2013 m. gegužės 31 d.    
Nr. 22
(2046)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

Pristatyta svarbi profesoriaus knyga

Alvydo Butkaus knygos
„Baltiškos impresijos“ viršelis

Balandžio 11-ąją Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyko VDU profesoriaus, Letonikos centro vadovo Alvydo Butkaus naujausios knygos „Baltiškos impresijos“ pristatymas. Kartu su Letonikos centro jaunesniąja mokslo darbuotoja Kristina Vaisvalavičiene autorius dalinosi mintimis apie Lietuvos ir Latvijos tarpusavio santykius, bendravimą su didžiosiomis kaimynėmis, Baltijos šalių vadavimąsi iš sovietinio kultūrinio ir kalbinio palikimo, gyventojų mentaliteto europėjimą, Rusijos pastangas išlaikyti kalbinę, politinę bei ideologinę įtaką Baltijos šalyse, istorijos interpretacijos skirtumus.


Išnašos

Žuvusieji primena, smerkia

Benjaminas ŽULYS

Knygos „VII fortas:
lietuviška tragedija“ viršelis

Knygos apie VII forto tragediją

Kauno Pedagogų kvalifikacijos centre buvo pristatyta Vytauto Petrikėno ir Martyno Koso knyga „VII fortas: lietuviška tragedija“. Tai – pirmosios Lietuvoje koncentracijos stovyklos tragiška istorija. Knygą išleido Karo paveldo fondas ir Kauno IX forto muziejus ne vien lietuvių, bet ir anglų kalbomis, taip pabrėžiant ypatingą šio leidinio aktualumą. Aprašomi vokiečių okupacijos metais Kauno tvirtovės VII forte buvę tragiški įvykiai, kurių metu buvo sušaudyti tūkstančiai (daugiausia žydų tautybės) niekuo nekaltų žmonių. Tai – hitlerinio šėtoniško plano, vykdyto nacistinės Vokietijos pastangomis, – sunaikinti visus žydus – dalis. Šios pastangos neaplenkė ir Lietuvos, ypač Kauno ir jo apylinkių. Įžangoje rašoma, kad genocidas – vienas baisiausių reiškinių žmonijos istorijoje. Masinės visiškai nekaltų žmonių žudynės Kaune apogėjų pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, kai naciai ir jų talkininkai ėmėsi pastangų norėdami sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę. Kaune egzistuoja kelios masinės civilių gyventojų kapavietės. Kauno IX forto muziejaus teritorijoje yra vieta, kur 1941 metais buvo užkasti keliasdešimt tūkstančių žydų palaikai. Ši kapavietė beveik neišliko – 1943 metais naciai liepė iškasti ir sudeginti čia nukankintų kauniečių ir užsieniečių palaikus. Jų buvimo vieta yra žinoma ir saugoma respublikinio muziejaus pastangomis ir nuo sovietmečio laikų pagerbta didžiausiu Kaune memorialu. Kita kelių tūkstančių kauniečių kapavietė Kauno tvirtovės VII forte, Žaliakalnyje, aptikta tik užpernai, kai visuomeninė organizacija „Karto paveldo centras“ (vadovas Vladimiras Orlovas), vykdydama iš dalies finansuojamą projektą „VII Fort memorial route“, atliko istorinius tyrimus ir nustatė beveik penkių tūkstančių Kauno gyventojų palaidojimo vietą. Kiek mažesnės nuo genocido nukentėjusiųjų kapavietės yra IV forte, Ramybės parko teritorijoje bei Vilijampolėje, tačiau jų buvimo vietomis kol kas niekas nesidomėjo. VII forte kankinti ir nužudyti žmonės yra Lietuvos didžioji netektis ir mes, dabartinės Lietuvos piliečiai, negalime likti abejingi savosios šalies istorijai.


Išnašos

Pabendravimas su Viliumi Bražėnu skaitant jo knygą

Balandžio 14 dieną Kaune Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus ir Kauno įgulos karininkų ramovės iniciatyva įvyko žinomo politikos apžvalgininko, tarptautininko Viliaus Bražėno 100-ųjų gimimo metinių minėjimas. Jis prasidėjo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šventomis Mišiomis, kurias aukojo bei pamokslą pasakė jos rektorius, kariuomenės kapelionas kun. Tomas Karklys. Minėjimo tęsinys vyko Kauno įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje. Jį vedė ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius, o Viliaus Bražėno veiklą sutapatino su pačios ramovės šūkiu, raginančiu, anot poeto Maironio, ginti savo kalbą, žemę, jos būdą, stoti į darbą kaip milžinai... Šį didelį savo žemės – visų mūsų namų – gynimo darbą V. Bražėnas pradėjo 1944 metais realiuose mūšiuose prie Sedos su sovietine kariuomene, su sovietiniais tankais, grėsmingai šliaužiančiais savo naikinančiąja jėga į mūsų kraštą, ir išliko iki pat mirties ištikimas kovotojas už Lietuvos laisvę, už jos tapatybės išsaugojimą, pabrėžė besiskverbiančio su visokiomis priedangomis kosmopolitinio globalizmo pražūtingumą, ragino kovoti prieš mūsų tautos nutautinimo tendencijas, visą laiką kartodamas, kad kova dar nebaigta. Šis jo teiginys visu savo turiniu atsispindi minėjimo metu pristatytoje naujojoje prof. Onos Voverienės kruopščiai sudarytoje knygoje „Kova dar nebaigta...“ Joje, kaip rašo jos sudarytoja, analizuojamos trys pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti tautai ir Lietuvos valstybei nepageidaujamų globalizmo pasekmių.


