Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Masiškiausias Tikėjimo metų renginys

Mindaugas BUIKA

Popiežių Pranciškų sveikina 200 tūkst. bažnytinių sąjūdžių susitikimo dalyvių

Sąjūdžiai – Bažnyčios turtas ir dovana

Vienas masiškiausių Tikėjimo metų renginių buvo Sekminių metu vykęs popiežiaus Pranciškaus vadovaujamas bažnytinių sąjūdžių atstovų susitikimas Romoje, kuriame dalyvavo beveik 200 tūkstančių tikinčiųjų, daugiausia jaunų žmonių. Sveikindamas juos gegužės 18–19 dienomis vykusioje šventėje, Šventasis Tėvas prilygino šį sąskrydį Šv. Petro aikštės perkeitimui į milžinišką „Jeruzalės Vakarienbutį po atviru dangumi“, kai užgimusi Bažnyčia vieningoje apaštalų ir Jėzaus motinos Marijos maldoje sulaukė veiklios ir dieviškąsias malones nešančios Šventosios Dvasios atsiuntimo. Pabrėždamas, kad prieš 50 metų vykusio Vatikano II Susirinkimo įkvėpti sąjūdžiai, ženklinantys pasauliečių dvasinę brandą ir iniciatyvų raišką įvairiomis charizmomis išlaiko bendrystę su savo ganytojais, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Šis Šventosios Dvasios, kuri nuolat kuria vienybę Bažnyčioje, veikimas tęsiasi ir dabar“. Gegužės 19 dieną po Sekminių šv. Mišių prieš vidurdienio „Regina Caeli“ maldą tartame žodyje, Šventasis Tėvas dėkojo iš viso pasaulio į Amžinąjį miestą atvykusių bažnytinių sąjūdžių, asociacijų ir bendrijų atstovams, patvirtindamas, kad jie yra „Bažnyčios turtas ir dovana“. Atsižvelgdamas į naujosios evangelizacijos iškeltų uždavinių dabartinėse sekuliarizmo dykvietėse kontekstą, popiežius Pranciškus padrąsindamas kvietė: „Visuomet skleiskite Evangelijos jėgą ten, kur eisite ir būsite! Nebijokite! Visuomet su džiaugsmu ir entuziazmu puoselėkite Bažnyčios bendrystę! Tegul prisikėlęs Viešpats visuomet būna su jumis ir mūsų Dievo Motina jus tesaugo!“

Paryžiaus manifestacijos už šeimą

Sekmadienį Paryžiuje vyko trečioji demonstracija protestuojant prieš įstatymą, atveriantį kelią homoseksualių asmenų santuokai ir įsivaikinimui. Oficialiais duomenimis, dalyvių buvo apie 150 tūkstančių, tuo tarpu organizatorių teigimu išreikšti savo protestą susirinko apie milijonas žmonių. Vengdama neramumų proveržio, policija areštavo virš 50 radikalių dešiniųjų aktyvistų.

Kad duotume – turėkime

Kun. Vytenis Vaškelis

Tėvo dieną vaikai, savo mamų ar kitų namiškių pamokyti, kai kurie net pasišokinėdami įskuodžia į kambarį, pakšteli mylimam tėčiui į skruostą, įteikia jam gėlelę ar savo piešinuką ir pasveikina, kaip sugeba. Tėvo širdis sušvelnėja ir neseniai tvyrojęs pyktis dėl neklaužados sūnaus padarytų eibių susitraukia iki vos įžiūrimo nykštuko silueto. Kai tėvas lieka vienas, išima iš lentynos seniai skaitytą Bibliją, atsiverčia 183 puslapį ir štai ką perskaito: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“ (Iš 34, 6–7).

Ilgi metai išeivijoje nesutrukdė grįžti į Lietuvą

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako prieš 17 metų iš Vokietijos
į Lietuvą sugrįžęs mons. Kazimieras Senkus

Kazimieras Senkus – seminaristas

Pernai minėjote kunigystės 70-metį ir gyvenimo 95-metį. Kokius jaunystės biografijos momentus iš Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos prisimenate ir kokius žmones jaunystės metais teko sutikti?

Dabar jau mažai ką beprisimenu iš Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos. Tik ryškus atminimas liko suolo draugo vokietuko Kimlerio, nors jo vardo dabar irgi nebeprisimenu. Jis gerai mokėsi, ypač gerai spręsdavo aritmetikos uždavinius, dėl to mes abu ir sutardavome. O su tuo metu buvusiais žymesniais mokiniais – Julija Švabaite-Gyliene, Kaziu Bradūnu, Antanu Vaičiulaičiu – mažai tada teko bendrauti. Tik apie Julijos Švabaitės seserį Anelę Švabaitę-Brazauskienę, vertėją iš prancūzų kalbos, liko gražių prisiminimų. Ji man padėjo tapti ateitininku, kartu leidome tuo metu slaptai ateitininkų laikraštėlį, kartu rinkomės į slaptus ateitininkų susirinkimus ir turėjome nemažai mums – moksleiviams ateitininkams – bendrų reikalų. Su Petronėle Orintaite, antros eilės pussesere ir jau šioje gimnazijoje buvusia lietuvių kalbos mokytoja, tada daugiau bendravo mano mama negu aš. Tik vėliau, kada gyvenau Vokietijoje, o ji buvo emigravusi į Ameriką, su ja retai susirašinėdavome laiškais. Artimiausias šioje mokykloje tada man buvo brolis Juozas Senkus, tapęs kalbininku ir prof. J. Balčikonio, kuris rengė didįjį Lietuvių kalbos žodyną, padėjėju. Būdamas už mane gerokai vyresnis, jis rūpinosi, kad aš patekčiau į gimnaziją, ir skatino mane užrašyti iš mamos nugirstus įdomesnius lietuviškus žodžius ir jam perduoti.

Eucharistiniai kongresai Telšių vyskupijoje

Kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS,

Rūta RONKAUSKIENĖ

Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslą bažnyčion palydėjo kunigai – dekanas klebonas Saulius Damašius (centre), Kęstutis Pajaujis (kairėje) ir Mindaugas Šlaustas (dešinėje)

Mažeikių dekanate

Telšių vyskupijoje tęsiasi Ketvirtasis vyskupijos Eucharistinis kongresas. Gegužės 12–19 dienomis nenutrūkstančioji Švč. Sakramento adoracija, nešiojamo altorėlio su Dievo Motinos atvaizdais kelionė, skirta Tikėjimo metų ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui paminėti, vyko Mažeikių dekanate.

