Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kaišiadorių vyskupijoje

Alytaus dekanate

Vieno kurso kunigai dėkojo už tarnystės dovaną

1988–1993 metais studijavusieji Kauno kunigų seminarijoje prie Pivašiūnų bažnyčios altoriaus

Šio kurso kunigų auka – votas

Pivašiūnų parapijiečių vardu sveikinaVeronika Grincevičienė ir Danguolė Remeškevičienė

Malda prie Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų paguodos, paveikslo

Gegužės 30 dieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo daug parapijiečių

Kunigai šv. Mišiose

Kalba kun. Algirdas Petras Kanapka, dešinėje – kun. Algirdas Žukauskas

Bendrakursius paminėti kunigystės 20-metį sukvietęs Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys

Posmelį prieš Evangeliją giedojo Aušra Leškevičiūtė

Kunigai nusifotografavo prie kryžiaus

PIVAŠIŪNAI. Gegužės 30 dieną, ketvirtadienį, dar prieš vidurdienį iš Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios per garsiakalbius sklido psalmės, kurią giedojo jaunoji pivašiūnietė Aušra Leškevičiūtė, garsai. O netrukus, 12 valandą, prieš altorių išsirikiavo net 19 kunigų. Tai įvairių Lietuvos vietų klebonai monsinjorai Vincas Baublys (Pivašiūnai), Augustinas Paulauskas (Raudondvaris), Gintas Sakavičius (Radviliškis), kunigai: Sigitas Bitkauskas (Griškabūdis), Virginijus Česnulevičius (Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapija), Vygintas Čiurinskas (Rimšė), Alvydas Dvareckas (Bartninkai), Gintautas Jančiauskas (Semeliškės), Saulius Kalvaitis (Daugailiai), Algirdas Petras Kanapka (Skardupiai), Jurgis Kazlauskas (Saldutiškis), Šarūnas Leskauskas (Veliuona), Vidas Bernardas Sajeta (Paparčiai), Vytautas Sakavičius (Ilguva), Vidmantas Striokas (Višakio Rūda), Aurymas Tarasevičius (Užuguostis), Algirdas Žukauskas (Pilviškiai), Eugenijus Styra ir Rimantas Kaunietis (abu iš Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios). Didžioji dalis jų tą dieną šventė kunigystės 20-metį. Keliems kunigystės 20-metis buvo penktadienį ar kitą dieną, bet visi šie kunigai 1988–1993 metais kartu studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Dar keli kunigai iš šio kurso dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs Pilviškių klebonas kun. A. Žukauskas gausiai atėjusiems žmonėms sakė, kad kunigai susirinko kartu švęsti Tikėjimo metų, kurie kviečia iš naujo peržiūrėti tikėjimo pagrindus, Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų paguodos, paveikslo vainikavimo palaimintojo popiežiaus Jono pauliaus II palaimintomis karūnomis 25 metų jubiliejaus ir padėkoti už tai, kad Viešpats juos pašaukė į kunigystę. Kiekvienas kunigas džiaugiasi gauta Dievo dovana – galimybe aukoti šv. Mišias, – todėl šįkart vieną kursą baigusieji meldėsi kiekvienas už save ir vieni už kitus, kad Viešpats stiprintų jų kunigystę, padėtų būti uoliems, auginti tvirtą tikėjimą ne tik savo parapijiečiams, bet ir visiems sutiktiems žmonėms bei prašyti Švč. Mergelės Marijos globos. Taip pat melstasi už jau amžinybėn iškeliavusį bendrakursį kun. Joną Depšį (1966 03 22–2001 11 30).

Šv. Mišiose „Aleliuja“ ir posmelį prieš Evangeliją giedojo Aušra Leškevičiūtė ir Rugilė Žemaitytė, o visuotinę maldą perskaitė Greta Žemaitytė.

Kaip homilijoje sakė kun. dr. A. P. Kanapka, 1993 metų laidos Seminarijos auklėtiniai kasmet po du kartus renkasi kurioje nors Lietuvos bažnyčioje pas kurį nors bendrakursį, kad galėtų padėkoti už tuos nuostabius dalykus, kuriuos Dievas leidžia nuveikti, kurso globėjai Šv. Teresėlei ir visiems šventiesiems, kurie juos lydi gyvenimo kelyje. Pamokslininkas sakė, kad visada, keliaudami į kurią nors Lietuvos bažnyčią, jie turi galimybę grožėtis pakeliui pamatytomis Kūrėjo sukurtomis grožybėmis ir taip praplėsti kasdienybės akiratį, pripildyti širdį džiaugsmo, kad būtų pajėgūs juo dalintis su kitais. Evangelijos žodžiai, šviesa širdžiai ir dvasiai, įkvepia eiti aukos keliu. „Prašydami Dievo sveikatos, nesakome: „Viešpatie, duok man sveikatos, kad galėčiau nieko nedaryti“, – teigė kun. dr. A. P. Kanapka, – mes prašome sveikatos tam, kad galėtume įgyvendinti Dievo sumanymus ir kad tos kliūtys, kurios trukdo gyventi pagal Jo valią, būtų pašalintos. Taip esame pasirengę atiduoti save didesnei Dievo garbei, kad per mūsų darbus daugelis žmonių gautų dvasinę šviesą, kuri juos įkvėptų eiti paskui Viešpatį“. Kunigas sakė, kad negalime galvoti, jog mūsų gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties turėtų būti kažkoks atsipalaidavusio žmogaus poilsis nieko nedarant. Iš tiesų, pasak pamokslininko, mes negalime galvoti, kad nueisime savo gyvenimo keliu nieko nepraradę, nepatyrę kančios, todėl Jėzaus Kristaus pavyzdys ir malonė mums leidžia priimti bet kokią kančią ir išbandymą, įprasminti jį, kad apsivalę galėtume pasiruošti amžinam buvimui su Dievu. Todėl mūsų negąsdina nei kančios, nei praradimai, nei kiti skausmingi dalykai, nes mes einame paskui Viešpatį, nes mūsų laukia ne tik mirtis, bet ir prisikėlimas. „Belieka dar kartą padėkoti Dievui, kad jis duoda tos šviesos ir Jo akivaizdoje matykime visus tuos sukurtus dalykus bei dvasinę šviesą, kuri apšviečia akis ir leidžia gyventi pagal Jo sumanymą“, – baigdamas homiliją sakė kun. dr. A. P. Kanapka.

Po šv. Mišių kun. A. Žukauskas pašventino, o mons. V. Baublys prie prieš 25-erius metus vainikuoto Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų paguodos, paveikslo pakabino šio kurso kunigų auką – votą. Kunigai taip pat sukalbėjo Šv. Teresėlės litaniją.

Paskui kun. dr. A. P. Kanapka sakė padėkos žodžius vyriausiam kurso draugui, šios parapijos klebonui mons. V. Baubliui, subūrusiam visus bendrai maldai, bei visiems palyginti gausiai susirinkusiems į bažnyčią, nors buvo darbo diena. Ypač dėkota jaunimui, gražiai giedojusiam jungtiniam chorui. Kun. dr. A. P. Kanapka sakė, kad visada malonu įvairiose Lietuvos vietose susitikti su kurso draugais ir matyti, kokių gražių darbų jie savo parapijose nuveikę.

Pivašiūnų parapijiečių vardu sveikinusios Veronika Grincevičienė ir Danguolė Remeškevičienė sakė, kad šiais laikais pernelyg skubame gyventi ir per retai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo, ką turime šiandien, todėl šįkart parapijiečiai susirinko pasidžiaugti ir pasveikinti ne tik savo kleboną, bet ir jo kurso draugus. Devyniolika metų Pivašiūnuose klebonaujančiam ir parapijiečių labai mylimam mons. V. Baubliui linkėta surasti stiprybės savyje ir maldoje, kantrybės nesibaigiančiuose darbuose, rūpesčiuose, prasmingoje ir kilnioje tarnystėje. „Tebūna jūsų tarnystė neišsenkantis džiaugsmo, dvasios ramybės, meilės ir gerumo šaltinis žmonėms, patikima užuovėja jos ieškantiems“, – sveikindama parapijiečių vardu sakė V. Grincevičienė. Kleboną dar pasveikino Pivašiūnų vidurinės mokyklos direktorius Pranas Jauneika, pavaduotojos Danutė Minikauskienė ir Virginija Venčkauskaitė, apjuosdami jį kunigystės 20-mečio juosta.

Tautiniais rūbais apsirengusios Pivašiūnų mergaitės rožių žiedais pasveikino visus iškilmėse dalyvavusius kunigus, o jungtinis parapijos jaunimo ir suaugusiųjų choras (vadovai Audronė Anušauskienė ir Algirdas Glovickis) jiems sugiedojo „Sveikiname jus“.

Beje, jaunimą neeilinei šventei telkė „Caritas“ reikalų vedėja Veronika Grincevičienė, tikybos mokytoja Alma Vaištarienė ir jaunimo lyderė Greta Žemaitytė. Bažnyčią puošė ir tvarkė V. Grincevičienė, Gražina Žiužnienė, Irena Višinskienė, Danguolė Remeškevičienė, Aušrytė Leškevičiūtė. Aktyviai talkino karitietės, Gyvojo Rožino narės, jaunimas. Gėles bažnyčiai papuošti ir kunigams pasveikinti paaukojo parapijiečiai.

Išeinantieji iš bažnyčios parapijiečiai gėrėjosi savo klebono kurso draugų bendryste ir stebėjosi, kad 1993 metais tiek daug jaunų vyrų buvo įšventinta kunigais. Tokio skaičiaus ne tik viename kurse, bet iš viso studijuojančių dabar nė vienoje Lietuvos seminarijoje nėra.

Kunigai dar nusifotografavo prie kryžiaus, o paskui susirinko pabendrauti prie pietų stalo.

Po susitikimo „XXI amžius“ jame dalyvavusių kunigų paklausė:

Ar galite pasakyti, kas yra kunigystė, praėjus 20-čiai kunigystės metų ir  ar stodamas į Seminariją dar sovietinės Lietuvos laikais kunigystę įsivaizdavote būtent tokią, kokia ji yra dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje? Štai ką į šį klausimą atsakė trys kunigai:

Kun. Gintautas JANČIAUSKAS, Semeliškių klebonas:

Atsakyčiau taip: kunigystė – ir pašaukimas, ir profesija, ir darbas. Kai teikdamas sakramentus matai prasmę, jauti palaimą, esi tarsi pakylėtas, tai – pašaukimas. Kai bendrauji su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, supranti, kad kunigystė yra ir profesija, nes dabar vertinami profesionalai. Kai reikia užsiimti darbais ir vadyba, kurie nepriklauso kunigui, tada kunigystė tampa darbu. Kai pradėjau kunigystės kelią, buvo ką tik atgauta nepriklausomybė, kurią lydėjo euforija, todėl buvo lengva kalbėti Bažnyčios vardu, bet Bažnyčios ir klausė. Dabar, po 20 metų, jaučiu, kad žmonės pasidarė reiklesni ir piktesni kunigams, o Bažnyčios atžvilgiu – šaltesni ir abejingesni. Be to, atsirado daug biurokratijos, kuri įvardijama, kaip tvarka.

Kun. Sigitas BITKAUSKAS, Griškabūdžio klebonas:

Kunigystės samprata nepasikeitė, tik giliau ją suprantame kiekvieniems metams praėjus. Ji tampa pilnesnė ir labiau vertinama. Kuo toliau, tuo labiau ją išgyvename. Prieš 20  metų kunigystę labiau idealizavau, dabar ją labiau išgyvenu, visuomet ja džiaugiuosi ir jeigu reikėtų iš naujo rinktis, pasirinkčiau tik kunigystę.

Kun. Vidmantas STRIOKAS, Višakio Rūdos klebonas:

Tėveliai man sakė: „Vaikeli būk geras“ (išsaugok vertybes), liaudies išmintis byloja: „Dievas davė ir dribtelėjo“ (slypi Dievo veikimas, lemtis), skautija moko: „Stenkis“ (ugdymo sistema), močiutė apibendrino: „Paėmei arklą ir, jei nori, kad vaga būtų tiesi, nesidairyk į šonus“. Kai kuriose šalyse tik sulaukus 21 metų tampama pilnateisiu piliečiu. Taigi pasakyti, kas yra kunigystė, praėjus tik dvidešimčiai metų, tai – dvasios dvelksmas arba Dievo atodūsis šią akimirką manyje. Į Seminariją įstojau tik iš penkto karto, nes dalyvavau pogrindžio veikloje. Pasirinkau vertybines nuostatas, bet ne Seminariją, kuri tik suteikė galimybes realizuoti tikėjimo siekius ir ačiū visiems žmonėms, kuriuos ten sutikau, – jie man dovanojo tai, ko aš ieškojau. Lietuvos nepriklausomybe net neabejojau, nes močiutė man nuolat sakydavo: „Sugriuvo Romos imperija, žlugo carinė Rusija, grius ir ši sistema, – aš nesulauksiu, bet tu gal...“ Man nesvarbu politinė sistema, kaip ji save įvardins, aš esu Viešpaties kunigas ir tiesa bei teisingumas, kurie slypi Dievo žodyje, turi būti nuolat išlaisvinami, nesvarbu kokia kaina. Šiandien drąsiai galiu tarti: TAIP, mano kunigiška tarnystė yra laisva ir išsvajotoje laisvoje Lietuvoje. „Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė...“ „Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas pjūčiai atėjus...“ (Ps). Man ir mūsų kartai Dievo laikas maloningas...

Romas BACEVIČIUS

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“