Atmintis

Vaižgantas prisimintas jo tėviškėje

Vytautas BAGDONAS

Vaižganto kūrinius skaitė kraštietis
aktorius, Vaižganto mažosios premijos
„Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų
kraštui“ laureatas Ferdinandas Jakšys

Balandžio 27-oji diena Svėdasų krašte buvo skirta eilinį kartą prisiminti ir pagerbti žymųjį kraštietį lietuvių literatūros klasiką, publicistą, literatūros mokslininką, tautos švietėją, visuomenės veikėją kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą. Žymiajam kraštiečiui dėmesį ir pagarbą čia galima justi nuolat, pagerbti Vaižgantą – pati prasmingiausia svėdasiškių tradicija, tačiau tą šeštadienį susiburti draugėn Vaižganto garbei proga pasitaikė neeilinė. Būtent prieš 80 metų, 1933-iųjų balandžio pabaigoje, Vaižgantas iškeliavo Amžinybėn.


Atmintis

Spinduliavęs šviesą poetas

Benjaminas ŽULYS

Poetas Rimas Burokas

Kai kuriuos žymius žmones lydi keista likimo ironija. Jiems esant gyviems, nepaviešinamas nė vienas jų sukurtas dailės kūrinys, neišspausdinamas nė vienas eilėraštis. Vienas tokių kūrėjų buvo alytiškis poetas Rimas Burokas (1953–1980). Jis parašė nemažai eilėraščių, tačiau autoriui esant gyvam, nebuvo publikuotas nė vienas. Pats jis nesiveržė į žiniasklaidą, o kiti nepastūmėjo tai daryti. Šie ir kiti įdomūs dalykai apie R. Buroką buvo prisiminti Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje Kaune surengtame minėjime, skirtame šio poeto 60 metų jubiliejui paminėti. Deja, jau 33 metai, kai jo nėra tarp mūsų, jis į amžinybę išėjo būdamas vos 27-erių. Muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas kalbėjo apie poeto gyvenimo kelią, jo jautrią sielą, kūrybingumą, gėrio ir grožio siekimą. Per tokį, palyginti, trumpą gyvenimo tarpsnį poetas spėjo nuveikti nemažai. Tai skatina mąstyti, mylėti.


Atmintis

Kardiologija neturi rusenti

Džiuljeta Kulvietienė 

Minėjimas Rotušėje. Centre
(su gėlėmis) sėdi profesoriaus
dukra Ina Blužaitė

Kauno miesto Garbės piliečio profesoriaus Juozo Blužo (1928–2006) 85-ųjų gimimo metinių proga Kauno miesto muziejuje atidaryta paroda, skirta jo gyvenimui ir veiklai apžvelgti. Parodą atidarė muziejaus direktorė Rita Garbaravičienė, apie profesoriaus gyvenimo kelią pasakojo muziejininkė Eglė Jasulaitytė.

Vėliau prof. J. Blužas paminėtas Kauno miesto Rotušėje. Renginį vedė Vilius Kaminskas. Į renginio dalyvius kreipėsi miesto mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius. Nuo 1967 metų su prof. J. Blužu bendravęs prof. Pranas Grybauskas, minėdamas jubiliatą ir jo kolegas sakė: „Tai – žmonės, pakeitę mūsų gyvenimus. Ačiū, kad pakeitė taip, jog galima ramiai apie tai kalbėti“.


Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

B. Vileišytė. Varšuva, 1962

Tęsiame 2010 metų dienoraščio apie viešnagę pas Barborą Vileišytę, gyvenusią Romoje (Italija), Antonello di Mestina gatvėje esančiame name, savo laiku buvusiame savotišku „lietuvių centru“, ištraukas. B. Vileišytė mirė 2012 m. gegužės 8-ąją, eidama 95-uosius.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys.
Pradžia nr. 19, 20)

Antradienis

Iš pat ryto, po pusryčių, Barbora Vileišytė nusivedė mane į buvusį kun. P. Jatulio kambarį, kur yra fotoalbumai, straipsnių iš archyvų kopijos (atsiųstos net iš Maskvos bibliotekų) ir kitokie jai brangūs daiktai. Ji pradėjo rodyti stalčiuose sudėtas savo brolių Andriaus ir Povilo nuotraukas. Povilas buvo 195 cm ūgio. Andriaus nuotraukos – irgi jauno arba iš Indokinijos, arba iš Afrikos, fotografuota 1951–1963 metais, kai jis buvo prancūzų legionieriumi. Matėsi, kad Andrius atsiųstuose atvirukuose lietuviškai rašydavo „Brangiai Mamai ir sesutei“ (nors jų visų trijų motina buvo rusė). Nuotraukos – nekokybiškos, bet turi istorinės vertės. Barborai jos yra labai brangios.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija