Sąžinės balsas
Kun. Vytenis Vaškelis
Žmogaus dvasinį turtingumą ir skurdumą apibūdina jo sąžinės lygmuo. Ne veltui sakoma: Sąžiningas žmogus ir asmuo be sąžinės. Tiesa, nereikia suprasti, kad jei individas elgiasi nesąžiningai, tai tarsi jam Kūrėjas būtų pašykštėjęs tos intuityvios prigimtinės duotybės, kurios veikiamas gali daryti konkrečius moralinius sprendimus. Nors kiekvienas žmogus apdovanotas sąžinės vidiniu balsu, kuris visada jį skatina priimti protingą sprendimą ir vengti bloga, darant gera, bet jis dėl įvairių motyvų bei vidinių sužeidimų gali piktnaudžiauti savo laisve ir rinktis blogio kelią, kuris sąžinės balsą uždusina bei numarina. Jie (pagonys) įrodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą (Rom 2, 15), byloja apaštalas Paulius aiškiai liudydamas, kad žmogaus viduje yra įrašytas vidinis teisingumo principas, ir jam negalima uždegti raudonos šviesos.
Viena Afrikos legenda pasakoja apie seną vadą, kuris turėjo patikrinti savo jauno įpėdinio išmintį. Jis liepė vaikinui paruošti du patiekalus. Pirmasis turėjo būti pagamintas iš geriausių gyvenimo dalykų, antrasis iš blogiausių. Vadui atnešė ragauti pirmąjį patiekalą. Tai buvo karvės liežuvis su daržovėmis. Į vado klausimą, kodėl jis pasirinko liežuvį, jaunuolis atsakė: Liežuvis yra viena geriausių mūsų kūno dalių. Jis skelbia tiesą, kuri padeda žmonėms tobulėti. Jis gali kalbėti apie meilę ir kitus gerus dalykus ir tokiu būdu telkti mūsų gentį. Vadą toks atsakymas nudžiugino ir jis ėmė laukti antrojo patiekalo, kuris buvo lygiai tas pats liežuvis. Vaikinas paaiškino: Liežuvis yra ne tik geriausia mūsų kūno dalis, bet ir blogiausia, nes gali skleisti pyktį ir panieką, gniuždyti žmones ir atimti iš jų paskutinę viltį. Jis gali sugriauti mūsų genties gyvenimą labiau negu koks nors ginklas. Senolis suprato, kad jis teisingai pasirinko įpėdinį.
Kaip jis suvokė savo padaryto sprendimo teisingumą? Vadovaudamasis savo aukštesniuoju intelekto koeficientu (IQ), sąžinės balso skaidrumu ir gyvenimiška patirtimi, jis priartėjo prie dieviškojo Apreiškimo lobyno žodžių tiesos: Išmintingųjų liežuvis dalija žinojimą, o kvailųjų burna išlieja kvailumą (Pat 15, 2).
Perdėm vartotojiškoje visuomenėje matome augantį sąžinės deficitą, nes didelė jos narių dalis nejaučia sąžinės graužimo (Sir 20, 21) už savo klaidingus poelgius. Vis daugiau žmonių nebelaiko kaltės nuodėme, nes ypač liberali, rėksmingoji, sensacijų besivaikanti ir nuo moralinių varžtų ištrūkusi žiniasklaida daugeliui skiepija tokius pseudomodernaus gyvenimo būdus (jų esmė kiek tik įmanoma iš šio gyvenimo iščiulpti visus malonumų syvus), iš kurių sklinda moralinių puvėsių tvaikas, užnuodijantis ypač jaunimo sąžinę.
Klaidingos sąžinės bacilų epidemijai sklisti gera terpė atsiranda ir dėl to, kad žmonės neįsileidžia į savo vidų Kristaus ir Bažnyčios mokymo šviesos, nes jie pilni savos tamsos, veikiami blogų pavyzdžių, geidulių tenkinimo, godulio ir valdžios troškimo, maištavimo, visų autoritetų atmetimo ir panašių įtakų. Įvairios blogybės, išeidamos iš žmogaus vidaus, teršia jį patį ir skaudžiai kenkia kitiems (plg. Mt 15, 1920).
Vienintelis Kristus geriausiu būdu padeda sugrįžti į savo gelmes kiekvienam, kuris veidu atsigręžia į Jį. Įsileidus Jį į savo vidų, atgimsta žmogaus sąžinė ir jis suvokia, kad, pasak, Emanuelio Swedenborgo, sąžinė Dievo buvimas žmoguje.
Iš tiesų, jei daugelio sąžinė atsinaujintų Viešpaties malonėje, pradėtų drebėti piktojo karalijos pamatai ir sutrupėtų blogio citadelių bokštai. Tada griūvančios nuodėmių sienos bylotų, jog žmonija, su tikėjimu bei malda priimdama į širdį Dievo žodžio šviesą, leidžia ir trokšta, kad jos sąžinė būtų ugdoma visagalio Dievo, kuris jai visa esatimi čia ir dabar padeda panašėti į Jį.
© 2013 XXI amžius
|