Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Žuvusieji primena, smerkia

Benjaminas ŽULYS

Knygos „VII fortas: lietuviška tragedija“ viršelis

Knygos apie VII forto tragediją

Kauno Pedagogų kvalifikacijos centre buvo pristatyta Vytauto Petrikėno ir Martyno Koso knyga „VII fortas: lietuviška tragedija“. Tai – pirmosios Lietuvoje koncentracijos stovyklos tragiška istorija. Knygą išleido Karo paveldo fondas ir Kauno IX forto muziejus ne vien lietuvių, bet ir anglų kalbomis, taip pabrėžiant ypatingą šio leidinio aktualumą. Aprašomi vokiečių okupacijos metais Kauno tvirtovės VII forte buvę tragiški įvykiai, kurių metu buvo sušaudyti tūkstančiai (daugiausia žydų tautybės) niekuo nekaltų žmonių. Tai – hitlerinio šėtoniško plano, vykdyto nacistinės Vokietijos pastangomis, – sunaikinti visus žydus – dalis. Šios pastangos neaplenkė ir Lietuvos, ypač Kauno ir jo apylinkių. Įžangoje rašoma, kad genocidas – vienas baisiausių reiškinių žmonijos istorijoje. Masinės visiškai nekaltų žmonių žudynės Kaune apogėjų pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, kai naciai ir jų talkininkai ėmėsi pastangų norėdami sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę. Kaune egzistuoja kelios masinės civilių gyventojų kapavietės. Kauno IX forto muziejaus teritorijoje yra vieta, kur 1941 metais buvo užkasti keliasdešimt tūkstančių žydų palaikai. Ši kapavietė beveik neišliko – 1943 metais naciai liepė iškasti ir sudeginti čia nukankintų kauniečių ir užsieniečių palaikus. Jų buvimo vieta yra žinoma ir saugoma respublikinio muziejaus pastangomis ir nuo sovietmečio laikų pagerbta didžiausiu Kaune memorialu. Kita kelių tūkstančių kauniečių kapavietė Kauno tvirtovės VII forte, Žaliakalnyje, aptikta tik užpernai, kai visuomeninė organizacija „Karto paveldo centras“ (vadovas Vladimiras Orlovas), vykdydama iš dalies finansuojamą projektą „VII Fort memorial route“, atliko istorinius tyrimus ir nustatė beveik penkių tūkstančių Kauno gyventojų palaidojimo vietą. Kiek mažesnės nuo genocido nukentėjusiųjų kapavietės yra IV forte, Ramybės parko teritorijoje bei Vilijampolėje, tačiau jų buvimo vietomis kol kas niekas nesidomėjo. VII forte kankinti ir nužudyti žmonės yra Lietuvos didžioji netektis ir mes, dabartinės Lietuvos piliečiai, negalime likti abejingi savosios šalies istorijai.

Kruvinoji mėsmalė

Net dešimt knygos dalių paskirta žydų žudymams VII forte: „Šaudymai VII forte 1941 m. birželio mėnesio 22–28 dienomis“, „Šaudymai VII forte 1941 m. birželio 30 dieną“, „Liepos 1 diena“, „Liepos 2 diena“, „Po liepos 6 d. vykusios egzekucijos“ ir kt., aprašomi ketinimai pabėgti ir pabėgimai iš forto. Šios žudynės truko nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki liepos 6-osios, o mažesnio masto žydų naikinimo akcijos buvo vykdomos liepos 9 ir 19 dienomis.

Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis masinius žydų areštus ir organizuotas žudynes planavo vokiečių saugumo ir SD būrio vadas Erichas Ehrlingeris. Tinkama vieta plataus masto naikinimo akcijoms vykdyti buvo paskirtas Kauno tvirtovės VII fortas. Be Kauno žydų, į VII fortą pateko ir žydai iš apylinkių. Čia patekdavo ir tie, kuriems nepavyko pabėgti į Rytus. Žmonės buvo šaudomi grioviuose, prie mūrinių sienų, forto kiemuose, prie pačių kalinių iškastų duobių arba tiesiog ant šlaitų.