Švč. Sakramento nenutrūkstančioji adoracija prasidėjo Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Šioje 1770 metais pastatytoje, medinėje, liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano bažnyčioje tikintieji meldėsi adoruodami Švč. Sakramentą, iškilmingai priėmė keliaujantįjį altorėlį, kurį iš čia išlydėjo į Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčią. Ši mūrinė, neogotikinė 1939 metais pastatyta, stačiakampio plano, vienabokštė, su apside bažnyčia sulaukė tikinčiųjų, kurie meldėsi, adoravo Švč. Sakramentą ir keliaujantįjį altorėlį iškilmingai palydėjo į Pievienų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią. Šioje medinėje, 1788 metais pastatytoje, su trimis altoriais bažnyčioje vyko pamaldos ir tikintieji meldėsi adoruodami savo Viešpatį, esantį Eucharistijoje. Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo mūrinėje bažnyčioje, kuri pastatyta 1854 metais, yra penki altoriai. Šioje šventovėje altorėlio sutikime ir Švč. Sakramento adoracijoje gausiai dalyvavo ir meldėsi Viekšnių parapijos jaunimas – aktyvi ateitininkų kuopa. Nenutrūkstanti Švč. Sakramento adoracija vyko ir Židikų Šv. Jono Krikštytojo 1821 metais statytoje akmeninėje bažnyčioje. Iš čia nešiojamasis altorėlis iškilmingai sutiktas Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kuri yra mūrinė, suprojektuota žymaus architekto Vytauto Lansbergio-Žemkalnio ir pastatyta 1936 metais. Pagrindinę Mažeikių dekanate Eucharistinio kongreso dieną pamaldos vyko naujoje Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Čia gegužės 19 dieną 12.30 val. buvo aukojamos pagrindinės šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupo pagalbininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo Mažeikių dekanato kunigai. Gausiai susirinkusiems tikintiesiems vyskupas L. Vodopjanovas OFM kalbėjo apie Šv. Dvasios veikimą Bažnyčioje, ypač kvietė pajusti jos įtaką šiais – Tikėjimo ir Žemaičių krikšto jubiliejaus – metais, atnaujinti savo tikėjimą, iš naujo atrasti santykį su Dievu ir įgyti drąsos liudyti savąjį tikėjimą pasaulyje. Po šv. Mišių Mažeikių gatvėmis vyko iškilminga eucharistinė procesija, saulėtą, šiltą dieną tikinčiųjų minia paskui savo Viešpatį, esantį Eucharistijoje, patraukė giedodama ir liudydama savo tikėjimą.

Apie tėvystę

Artėja krikščioniškai šeimai labai svarbi šventė – Tėvo Diena. Ta proga pamąstykime apie tėvystę ir tėvo vaidmenį šiandieninėje šeimoje. Ar šiandieninė šeima suvokia, kokią svarbią rolę privalo vaidinti tvirtos šeimos tėvas jos kasdieniniame gyvenime? Laiške korintiečiams rašoma: „Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti. Bet kas myli Dievą, tas yra jo pažintas“.

Devynis vaikus išauginusiam tėvui ir dabar  pritrūksta laiko

Bronius VERTELKA

Devynių vaikų tėvas Aloyzas Kuodis iš Šilagalio

Šilagalyje gyvenantys Aloyzas ir Emilija Kuodžiai kartu išgyveno 50 metų, išaugino devynis vaikus, sulaukė 18 anūkų ir vieno proanūkio. Tėvo dienos išvakarėse jų auksinių vestuvių iškilmės vyks jaukiame Žemaitijos kampelyje Pakutuvėnuose. Tokią dovaną tėvams pateikė jų vaikai. Kartu bus minimas Aloyzo 80-metis.

Aloyzas yra kilęs iš Vabalninko parapijos Čypėnų kaimo. Tėvai – Dominykas ir Morta – buvo ūkininkai, turėjo 25 hektarus žemės. Tiek jos gavo keldamiesi iš kaimo į vienkiemį. Žemė buvo krūmais nusėta, prastoka, tad vargo su ja turėjo. Tėvai buvo religingi. Sekmadieniais – jokių darbų, išskyrus gyvulių priežiūrą. Į bažnyčią vykdavo pasikinkę arklius. Vykstant kolektyvizacijai ir juos atėmus, šeima 10 kilometrų kelią įveikdavo pėsčiomis basa, tik prie miestelio apsiaudavo. Artėdami prie Vabalninko, sutikdavo vis daugiau žmonių, o prie bažnyčios jų būdavo jau didžiulis būrys. Šventovėje senų žmonių būdavo mažai – vis vaikai, jaunimas, moterys. Ypač gražu buvo tai, kad apie motinas apstodavo po 5–6 vaikus. Tuo metu buvo gausios šeimos. Vaikams tėvų žodis buvo šventas. Kuodžių šeimoje augo broliai Aloyzas ir Pranciškus (dar du vaikai maži mirė). Brolis už Aloyzą buvo devyneriais metais vyresnis, tad jaunesnįjį visaip globojo. Nusipirkęs dviratį, pasisodindavo jį ant kartelės ir abu vėju lėkdavo į bažnyčią. Tėvai nuo mažens vaikus pratino prie darbo.

Sutiko ir išlydėjo maldininkus

Bronislava Buchienė

Tytuvėniškių dovaną piligrimų grupės vadovui Gintarui Naudžiūnui įteikia Gyvojo Rožinio draugijos pirmininkė Teresė Barkauskienė

Švęsdami Tikėjimo metus, Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų, palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą 20-ąsias metines, nuo Kryžių kalno į tolimą kelionę išvyko grupė piligrimų. Jie pėsčiomis su kryžiumi ant pečių nukeliaus apie penkis tūkstančius kilometrų, kad Meksikoje aplankytų Gvadelupės Dievo Motiną. Piligrimų kelias nusitęs per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką. Per gimtąją šalį maldininkai keliaus devynias dienas.

Vokietijoje atidaryta Varėnos krašto salelė

Rūta Averkienė

Varėniškiai prie medžio drožėjo Antano Česnulio pagamintos skulptūros Prenclau mieste Vokietijoje. Iš kairės: Varėnos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, tautodailininkas, skulptūros autorius Antanas Česnulis, stovi Savivaldybės administracijos Turizmo ir verslo skyriaus vyr. specialistė Tatjana Saulevičienė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Laima Vilbikienė ir Savivaldybės administracijos vairuotojas Juozas Valūnas

Nuo šiol trylika metų trunkantį Varėnos ir Vokietijos Prenclau savivaldybių bendradarbiavimą liudija Prenclau mieste atidaryta Varėnai, kaip miestui partneriui, skirta teritorija. Ją puošia Varėnos krašto tautodailės meistrų kūrybos darbai ir jam būdingi augalai.

Varėnos rajono savivaldybės partneris Vokietijoje Prenclau miestas pagal pateiktą paraišką 2013 metais buvo išrinktas gėlininkystės centru Brandenburgo žemėje.

„Anykščių šilelis“ – įvairiomis kalbomis

Vytautas BAGDONAS

Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje konferencijų salėje susirinko apie du šimtus A. Baranausko kūrybos gerbėjų

Lietuvos mokslų akademijos ir Anykščių rajono savivaldybė prieš trejus metus pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Draugystė ir bendradarbiavimas tarp mokslininkų ir anykštėnų duoda konkrečius rezultatus, įgauna naujas, vis įdomesnes formas. Jau įprasta Anykščiuose organizuoti Mokslų akademijos dienas, o sostinės mokslininkai mielai dalyvauja Anykščių dienose Vilniuje.

Anykščiai – Nepomukas: draugystei atstumai nebaisūs

Vytautas BAGDONAS

Nepomukas jaukumu primena Anykščius

Anykščius ir Čekijos miestą Nepomuką skiria daugiau kaip tūkstantis kilometrų, tačiau toks atstumas – ne kliūtis bendrauti ir bendradarbiauti.

Draugystės ir bendradarbiavimo ryšiai tarp šių dviejų miestų buvo užmegzti dar 1996 metais. Tuomet Anykščius ir Nepomuką sujungė tas pats šventasis. Pasirodo, šv. Jonas Nepomukas yra Čekijos globėjas, o Anykščių miesto herbe irgi pavaizduotas šis šventasis. Tuomet, 1996-aisiais, Čekijos ambasados Lietuvoje darbuotojai vienoje tautodailės darbų parodoje pamatė anykštėnų darbus, kuriuose buvo pavaizduotas Anykščių herbas su šv. Jono Nepomuko atvaizdu. Čekai buvo nustebinti, kad Lietuvos miesto herbe atsirado jų šalies globėjo atvaizdas, ir pasiūlė anykštėnams pradėti bendradarbiauti su šio šventojo gimtuoju miestu – Nepomuku. Nuo to laiko ir bendraujama, bendradarbiaujama, ne kartą keistasi delegacijomis.

Mūšios parke melstasi už laisvės kovotojus

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Šv. Mišias aukoja (iš kairės): Kavarsko klebonas Norbertas Martinkus, kun. Petras Dumbliauskas SDB, kun. Alfonsas Bulota, kan. Vytautas Vaičiūnas, kun. Petras Tavoraitis, mons. Alfonsas Svarinskas ir vyskupas Jonas Kauneckas

Jau tapo gražia tradicija kiekvienais metais vykti į Didžiosios Kovos apygardos partizanų šventę Mūšios parke. Šiemet, gegužės 18 dieną, šeštadienį, Ukmergės rajone gražiai tvarkomą Mūšios parką vėl aplankė apie pora šimtų patriotiškai nusiteikusių lietuvių, prisimenančių ir vertinančių partizanų kovas pirmaisiais sovietų okupacijos metais. Partizanų parke itin pagarbiai pastatyti Aukštaitijos partizanams – Didžiosios Kovos partizanų apygardos kovotojams – ir jų didvyriškumui įamžinti įspūdingi Lietuvos kryždirbių išskobti ąžuoliniai kryžiai. Labai įspūdingai atrodo ąžuolinis paminklinis kryžius, skirtas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentui Ronaldui Reiganui. Šis politikas įtikino sovietų valdžią paleisti iš kalėjimo monsinjorą Alfonsą Svarinską. Parke yra kryžius garsiajam Lietuvos partizanui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti. Kiekvienas minėtos apygardos batalionas paženklintas atminimo kryžiumi. Kažkada buvęs apleistas, nesutvarkytas Mūšios šilas mons. A. Svarinsko iniciatyvos, pasiaukojamo ryžto, energijos dėka tapo Ukmergės rajono pažiba, traukos centru, poilsio, susibūrimų, partizanų pagerbimo vieta. Tik mons. A. Svarinsko, prieš penketą mėnesių patyrusio didelį susižalojimą ir dar ne visai pasveikusio, dėka ir buvo organizuotas šis partizanų pagerbimas.

Atmintis

Vaižgantas prisimintas jo tėviškėje

Vytautas BAGDONAS

Vaižganto kūrinius skaitė kraštietis aktorius, Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatas Ferdinandas Jakšys

Balandžio 27-oji diena Svėdasų krašte buvo skirta eilinį kartą prisiminti ir pagerbti žymųjį kraštietį lietuvių literatūros klasiką, publicistą, literatūros mokslininką, tautos švietėją, visuomenės veikėją kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą. Žymiajam kraštiečiui dėmesį ir pagarbą čia galima justi nuolat, pagerbti Vaižgantą – pati prasmingiausia svėdasiškių tradicija, tačiau tą šeštadienį susiburti draugėn Vaižganto garbei proga pasitaikė neeilinė. Būtent prieš 80 metų, 1933-iųjų balandžio pabaigoje, Vaižgantas iškeliavo Amžinybėn.

Kai trūksta drąsos ir ryžto imtis didelių darbų

Gintaras Visockas

Jei tik būtų mano valia, ypač daug dėmesio neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi. Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį. Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviem dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes. Esame paralyžiuoti, apimti apatijos. Nesugebame nuveikti nei didelių, nei mažų darbų. Parodykite bent vieną rimtesnį sumanymą, kurio būtume ėmęsi ir įgyvendinę iki sėkmingos pabaigos. Prie nenuveiktų mažų darbų priskirčiau vis dar neišmontuotas sovietinių karių ir darbininkų skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje. Sostinės meras Artūras Zuokas elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis principingas Lietuvos sostinės meras. Jis nepasirašo potvarkio, kuriuo remiantis šios Vilniaus vaizdą darkančios „skulptūros“ būtų amžiams išgabentos į Grūto parką ar kokį kitą muziejų. A. Zuokas elgiasi taip, tarsi būtų Maskvos ar Minsko meras. Jo valdymo metu minėtas skulptūras, regis, siekiama net atnaujinti.