Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kaišiadorių vyskupijoje

Elektrėnų dekanate

Turiningas sekmadienis prie Navo ir Verknės

Kristaus Atsimainymo bažnyčia 100-mečio ir Šv. Stanislovo atlaidų šv. Mišiose buvo pilna

Sveikina Trakų rajono savivaldybės meras Vytautas Zalieckas ir Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Rudzys su meru

Asta Mačėnė ir jos parengti vaikai atlieka meninę programą

Atnašas neša jaunieji Aukštadvario maltiečiai

Mons. dr. Algirdas Jurevičius ir vysk. Juozas Matulaitis stebi edukacinę programą, kurią pristato Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė (dešinėje)

Aukštadvario klebonas mons. Vytautas Kazys Sudavičius

Pirmasis iš šios parapijos kilęs kunigystės siekiantis diak. Saulius Kristapavičius su mama Ana Kristapavičiene Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

100 metų jubiliejų švenčianti Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Giedojo mišrus Aukštadvario choras (vadovė Asta Mačėnė)

Groja Aukštadvario saviveiklininkai

vysk. Juozas Matulaitis ir Mons. dr. Algirdas Jurevičius lipa laiptais nuo Navo ežero pakrantės

Sveikina Trakų rajono savivaldybės meras Vytautas Zalieckas ir administracijos direktorė Asta Kandratavičienė

Procesijoje aplink jubiliejų šventusią bažnyčią dalyvavo jaunieji Aukštadvario Maltos ordino pagalbos grupės nariai

Giedojo Kauno jėzuitų gimnazijos choras.

AUKŠTADVARIS. Gegužės 12-ąją, per Šeštines ir Šv. Stanislovo atlaidus, čia paminėtas Kristaus Atsimainymo bažnyčios 100 metų jubiliejus. Į ją atvyko Aukštadvario ir Bijūnų bendruomenių žmonės, kraštiečiai, svečiai. Iškilmių pradžioje buvo pagerbti Aukštadvario šventoriuje palaidoti kunigai: Justinas Aukštuolis (1881–1917), Feliksas Paškonis (1870–1936), Kazimieras Čibas (1871–1952), Juozas Voveris (1912–1994), Albinas Šilkinis (1922–2006) ir senosiose kapinėse palaidotas Vincas Andrulevičius (1912–1970). Tautiniais rūbais apsirengusios merginos nunešė gėlių ant jų kapų.

Šv. Mišias aukojo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir  generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius, 1998-2000 metais buvęs šios parapijos klebonu. Dalyvavo ir iš šios parapijos kilęs balandžio 14-ąją diakonu įšventintas Saulius Kristapavičius. Atlaiduose svečiavosi ir išpažinčių klausė Stakliškių klebonas kun. Alfredas Rukšta, o kad šventė praeitų sklandžiai, rūpinosi Aukštadvario klebonas mons. Vytautas Kazys Sudavičius. Giedojo Kauno jėzuitų gimnazijos choras.

