|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilkaviškio vyskupijoje Aleksoto dekanate Per Devintines klebono kunigystės jubiliejus
ŠLIENAVA. Birželio 2-ąją, per Devintines, čia lankėsi Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Jis atvyko švęsti ne tik Devintinių, bet ir paminėti šešiolika metų čia klebonaujančio kanauninko Vytauto Vaičiūno kunigystės 25-mečio. Iškilmės prasidėjo Devintinių procesija aplink Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kurioje Šventojo Rašto ištraukas skaitė mons. Alfonsas Svarinskas, vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius ir diak. Deividas Baumila. Paskui prasidėjo šv. Mišios, jų koncelebracijai vadovavo vysk. R. Norvila, dalyvavo monsinjorai G. Kuliešius ir A. Svarinskas ir kan. V. Vaičiūnas. Įžangoje vyskupas džiaugėsi, kokia brangi Bažnyčiai Viešpaties dovanota Eucharistija, kurioje Jėzus dovanoja save visiems mums, kad galėtume kaip vynmedžio šakelės, priaugusios prie kamieno, duoti gerus vaisius, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas ir besistiprindami Eucharistijos duona galėtume siekti amžinojo gyvenimo. Vysk. R. Norvila sakė, kad minėdami klebono kunigystės 25-metį prisimename ir tuos laikus iki jo kunigystės, kai jis turėjo pakankamai daug drąsos, dėjo daug pastangų dėl Bažnyčios, nebijodamas to slibino, galinčio, kaip atrodė, padaryti bet ką. Visų aukos, drąsa ir kančia mums atnešė didelių pasikeitimų, kuriais šiandien galime džiaugtis, sakė Vilkaviškio vyskupas. Gaila, kad ne visi tuos pasikeitimus tinkamai įvertino, ne visi stengiasi skleisti gėrį. Vyskupas pastebėjo, kad per šešiolika metų klebonas čia daug gražių darbų nuveikė, ir kai atėję pasidairome po išpuoselėtą šventorių, matome, kiek daug triūso čia įdėta, todėl kvietė, dėkojant už jo pasišventimą ir darbą, pasimelsti už kanauninką Vytautą. O homilijoje, kurią tą dieną sakė pats kan. V. Vaičiūnas, jis apibendrino savo kunigystės metus. Apie kunigystę svajojau nuo pat vaikystės, o kad ta svajonė išsipildytų, Dievas mane vedė per sudėtingas gyvenimo kryžkeles, kalėjimus, kančias ir klaidas, sakė kan. V. Vaičiūnas. Ir tik kai mano gyvenimas pasuko vakarop, Dievas paliepė eiti į Jo vynuogyną. Pagalvojau, ar įmanoma? Pasitikėk manimi, nes Dievui nėra neįmanomų dalykų. Ir mano svajonė išsipildė. Kanauninkas dėkojo vargonininkams, choristams, visiems parapijiečiams, kurie padėjo gražinti bažnyčią ir jos aplinką. Ypač įvertino tas darbščias moteris, gražinusias bažnyčią, kurių iš pradžių buvo daug, o dabar teliko tik dvi jauniausios ir energingiausios, kurioms 20 metų iki šimto. Klebonas džiaugėsi tuo, kad iš šalies žiūrint parapijoje daug kas pasikeitė, bet pažvelgus Gerojo ganytojo akimis, jam reikėtų muštis į krūtinę ir sakyti: Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Kan. V. Vaičiūnas apgailestavo, kad dar daug parapijiečių girtauja, įnikę į narkotikus, o jis nepajėgė jiems padėti iš to išsivaduoti. Klebonui skaudu, kai per žiniasklaidą jaunimui diegiamas moralinis purvas, žudomas pradedančios gyvenimą tautos kūnas. Daug kartų širdyje prakeikiau tokią žiniasklaidą, bet niekas nesikeičia Viešpatie, atleisk man, sakė kan. V. Vaičiūnas. Jis stebėjosi, kodėl tauta negerbia savo kankinių, ir paminėjo nužudytą kun. Bronių Laurinavičių. Anksčiau žmonės jam pastatė kryžių, o dabar mūsų vadai jį pagerbė pastatydami tualetą. O tauta tyli ir jis jaučiasi esąs dėl to kaltas. Arba kun. Juozo Zdebskio nužudymas iki šiol pateikiamas kaip nelaimingas atsitikimas. Tie kunigai yra šventi, nes žuvo už tikėjimą, sakė kan. V. Vaičiūnas, bet tautai jų nereikia. Klebonas sakė gerai prisimenąs laikus, kai pasaulio žiniasklaida garsino tuos lietuvius, kurie kovojo už tautos ir religijos laisvę, kai Lietuvos Katalikų Bažnyčia, dėl to daug nuveikusi, turėjo didelį autoritetą. Dabar, kai Lietuva miršta, mažėja, skendi alkoholyje, kunigai turi vykdyti nesikišimo politiką ir jis dėl to irgi jaučiasi esąs kaltas. Mokykimės iš apaštalų ir šventųjų, kurie nepabūgo tiesos žodį pasakyti net karaliams ar kitiems valdovams, nors dėl to teko žūti, kalbėjo kan. V. Vaičiūnas. (Visą tekstą skaitykite čia) Po šv. Mišių dar kalbėjęs vysk. R. Norvila sakė, kad be aukos nebus rezultatų, o kanauninkas Vytautas per savo gyvenimą daug aukojosi, todėl, dėkodamas jam už tai, jį nuoširdžiai apkabino ir palinkėjo stiprybės bei tolesnės tarnystės. Vyskupas dar dėkojo kan. V. Vaičiūnui už visus nuveiktus darbus, gražų kunigystės liudijimą, jo moralinę laikyseną ir visokeriopą tarnavimą Dievo tautai ir Viešpačiui. Mons. A. Svarinskas irgi sveikino bendražygį kan. V. Vaičiūną, tik sakė jaučiasi nesmagiai, kad jis jaunesnis būdamas jau labiau sveikata skundžiasi. Monsinjoras sakė, kad šiandien labai trūksta tokių kunigų kaip J. Zdebskis, nes blogio imperija ne išnyko, o persigrupavo ir iš naujo pradėjo užkariauti Lietuvą. Mūsų, senų, parakas jau atidrėkęs, mes daug jau negalime, juokavo mons. A. Svarinskas, kreipdamasis į kanauninką Vytautą, irgi besiramsčiuojantį kriukiu bet mes turime kitą ginklą lazdas. Kan. V. Vaičiūną dar sveikino parapijiečių atstovai, savo ir Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno vardu Samylų seniūnas Saulius Banionis, s. Nijolė Sadūnaitė, Kovo 11-osios akto signatarė Rūta Gajauskaitė. Ji teigė, kad su kan. V. Vaičiūnu susipažino jam klebonaujant Krikštėnuose ir tos pažinties dėka ji buvo išrinkta kaip Sąjūdžio kandidatė Lazdijų apygardoje. Be gėlių ir gražių žodžių, skambėjo ir keletas dainų, o jaunasis pianistas Emilijus Vilimas nudžiugino savo atliekamomis melodijomis. Romas BACEVIČIUS Vyginto KURO nuotraukos
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |