|
|
Nejaugi Vilnius yra Maskvos
pakraštys, kur pilna rusų šnipų?
Gintaras Visockas
Šiandien puiki proga prisiminti maždaug 20 metų
senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje
generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje. Taigi 1994-ųjų vasaros
pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę
paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas išskirtinai taikias priemones,
tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje
Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog Rusijos ultimatumų čečėnai
neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis atkakliai
ir narsiai. Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos:
visi suprato, jog karas neišvengiamas, bet jo niekas nebijojo.
Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo tik neapibrėžtumas: karas
ar taika? Jie lyg ir nebijojo paties blogiausio varianto. Juos labiausiai
vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios,
tai vėl atnaujinamos Kremliaus ir Grozno derybos. Beje, sulig kiekvieną
dieną augančia įtampa į Grozną plūdo vis daugiau žurnalistų, ypač
iš Maskvos. Jei 1994-ųjų vasarą Čečenpres kambariai, kur visuomet
galėdavome sužinoti oficialiąją valdžios poziciją, būdavo apytuščiai,
tai tų pačių metų rudenį ten jau susirinkdavo dešimtys žurnalistų,
daugiausiai iš Maskvos. Apie galimybę patogiai įsitaisyti prie rašomojo
stalo niekas net nesvajojo. Ir štai vieną rytą į Čečenpres būstinę
atėję šios institucijos vadovai pareiškė daugiau nebeteiksią jokios
informacijos. Kodėl nutarta taip drastiškai pasielgti? Paaiškinimas
buvo mažumėlę netikėtas: Čečėnijos vadovybei nusibodo vadinamieji
katės ir pelės žaidimai. Ji linkusi daiktus vadinti tikraisiais
vardais. Taigi, oficialusis Groznas puikiai supranta: daugelis atvykusių
žurnalistų sukauptas žinias teikia ne redakcijoms, o Rusijos slaptosioms
tarnyboms.
|
|
|
Lietuvos Sąjūdis minėjo
25-ąsias įkūrimo metines
Šeštadienį, birželio 1-ąją, Vilniuje, istorinėje
Seimo Kovo 11-osios salėje, Lietuvos Sąjūdis surengė suvažiavimą,
kuriame paminėjo 25-ąsias įkūrimo metines ir rinko naują vadovybę.
Lietuvos Sąjūdžio 25-metis pirmadienį, birželio 3-iąją, buvo paminėtas
ir Seimo iškilmingame posėdyje. Suvažiavime Sąjūdį sveikino Lietuvos
Sąjūdžio garbės pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis,
arkivyskupas Gintaras Grušas, signatarai Algirdas Patackas, Kazimieras
Motieka, istorikas Antanas Tyla ir kt. Vyko ir audringos diskusijos.
Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Sąjūdžio tarybos
pirmininkas Vidmantas Žilius pateikė savo ataskaitas. Vėliau vyko
vadovybės rinkimai: V. Žilius tapo Lietuvos Sąjūdžio pirmininku,
o Andrius Tučkus tarybos pirmininku. Suvažiavimas priėmė rezoliucijas
dėl Lietuvos laisvės kovotojų socialinių garantijų, kapinių priežiūros,
Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo ir teritorijos
vientisumo laikymosi, dėl Vakarų civilizacijos perspektyvų, Lukiškių
aikštės sutvarkymo konkurso ydingumo, dėl Žemės fondo valdymo bei
teisėsaugos pertvarkos.
|
|
|