Šv. Stanislovo atlaidų homilijoje mons. dr. A. Jurevičius sakė, kad dėl prieš 100 metų pastatytos Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios turėtume būti dėkingi Rusijos carui. Iš tiesų ne viską caro valdžia blogai padarė. Istorija mena, kad 1832 metais carinei valdžiai uždarius Aukštadvaryje veikusį dominikonų vienuolyną, o Šv. Domininko bažnyčią pavertus stačiatikių cerkve, per visą XIX amžių buvo stipriai naikinamas šio krašto dvasinis ir kultūrinis paveldas. Tik XX amžiaus pradžioje Aukštadvario krašto katalikai ėmė rūpintis, kad jiems būtų leista steigti parapiją ir statyti bažnyčią. Pirmuosius raštus Vilniaus gubernatoriui parašė aukštadvariečiai: inžinierius Bronislovas Malevskis, Nikronių malūno valdytojas Vladislovas Odinecas ir dar dešimt kitų aktyvių gyventojų. Leidimas buvo gautas, tuomet pavyko atkurti Aukštadvario parapiją. Naują medinę Kristaus Atsimainymo titulo šventovę Aukštadvaryje 1907 metais suprojektavo garsus to meto architektas Antanas Filipovičius-Dubovikas. Statyba rūpinosi Užuguosčio parapijos klebonas kun. Konstantinas Gruzdys. 1908 metų vasarą Aukštadvaryje buvo pastatyta laikina koplyčia, kurioje vykdavo pamaldos. Bažnyčios statybų komitetas (vicepirmininkas gyd. Cezaris Stanevičius, nariai: inžinierius B. Malevskis, inžinierius Gabrielius Sikorskis ir kiti) uoliai darbavosi, tačiau buvo sunku, nes komiteto pirmininkas gyveno Užuguostyje. Jis į Aukštadvarį siuntinėjo savo vikarą kun. Juozą Bieliauską, o šis nemokėjo lietuviškai, buvo abejingas lietuvybės plitimui Aukštadvario krašte. 1910 m. birželio 20 d. Aukštadvaryje buvo pašventintas naujos bažnyčios pamatų kertinis akmuo. Kadangi statyba ne itin sklandžiai vyko, 1911 m. balandžio 23 d. į Aukštadvarį klebonauti buvo paskirtas kun. Justinas Aukštuolis. Statybų reikalai tuoj pagerėjo. Darbus kartu prižiūrėjo Vladislovo Malevskio sūnus – inžinierius B. Malevskis. 1913 metais Aukštadvario bažnyčia buvo baigta statyti. Ant Navo ežero kranto išaugo gražus pastatas su gotikos stiliaus elementais.

Mons. dr. A. Jurevičius homilijoje kalbėjo ir apie Krokuvos vyskupą šv. Stanislovą, nužudytą karaliaus Boleslovo, užsirūstinusį dėl jo priekaištų apie nedorą karaliaus gyvenimą. Kai turėjome bendrą valstybę su Lenkija, šv. Stanislovas buvo ir Lietuvos globėjas. Daug senųjų parapijų šventė Šv. Stanislovo atlaidus, Vilniaus Arkikatedra turi ir šv. vysk. Stanislovo titulą, joje yra Šv. Stanislovo paveikslas. Taigi jis mus jungia su turtinga istorija, kuri sovietmečiu buvo primiršta dėl konfliktų su kaimynų tauta. „Šis šventasis mus sujungia ir su Krokuva, ir su dabartine mūsų sostine Vilniumi bei jos Arkikatedra“, – sakė mons. dr. A. Jurevičius. Pamokslininkas priminė, kad tą sekmadienį minimos ir Šeštinės – Kristaus Žengimas į dangų (ši šventė Prancūzijoje vadinama Dangun žengimo tiltu). Kristaus žengimas į dangų sujungia dangų ir žemę. Kristus per Kalėdas atėjo iš dangaus gimęs mažu kūdikėliu, o per Šeštines grįžta ten, iš kur atėjo. Taip Kristus atstatė Dievo ir žmogaus bendravimą. Monsinjoro manymu, Šeštinių iškilmė galėtų būti apibendrinama tokiais trim paraginimais: žvelkite aukštyn, išsaugokite pasitikėjimą, atsakingai gyvenkite. Išsamiau juos apibūdindamas pamokslininkas sakė, kad žvelgti aukštyn reiškia žmones ir įvykius matyti kuo palankiau, plačiau, giliau, savo žvilgsniu aprėpiant tolimiausius pakraščius ir pajėgiant visus suprasti ir mylėti. Mons. dr. A. Jurevičius citavo Šventojo Rašto ištrauką: „Iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23–28). Taigi, kartais daug melsdamiesi, išdrįskime sakyti: „Tėve, Jėzaus vardu prašau, Jėzaus vardu meldžiu“. Paskui išsakykime savo prašymą. Antrasis paraginimas – išsaugoti pasitikėjimą. „Įsivaizduokite, kaip sunku buvo apaštalams, kai jie Kristų matė kūniškomis akimis: jį matė, lietė, kartu valgė, vaikščiojo, Kristus jiems buvo artimas kaip kiekvienas pažįstamas žmogus, – sakė pamokslininkas. – Ir kai Kristus žengia į dangų, jiems reikia pasitikėti jo žodžiu, kad jis su visais yra iki pasaulio pabaigos ir gyvens Bažnyčioje. Per Šventąjį Raštą ir mes girdime Kristaus mintis. Kiek reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, kad Kristus veikia per sakramentus. Pavyzdžiui, priimdami Šv. Komuniją, tą kunigo iškeltą baltą duonos gabalėlį, į jo sakomą „Kristaus kūnas“ su pasitikėjimu atsakome „amen“, o tai reiškia „tikiu“. Taigi ne regime, o tikime, ką mums Kristus sakė“. Trečiasis paraginimas – atsakingai gyventi. Mons. dr. A. Jurevičius sakė, kad jį reikia suprasti kaip kvietimą vykdyti didžiausią pasaulyje įsipareigojimą ir gyventi taip, kaip mokė Jėzus, priimti kasdienos iššūkius ir auginti iki pasaulio pakraščių siekiančią iš tolybių sklindančią viltį. Taigi Kristus, įžengęs į dangų, kaip tiltas sujungia mūsų istoriją su šiandiena – tai tiltas tarp Dievo ir žmonijos.

Šv. Mišių metu vyko procesija aplink jubiliejų šventusią bažnyčią.

Po šv. Mišių prasidėjo iškilmingi sveikinimai. Klebonas mons. V. K. Sudavičius gavo kelias padėkas – Kultūros ministro, Seimo Sveikatos komiteto ir Kaimo reikalų komiteto. Jas įteikė Seimo narė Dangutė Mikutienė. Iš tiesų klebonas nuolat rūpinosi bažnyčia, vis kas nors joje remontuojama, tvarkoma – ji tapo ir seniūnijos kultūriniu ir švietėjišku centru. Trakų rajono savivaldybės meras Vytautas Zalieckas ir administracijos direktorė Asta Kandratavičienė irgi įteikė padėką klebonui mons. V. K. Sudavičiui, kaip aktyviausiam Aukštadvario krašto žmogui. Tokios pat padėkos įteiktos vargonininkui Stasiui Grušauskui, vargonuojančiam nuo 1972 metų, bažnyčios choristėms Anelei Makšeckienei, Anai Kristapavičienei, Janinai Kasparavičienei, Veronikai Pilipavičienei ir kitiems. Aukštadvaryje gyvenančio rajono mero V.  Zaliecko šeima ir giminės jubiliejaus proga dovanojo bažnyčiai naują varpą, kuris bus pastatytas bažnyčioje dar šį mėnesį. Senasis varpas įskilęs ir jau seniai neskamba. Dovanodamas naują varpą meras priminė, kad jo senelis, Nikronių malūno savininkas Vladislovas Odinecas, buvo vienas iš iniciatorių, kuriant Aukštadvario parapiją ir statant šią bažnyčią. Tai yra didžiausia dovana bažnyčios jubiliejaus proga. Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Rudzys su meru dovanojo šiam jubiliejui nukaltą sidabrinį medalį, skirtą palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II. Trakų rajono savivaldybė bažnyčios jubiliejui paskyrė 20 tūkst. litų, o čekį meras įteikė klebonui. Nors jis pagal kilmę žemaitis, kilęs iš Žarėnų parapijos, bet yra tikras Aukštadvario bendruomenės lyderis, jungiantis visus žmones, įstaigas, kolektyvus, todėl parapijiečiai džiaugėsi jo įvertinimu.

Beje, R. Rudzys priminė, kad mažas būdamas su broliais eidamas pro bažnyčią ją įsivaizdavo esant labai didelę, kaip didžiausią pasaulio pastatą. Be abejo, vėliau pamatė, kad tai nėra didžiausia bažnyčia. Bet ir ji turi paveldo vertybių, svarbi kaip neogotikos formų statinys, fasade turintis du grakščius, šiek tiek iš sienos plokštumos išsikišusius bokštus. Bažnyčios interjere įkomponuoti keturi altoriai. Didžiajame įtvirtintas 1913 metais Stanislovo Gobiatos tapytas titulinis paveikslas „Kristaus Atsimainymas“. Tas pats autorius ant skardos tapyta kompozicija dekoravo ir procesijų altorėlį. Šoninį altoriaus paveikslą „Šv. Stanislovas“ sukūrė tapytojas Juozapas Balzukevičius. Jam priskiriamas ir bažnyčios transepto kairiajame sparne įkomponuotas tapybos darbas „Šv. Jurgis“. Abi drobės nutapytos pastatytai bažnyčiai, t. y. 1913 metais. Trys istorinių formų maždaug po dešimties metų sukurti šoniniai altoriai, šiandien puošiantys kairiąją ir dešiniąją šonines navas, atkelti iš Aukštadvario Šv. Domininko bažnyčios. Šventovės sienos gausiai išpuoštos ant drobės tapytais paveikslais. Kryžiaus kelio stotys XIX amžiaus pabaigoje nutapytos kauniečio tapytojo M. Bučinskio. Transepto dešiniajame sparne ant sienos įkomponuotas XIX amžiaus antroje pusėje M. Bučinskio nutapytas paveikslas „Šv. Pranciškus Asyžietis“. Dešiniosios navos sieną dekoruoja drobė „Šv. Antanas“ (XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia). Bažnyčioje ir zakristijoje saugomi du paveikslai – „Šv. Jonas Krikštytojas“ ir „Šv. Juozapas“ – pagal stilistiką, tipažus, individualias braižo ypatybes priskiriami profesionaliam dailininkui Vladui Didžiokui (1889–1942). Tyrinėtojai mano, kad kūrinį „Šv. Juozapas“ galėjo sukurti ir V. Didžioko žmona Barbora Didžiokienė. Profesionaliems dailininkams priskiriamų religinių kompozicijų galeriją papildo 1940 metais skulptoriaus Juozo Zikaro iš gipso nulietas ir pasirašytas reljefas „Malda“. Šventovę apšviečia XIX amžiaus antroje pusėje sukurtas 21 žvakę turintis žalvarinis sietynas. Jis buvo įgytas Aukštadvario stačiatikių cerkvei, įrengtai 1833 metais uždarytoje dominikonų Šv. Domininko bažnyčioje, kuri po Pirmojo pasaulinio karo vėl buvo grąžinta katalikams. Bažnyčioje gausu to paties laiko istorizmo bei neogotikos formų liturginių indų, kurie yra Lietuvoje ir Lenkijoje tuo metu veikusių bažnytinių reikmenų dirbtuvių gaminių produkcija. Iš jų paminėtinos šv. Mišių metu naudotinos taurės su patenomis, komuninės, relikvijoriai. Aukštadvario bažnyčioje saugoma ir kadaise dominikonams priklausiusi šventenybė – XVIII amžiaus trečiuoju ketvirčiu datuojamas šv. Kryžiaus relikvijorius, kurio viršutinė dalis, krištolinis kryžius padirbintas Italijoje, o kojelė, kurios pėdoje uždarytas relikvijos autentiškumą patvirtinantis dokumentas – Lietuvoje. Dar du relikvijoriai, su šv. Kryžiaus bei šv. Teresės relikvijoms įgyti XX amžiaus antrajame ketvirtyje.

Jie sukurti Jono Merkio dirbtuvėse Kaune ir Leono Perkovskio dirbtuvėse Vilniuje. Apie dominikonų veiklą Aukštadvaryje liudija Kristaus Atsimainymo bažnyčioje saugomas XVIII šimtmetyje pasiūtas arnotas ir 1739 bei 1764 metais Europoje leisti mišiolai.

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos taryba, Aukštadvario bendruomenė ilgai brandino mintį šio garbingo jubiliejaus proga išleisti knygą „Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija 1913–2013“ ir pristatyti ją šios šventės metu. Tai ir buvo padaryta. Joje įamžinti su bažnyčia susiję žmonės: fundatoriai, statytojai, per šimtmetį dirbę kunigai, vargonininkai, choristai, kiti patarnaujantys asmenys, susiję su Bažnyčia ir miestelio praeitimi. Tuo tikslu buvo laimėtas Aukštadvario bendruomenės projektas, parašytas Lietuvos kultūros rėmimo fondui. Be to, buvo ieškoma partnerių ir rėmėjų. Knygoje sukaupta svarbi istorinė medžiaga tarytum relikvija išliks ateities kartoms. Jos leidybą dar parėmė Trakų rajono savivaldybė, kraštiečiai: prof. Mečislovas Rondomanskas, Tadas Ziminskas, Viačislavas Glebus, Algimantas Kundrotas.

Paskui renginys persikėlė į šventorių. Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė pranešė, kad išvakarėse buvo pasveikinta ir 100 metų jubiliejų švenčianti Aukštadvario miestelio gyventoja, buvusi ilgametė bažnyčios choristė Olga Butkevičienė. Ji dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo dalyvauti iškilmėse, todėl gėlių puokštė ir dovanojama knyga apie parapiją buvo perduota jos dukrai Janei Juozapavičienei. Pasveikintas ir netrukus 100 metų jubiliejų minėsiantis bei Šv. Domininko namuose apsigyvenęs prel. teol. dr. Pranas Gaida-Gaidamavičius – viena iškiliausių šių dienų krikščioniškosios filosofinės minties asmenybių, savo gyvenimu ir kūryba kėlusių lietuvių dvasią išeivijoje ir Lietuvoje.

Bažnyčios šventoriuje vyko įspūdingas koncertas: grojo mažieji muzikos mokyklos muzikantai, giedojo mišrus Aukštadvario choras (vadovė Asta Mačėnė), šoko Aukštadvario tautinių šokių kolektyvas „Nava“ (vadovė Rimutė Blikertienė), Aukštadvario kaimo kapela (vadovas Juozas Banuškevičius).

Vysk. J. Matulaitis prisipažino, kad kai 2002 metais norėjo Aukštadvariui paskirti gerą naują kleboną, jo žvilgsnis pakrypo į tuomet Kaišiadorių Katedroje klebonavusį mons. V. K.  Sudavičių. Ir neapsiriko – jau vienuolika metų čia dirbantis monsinjoras yra gerbiamas ir vertinamas, o tai liudija šiandien gauti apdovanojimai.

Įvairūs sveikintojai vis nešė ir nešė dovanų klebonui. Mons. dr. A. Jurevičius padovanojo arnotą ir trumpai prisiminė savo klebonavimą Aukštadvaryje. Jis dėkojo geriems ir supratingiems žmonėms, kurie vis kuo nors nustebindavo – kas bažnyčios laiptus suremontavo, kas akmenų šventoriaus tvorai parūpino. Labai geru žodžiu minėjo neseniai mirusią bažnyčios tvarkytoją Anicetą Kaliukevičienę, save įamžinusią autoriniu darbu iš siūlų – virvele varpeliui, kviečiančiam šv. Mišioms. Dovanų atvežė ir Aukštadvario partneriai iš Lenkijos Gyžicko miesto, bendruomenių atstovai. Bažnyčia šiandien yra viena svarbiausių kaimynų, parapijiečių, giminių susitikimo vieta, todėl, kaip sakė Trakų krašto VVG pirmininkė Alvyda Kazakevičiūtė, į bažnyčią vienodomis teisėmis ateina visi, nepriklausomai nuo turimo turto ar užimamų pareigų.

Paskui žmonės vaišinosi prie agapės stalo, ant kurio puikavosi suneštos vaišės: pyragai, tortai, skruzdėlynai, naminiai sūriai ir skilandžiai, gira. Po agapės leistasi į Navo ežero pakrantę pasidžiaugti Aukštadvario parapijos projektu, įvykdytu per Trakų krašto VVG „Vietos plėtros 2009–2014 metų strategija“. Šis pavyzdys rodo, kad šiandien ir bažnyčia turi galimybę dalyvauti projektinėje veikloje. Aukštadvario parapija pirmoji Trakų rajone teikė paraišką paramai gauti pagal „Vietos plėtros 2009–2014 metų strategiją“ II prioriteto „Viešosios infrastruktūros sutvarkymas ir sukūrimas“ veiklos sritį „Viešųjų erdvių sutvarkymas, sukūrimas, kultūrinio kraštovaizdžio komponentų išsaugojimas ir atnaujinimas“ ir sėkmingai įvykdė projektą „Žemės sklypo sutvarkymas ir pritaikymas visuomenės poreikiams“. Projekto tikslas pasiektas – sutvarkytas Aukštadvario parapijai priklausantis žemės sklypas ir pritaikytas visuomenės poreikiams, pagerinant parapijos narių gyvenimo kokybę, sudarant sąlygas parapijos bendruomeninei, socialinei ir kultūrinei veiklai. Edukacinę programą projekto vykdymo teritorijoje pristatė Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir jaunieji aukštadvariečiai.

Kaip po iškilmių „XXI amžius“ paklausė klebono mons. V. K. Sudavičiaus, kokiais, jo manymu, svarbiausiais darbais šioje parapijoje galėtų pasidžiaugti, jis išskyrė Aukštadvario Maltos ordino pagalbos grupę, įkurtą 2003 m. gegužės 15 d. Klebono iniciatyva susibūrę grupės nariai (vadovė Irena Beržinskienė) savanoriai gyd. Lina Bučelienė, Vida Matkevičienė, Rimvydas Matkevičius ir jaunieji maltiečiai dirba ne siekdami naudos ar atpildo, o vedami širdies ir tikėjimo, kad žmogiška atjauta gali įveikti gyvenimo negandas. Sunkiai sergantiems ir gulintiems ligoniams dalijama patalynė, slaugos ir higienos reikmenys, globojami ir pamaitinami savimi pasirūpinti negalintys seneliai, atvežami nusimaudyti į pirtį, išskalbiami jų rūbai. Kadangi Aukštadvario maltiečiai bendrauja su vokiečiais, yra turtingesni ir kartais gali pagelbėti „Caritas“ organizacijai bei kitoms vyskupijos parapijoms. Monsinjoras Vytautas Kazys yra dėkingas uoliems parapijiečiams, kurie nuolat padeda tvarkytis bažnyčioje ir aplink ją. Gaila, kad akyviausieji jau iškeliavo į amžinybę: Aniceta Kaliukevičienė, Vanda Lenkevičienė, Aldona Sinkevičiūtė, Juozas Suraučius. Kaip vieną svarbiausių dalykų klebonas paminėjo 2008 metais nuo Grabnyčių iki gegužės 31-osios vykusią parapijiečių registraciją, kuomet buvo registruojami visi norintys, kad jų vardai ir pavardės būtų įdėtos į votus ir pakabintos ant Švč. Mergelės Marijos statulos. „Kompiuteriu surašėme mažutėmis raidėmis ir juosteles su kiekviena pavarde sukarpėme, – sakė klebonas. – Atėjo užsiregistruoti visi, net ir nematyti ar bažnyčios nelankantys, o kai kas gal ir emigravusius vaikus įrašė. Taip surinkome apie 1780 žmonių“. Per klebonavimo Aukštadvaryje metus mons. V. K. Sudavičius jau palaidojo 550 parapijiečių, o krikštų ir vestuvių kartu sudėjus tiek nebuvo. Taigi ir ši gražioje vietoje prie Navo ežero ir Verknės upės įsikūrusi parapija nyksta. Tegul nenyksta bent jos žmonių geri darbai.

Romas BACEVIČIUS

© 2013 „XXI amžius“