Nejaugi Vilnius yra Maskvos pakraštys, kur pilna rusų šnipų?
Gintaras Visockas
Šiandien puiki proga prisiminti maždaug 20 metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje. Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas išskirtinai taikias priemones, tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog Rusijos ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis atkakliai ir narsiai. Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas neišvengiamas, bet jo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo tik neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo paties blogiausio varianto. Juos labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus ir Grozno derybos. Beje, sulig kiekvieną dieną augančia įtampa į Grozną plūdo vis daugiau žurnalistų, ypač iš Maskvos. Jei 1994-ųjų vasarą Čečenpres kambariai, kur visuomet galėdavome sužinoti oficialiąją valdžios poziciją, būdavo apytuščiai, tai tų pačių metų rudenį ten jau susirinkdavo dešimtys žurnalistų, daugiausiai iš Maskvos. Apie galimybę patogiai įsitaisyti prie rašomojo stalo niekas net nesvajojo. Ir štai vieną rytą į Čečenpres būstinę atėję šios institucijos vadovai pareiškė daugiau nebeteiksią jokios informacijos. Kodėl nutarta taip drastiškai pasielgti? Paaiškinimas buvo mažumėlę netikėtas: Čečėnijos vadovybei nusibodo vadinamieji katės ir pelės žaidimai. Ji linkusi daiktus vadinti tikraisiais vardais. Taigi, oficialusis Groznas puikiai supranta: daugelis atvykusių žurnalistų sukauptas žinias teikia ne redakcijoms, o Rusijos slaptosioms tarnyboms. O kai kurie jaunuoliai ir merginos niekad nėra buvę nei žurnalistais, nei korespondentais. Spaudos atstovo pažymėjimai tėra tik priemonė paslėpti savo tikrąją darbovietę Kremliaus slaptąsias tarnybas, įskaitant ir politines, ir karines žvalgybas. Įdomiausia, kad niekas iš į kambarį sugužėjusių žurnalistų nepuolė kritikuoti čečėniško parėdymo. Berods, tik vienas JAV ar Didžiosios Britanijos žurnalistas pabandė garsiai stebėtis tokiu pareiškimu. Ir čia pat sulaukė paaiškinimo: esi akredituotas Maskvoje, todėl priverstas pataikauti Maskvos pozicijai, jei nešoksi pagal Maskvos dūdelę, čia pat neteksi akreditacijos... Tas Maskvoje akredituotas amerikiečių ar britų žurnalistas dar bandė ginčytis, esą šis požiūris primityvus, taigi juo negalima vadovautis. Bet ir vėl sulaukė antausio: čečėnų kontržvalgyba išsiaiškino, kad Grozne tamsta sėdi jau kelis mėnesius, o leidinyje, kuriam neva atstovauji, nepaskelbei nė vienos publikacijos Čečėnijos tematika, tad neaišku, ką gi čia veiki... Tikriausiai nereikia priminti, kad bent jau tuo metu čečėnai buvo ypač palankūs lietuviams. Kiekvieną atvykusį iš Lietuvos, Latvijos ar Estijos laikė savo draugu, bičiuliu, bendraminčiu. Čečėnų palankumą patirti teko ir šių eilučių autoriui. Patarimas atsargiai bendrauti su į Grozną pradėjusiais plūsti žurnalistais buvo itin vertingas. Beje, 1994-aisiais net mintis į galvą nešovė, jog panaši padėtis kada nors gali susiklostyti ir Vilniuje, pavyzdžiui, 2013-aisiais, Lietuvoje viešint Rusijos opozicionierių delegacijai. Skirtumas tik toks: Čečėnija nėra nei NATO, nei Europos Sąjungos narė, ir greičiausiai niekad nepriklausys šioms valstybių bendruomenėms. O Lietuva oficialiai jau senokai priklauso tiek NATO, tiek ES šeimai ir vis tiek negali apsisaugoti nuo žurnalistais apsimetančių rusų šnipų ir vis tiek yra nepajėgi garantuoti Rusijos opozicijos delegacijos ramybės.
