 33 veikalų pastatymus. Čia jis 11 metų dirbo vyriausiuoju dirigentu. Šio laikotarpio prisiminimais įtaigiai dalijosi teatro solistė Bernarda Petravičiūtė. Ji perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Ąžuolas“, skirtą J. Indrai, prisiminė jį kaip reiklų sau ir kitiems dirigentą.

Maestro žmona Genovaitė Indrienė sugrįžo mintimis į tuos metus, kai žavėjosi talentingu operos solistu, kai kartu praleisti vieneri bendro gyvenimo metai netruko nuskrieti... Prisiminimais apie nepavykusius bandymus sovietiniu laikotarpiu įamžinti J. Indros atminimą pasidalijo kompozitorius Algimantas Kubiliūnas.

Vakaro metu J. Indros harmonizuotas lietuvių liaudies dainas atliko VDU Muzikos akademijos lektorius Giedrius Prunskus (koncertmeisterė Lina Krėpštaitė). Žiūrovai buvo sužavėti nuotaikingai atliktomis dainomis – „Kur vestuvės ar krikštynos“, „Aš išėjau kermošėlin“, „Atvažiavo piršlys“, „Trinku trinku“, „O kai aš jaunas buvau“. Žiūrovai šiltai sutiko ir lektorės Birutės Sodaitytės studentus Jurgį Kemežį, Sandrą Lebrikaitę, Gabrielę Jocaitę (koncertmeisterė Džiuljeta Sklėrienė), kurie padainavo J. Indros harmonizuotas lietuvių liaudies dainas: „Aš bernužis“, „Augin tėvelis“, „Kelkis, berneli“, „Oi, rūta, rūta“, „Ko, bernyti, nuliūdai“.

Susirinkusieji klausėsi ir J. Indros brolio Stasio vaikaičio, VDU Muzikos akademijos IV kurso studento Povilo Padleckio (tenoras) dainavimo. Puiki dovana buvo J. Indros daina „Saulė leidžias“ (koncertmeisterė Virginija Unguraitytė). Vakaro pabaigos staigmena tapo jautriai nuskambėję smuikininkės Aldonos Baltrūnienės sukurti ir J. Indrai dedikuoti kūrinėliai – „Svajonėlė“ ir „Romansas“.

„Gražus balsas, absoliuti klausa, įgimtas muzikalumas, kompozitoriaus talentas – reta kam skiriama tiek turtų! J. Indra jų neiššvaistė“, – apie šį kūrėją 1975 metais rašė muzikologė O. Narbutienė.

J. Indra kilęs iš Pavietavos kaimo (Jurbarko vlsč.), augo dainingoje ir gausioje šeimoje. Brolis Stasys suorganizavo šeimos chorą, kuris labai išgarsėjo ir buvo pakviestas dainuoti net į Kauno valstybinį radiofoną. J. Indra 1938–1945 metais studijavo dainavimą, kompoziciją ir dirigavimą Kauno konservatorijoje pas E. Vitingą, P. Oleką, V. Jakubėną, prof. J. Gruodį. 1945–1948 metais buvo ištremtas į Komijos ASSR. Ten J. Indra įsijungė į Vorkutos muzikinį gyvenimą, dainavo filharmonijoje, neapleido ir kūrybos. Čia prabudo trečias pašaukimas – tapo dirigento asistentu. Grįžęs iš tremties jis gyveno ir dirbo Vilniuje. Netrukus tapo vienu pagrindinių Lietuvos operos ir baleto teatro tenorų.

J. Indra parašė 12 originalių dainų bei romansų, harmonizavo apie 150 liaudies dainų. 1954–1965 metais dirbo Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, vėliau – dirigentu. 1954 metais buvo priimtas į Kompozitorių sąjungą, o 1957 metais tapo Respublikinės premijos laureatu už baletą „Audronė“. 1968 metais buvo ruošiamasi J. Indros penkiasdešimtmečio jubiliejui. Jis žadėjo Vilniuje dainuoti Germaną P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, tačiau 1968 m. kovo 14 dieną jo gyvenimo gija nutrūko netikėtai ir skaudžiai anksti...

J. Indra paliko ryškų pėdsaką lietuvių muzikinės kultūros istorijoje, belieka tik apgailestauti, kad taip anksti jo netekome.

Renginyje dalyvavę J. Indros giminės, jį pažinojusieji bei visi susirinkusieji buvo sujaudinti šiltai praėjusio vakaro, dėkojo renginio organizatoriams ir atlikėjams. Susidomėjimo sulaukė ir paroda „Operos solistas, kompozitorius ir dirigentas Juozas Indra“.

Kaunas

© 2013 „XXI amžius“