Knygoje pasakojama, kaip birželio pabaigoje suimtieji, svilinant saulei, buvo laikomi po atviru dangumi, naktimis miegojo tiesiog ant žemės. Moterys ir vaikai buvo atskiriami nuo vyrų ir uždaryti tamsiuose drėgnuose kareivinių kazematuose. Nors dieną tvyrojo karštis, ir netoliese buvo vandens pilnas šulinys, pasmerktieji negavo nė lašo atsigerti. Jei kuris sujudėdavo, girti sargybiniai imdavo šaudyti į minią. Žudynėms vadovaudavo ir patys dalyvaudavo keli vokiečių karininkai ir 20–30 kareivių. Jas esą vykdė ir lietuviai, anksčiau įsteigtos Tautinės darbo apsaugos (TDA) I ir II kuopos kariškiai. Knygoje pateikiamas net nemažas tų kuopų karininkų sąrašas.

Liepos 1-ąją buvo sušaudyta apie 600–700 vyrų. Liepos 2-ąją buvo šaudomos moterys. Jos grupėmis buvo varomos į tą pačią vietą, kur gulėjo prieš dieną sušaudytų vyrų lavonai. Ankstų liepos 3-osios rytą buvo sušaudyta apie 100 žydų. Liepos 4-ąją – 416 žydų ir 47 žydės. Vieno šaltinio duomenimis, VII forte buvo sušaudyta apie 7000 žydų, kitais duomenimis – dar daugiau.

Pateikiamos žydų ir kitų žmonių žudymo priežastys. Mat prasidėjus karui, Kaune pradėti suiminėti tarybiniai aktyvistai, buvo saugomi suimti tarybiniai kareiviai, o netrukus pradėtas sistemingas žydų suiminėjimas. Suimtieji buvo varomi į laikinas sulaikymo vietas, vėliau įkalinami centriniame kalėjime A. Mickevičiaus gatvėje, tačiau jis buvo per mažas, kad galėtų priimti tūkstančius miesto gatvėse suimtų vyrų, moterų, vaikų. Tuomet buvo nuspręsta kuo skubiau įsteigti „laikinąsias koncentracijos stovyklas“. Okupacinė vokiečių valdžia norėjo parodyti žydams, kad juos nori apsaugoti „nuo staiga sužvėrėjusių lietuvių“. Iki tokios stovyklos įkūrimo VII forte žydai buvo šaudomi viešai. Birželio pabaigoje viešos žudynės buvo nutrauktos ir perkeltos į fortą. Manoma, kad liepos pradžioje čia kalėjo apie 1500 žydų. Tuometiniame kalėjime kalėjo 1869 žydai, 214 lietuvių, 134 rusai, 16 lenkų ir 1 latvis. Kitą koncentracijos stovyklą buvo numatyta atidaryti Kauno IX forte. Tai ir buvo padaryta.

Ar lietuviai – žydšaudžiai?

Knygoje minima, kad buvo nemažai lietuvių, kurie esą dalyvavo žydų žudynėse VII forte, o apie jų pasiaukojimą gelbstint žydus, užsimenama tik vienu kitu sakiniu. Yra nemažai pavyzdžių, kai lietuviai, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo iš žūties nelaimėlius. Galima priminti, kad Lietuvoje ir kitur yra daug publikacijų, pasakojančių apie lietuvių pasiaukojimą gelbstint žydus. Knygos „VII fortas: lietuviška tragedija“ paskirtis yra kita – papasakoti apie VII forto tragediją. Tai ir buvo padaryta. Beje, glaustai buvo papasakota ir apie lietuvių kariškių norą padėti žydams pabėgti iš lagerio.

Fortas keliasi

Knygoje su nerimu rašoma, kad „septyniasdešimt metų (medžiagos knygai rinkimo metu) nežinomybėje išbuvusi tūkstančių kauniečių kapavietė iki šiol buvo tokia, kokią ją norėjo matyti nacistai, – visuomenės užmiršta, želdiniais apaugusi bei buitinėmis šiukšlėmis užteršta vietovė“.

Prieš kurį laiką paaiškėjo, kad VII fortą daugiau nei už du milijonus litų iš valstybės nupirko viešoji įmonė „Karo paveldo centras“. Jo darbuotojai aptiko kapavietę su maždaug 4000 aukų. Pradėti dideli forto atstatymo darbai, dabar forto vartai atviri visuomenei. Tie darbai dar nebaigti, o tam reikia dar nemažai lėšų.

© 2013 „XXI amžius“