Toji informacija, kurią pateikė TV3 laida Savaitės komentarai ir portalas delfi.lt, iškalbinga. Taigi Vilniuje viešėjusi Rusijos opozicijos delegacija tvirtino, jog Lietuvoje pilna rusų šnipų. Belieka priminti, jog Rusijos opozicijos atstovai Lietuvos sostinėje viešėjo šių metų gegužės pirmosiomis dienomis. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute gegužės 2-ąją buvo surengtas turiningas, prasmingas pokalbis su Rusijos opozicijos atstovais Borisu Nemcovu, Vladimiru Ryžkovu, Ilja Ponomariovu, Leonidu Gozmanu bei Vladimiru Milovu. Kokią žinią mums pateikė Rusijos opozicionieriai? Autokratinis režimas Rusijoje vis labiau siautėja, įžūlėja. Manoma, kad Vladimiro Putino režimas gražiuoju nepasitrauks. Suprask, V. Putinas nesiruošia užleisti įtakos niekam kitam. Todėl svečiai iš Rusijos neatmetė galimybės, jog valdžios pasikeitimai Rusijoje vis tiek kada nors bus, bet jie vargu ar bus taikūs, ramūs, be aukų ir kraujo praliejimo. Taigi svečiai iš Rusijos nenustebtų, jei šios epochos pabaiga taptų skausminga ir padarinius patirtų ne tik Rusijos žmonės, bet ir daugelis jos kaimynių. Deja, Vakarai nežino, kaip bendrauti su V. Putino valdoma Rusija, kaip daryti jai teigiamą įtaką, todėl bejėgiškai tik trypčioja vietoje ir skelbia beprasmius pareiškimus apie padorumo, demokratijos ir laisvosios spaudos būtinumą. Įdomu tai, kad kai kurie oratoriai ramino Lietuvą, esą Rusijoje nėra rimtų ketinimų Baltijos šalis jėga susigrąžinti į imperiją. Ukraina, Baltarusija, Armėnija, kai kurios Azijos šalys, priklausiusios imperijai, kas kita, o Lietuva, Latvija ir Estija neva ištrūko galutinai. Svarbus buvo Rusijos ir Baltarusijos prezidentų palyginimas. V. Putinas mano esąs vyresnysis Aleksandro Lukašenkos brolis, o iš tiesų jis esąs jaunesnysis jo mokinys. Mat A. Lukašenka kur kas gudresnis: labai sumaniai ir užtektinai ilgai ekonomiškai melžia Rusiją, ją išnaudoja. Svečiams iš Rusijos buvo pateiktas klausimas, kodėl Rusijoje vis dar toks populiarus Stalinas? Paaiškinimo būta netikėto. Stalino gerbėjai maždaug taip svarsto: Stalinas žudė, bet jis bent jau nevogė. O dabartiniai valdovai ir žudo, ir vagia. Taigi daugelis rusų ilgisi tokio Stalino, kuris nežudytų, bet ir neleistų taip masiškai vogti, kaip vagiama šiandien. Taigi, jei norima, kad žmonės suvoktų demokratijos privalumus, reikia užtektinai ilgo laikotarpio. Laisvos žiniasklaidos Rusijoje beveik nebeliko. Nepriklausomi leidiniai ir televizijos išnaikinti. O tie, kurie sutiko liaupsinti V. Putiną, sulaukia milžiniškų dotacijų ir reklaminių pinigų. Bet šie finansai atseikėjami tik tiems, kurie pataikauja režimui. Premjerą Dmitrijų Medvedevą kritikuoti leidžiama tiek, kiek geidžia širdis. Net ir marionete, ir pridurku leidžiama pavadinti. O V. Putino kritikuoti nepatartina, jei tik norima sočiai ir gražiai gyventi. Opozicinė žiniasklaida Rusijoje itin neįtakinga. Svarbiausia, kad ji nepasiekia žmonių, kuriems būtų labiausiai reikalinga. Rusijos opozicionierių teigimu, koncernas Gazprom asmeninis V. Putino projektas. Bet jis akivaizdžiai netenka tarptautinio energetinio svorio. Gražiausios jo dienos jau praeityje. Taigi netrukus Europa išsivers ir be Rusijos dujų, ne už kalnų laikai, kai Amerikos laivai su skalūninėmis dujomis atplauks prie Europos krantų.
Beje, Rusijos opozicionieriai tvirtino, jog vienintelė išeitis ne nuolaidžiauti, o spausti Rusiją, priverčiant ją laikytis bent jau elementariausių demokratinių nuostatų. Štai kokią poziciją dėstė Vilniuje viešėję Rusijos opozicionieriai. Tikrai neatmestina galimybė, jog mūsų svečius Vilniuje prižiūrėjo ir atstovai iš Rusijos žvalgybų. Todėl neturėtų nieko stebinti ir TV 3 laidos Savaitės komentarai bei portalo delfi.lt pranešimai, esą Lietuvos politikų ir politologų pakviesti į Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją rusų opozicionieriai teigė nuolat šalia jautę Rusijos saugumiečių kvėpavimą. Šios nuomonės laikėsi ir vienas iš tarptautinės konferencijos organizatorių ponas Audronius Ažubalis. Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras portalui delfi.lt tvirtino, jog svečiai iš Rusijos visą buvimo Lietuvoje laiką jautė vadinamąją globą, kuri kartais peraugdavo į, sakyčiau, primygtinį artimą sekimą ar stebėjimą, spaudimą. O Rusijos svečias politikas V. Ryžovas net šitaip teigė: Rusijoje pripratome, kad mus nuolat seka, ir mes jau išmokome juos atskirti pagal tai, kaip jie seka, kaip slepiasi nuo fotografavimo. Tačiau mus šokiravo, kad tai, ką mes kasdien matome Maskvoje, laisvai vyksta Lietuvos sostinėje Vilniuje. Buvo toks jausmas, kad tai Maskvos priemiestis, TV 3 televizijos laidai Savaitės komentarai pasakojo V. Ryžkovas. Beje, visus užsienio žurnalistus, pareiškusius oficialų norą dirbti Lietuvos valdžios institucijose, pavyzdžiui, Prezidentūroje ar Seime, turėtų tikrinti mūsų saugumiečiai. Tačiau iš oficialios Vilniaus reakcijos į Rusijos svečių nurodytą bėdą aiškėja, jog analizavimo ir tikrinimo pareigą mūsų sekliai atlieka formaliai. Esą jie patys negali patikrinti, ar akreditacijos prašantis žurnalistas nėra svetimųjų šalių specialiųjų tarnybų agentas. Į šią problemą pro pirštus linkusi žvelgti ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Jokių rimtesnių, jokių atidesnių patikrinimų. Dažniausiai vadovaujamasi pasitikėjimo principu. Taigi ir vėl apie Lietuvoje nekliudomai veikiančius Rusijos bei Baltarusijos šnipus sužinome ne iš savų, o iš svečių. Rusijos opozicionieriai mano, jog Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) mūsų šalyje veikia be jokių suvaržymų, ir nuoširdžiai stebisi tokiu lietuvišku svetingumu. Nesistebi tik Lietuvos valdžios struktūros. Keista, bet nesistebi ir NATO vadovybė...
© 2013 XXI amžius
|