|
Lietuvos Sąjūdis minėjo 25-ąsias įkūrimo metines
Šeštadienį, birželio 1-ąją, Vilniuje, istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje, Lietuvos Sąjūdis surengė suvažiavimą, kuriame paminėjo 25-ąsias įkūrimo metines ir rinko naują vadovybę. Lietuvos Sąjūdžio 25-metis pirmadienį, birželio 3-iąją, buvo paminėtas ir Seimo iškilmingame posėdyje. Suvažiavime Sąjūdį sveikino Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, arkivyskupas Gintaras Grušas, signatarai Algirdas Patackas, Kazimieras Motieka, istorikas Antanas Tyla ir kt. Vyko ir audringos diskusijos. Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius pateikė savo ataskaitas. Vėliau vyko vadovybės rinkimai: V. Žilius tapo Lietuvos Sąjūdžio pirmininku, o Andrius Tučkus tarybos pirmininku. Suvažiavimas priėmė rezoliucijas dėl Lietuvos laisvės kovotojų socialinių garantijų, kapinių priežiūros, Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo ir teritorijos vientisumo laikymosi, dėl Vakarų civilizacijos perspektyvų, Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso ydingumo, dėl Žemės fondo valdymo bei teisėsaugos pertvarkos.
Vytauto Landsbergio perskaitytoje Deklaracijoje Su Sąjūdžiu už Lietuvą kalbama apie Sąjūdžio istoriją, jo tikslus, reikšmę. Deklaracijoje teigiama: Mūsų tikslas stiprinti Lietuvos valstybę, jos vientisumą ir nedalomumą, padėti išlaikyti ir įtvirtinti iškovotą Nepriklausomybę, seniausią Europoje gyvųjų indoeuropiečių kultūrą. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje surengto Sąjūdžio Antrojo suvažiavimo VI posėdyje balsuojant nutarta atsisakyti sovietinio relikto ir buvo patikslintas organizacijos pavadinimas: Lietuvos Sąjūdis.
V. Landsbergis konstatavo, kad Vakarų, arba euroatlantinę, civilizaciją, kurios susikūrimui pagrindą padėjo krikščionybė, krečia rimta krizė. Čia kalti ne vien dorovės nuosmukis, panieka darbui ir tiesai, kad užgriuvo tokios neva didelės, o iš tikrųjų niekingos pinigų katastrofos. Bankai, bankai... Visi sutiksime, kad problema, ne kišenėje, o kaukolėje. Varžosi ir susiremia tarpusavyje dvi fundamentalios, arba pamatinės, pažiūros žmogus žmogui vilkas su žmogus žmogui brolis, sakė V. Landsbergis. Sąjūdžio laikais tūkstančiai žmonių jautėsi vienas kitam broliai ir seserys ir tada pasitaikė nepaprasta išimtis, artima stebuklui. Šis stebuklas, anot V. Landsbergio, tik patvirtino, kad brolybė yra, kad ji galima. Persijungęs iš literatūrinės kalbos į politinę, V. Landsbergis tęsė savo politines įžvalgas: Bemaž visame pasaulyje, pirmiausia islamo šalyse, bet savaip ir laisvoje Europoje, eina puolimas prieš krikščionybę. Ją reikia išnaikinti ne tik viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, kylant į teismų kovą prieš kryžiaus ženklus, bet ir sielose. Toks kelias išnaikinti ir brolybę, kuri yra ta pati krikščionybė. Pasak politiko, vien dėl to, kad Sąjūdis savo laiku patyrė brolybę, norima, kad neliktų ir jo. Jis siūlė tam nepasiduoti. Kalbėdamas apie pirmaisiais Sąjūdžio metais išaugusią brolybę, V. Landsbergis paminėjo ramybės neduodančias problemas, kurias kas dieną skaitome pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Ką reiškia, jei Anykščių rajone per vieną gegužės 18 dieną nusižudė šeši vyrai? Ar susirinko Valstybės gynimo taryba? Kaip mums gintis visuomenei ir valstybei nuo siaučiančių tarpusavio kautynių, reiškiančių pagreitintą Lietuvos savižudybę? klausė V. Landsbergis. Jis apgailestavo ir dėl šeimos likimo esą jai šaukiama šalin. Jo nuomone, dabar palaikytina laisvūnų idėja, kad šeima nelaimė, vergija. Ką gi, su šia idėja išnyksime greičiau negu be jos, taip pat išsitremdami iš Lietuvos, nekęsdami aplinkos ir savęs. Todėl kalbėkime apie tautos psichozinę savižudybę ir kaip ją stabdyti, sakė europarlamentaras. V. Landsbergis užsiminė apie etninius ir politinius kivirčus. Antai, Lietuvos lenkai, mūsų broliai, mūsų piliečiai. Bet nepainiokime jų su sovietiniais lenkais Lietuvoje, deja nemylinčiais ir nepripažįstančiais Lietuvos, sakė V. Landsbergis. Sąjūdis turėtų ištiesti brolybės ranką paprastiems Lietuvos lenkams, o sovietiniai tegul eina konsultuotis į Latvių gatvę (šioje gatvėje yra įsikūrusi Rusijos Federacijos ambasada). V. Landsbergis pasmerkė patyčių kultūrą, kuri skatina vaikų savižudybes. O kokiais patyčių pavyzdžiais auklėja televizijos? Nauja veiklos erdvė nepraustaburniams, plūdėjams ir patyčių vykdytojams yra internetas. Pabraidęs po feisbukų sąvartynus nusistebi, koks kieno malonumas ten kapstytis apkalbų replikose ir nė nepamąsčius iš karto plūstis, bent jau niekinti iš aukštybių. O smagumas varai tartum per visą pasaulį, stebėjosi V. Landsbergis.
Pirmadienį, birželio 3-iąją, Seimo iškilmingame minėjime paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-metis. Minėjime kalbėjo Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, istorikas mokslų daktaras Aurimas Šukys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, mokslų daktaras Justinas Dementavičius, buvusi Rokiškio rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės tarybos narė, žurnalistė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys V. Landsbergis, prisimindamas Sąjūdžio pradžią, atkreipė dėmesį, kad ši organizacija buvo ypatinga. Ji turėjo ideologinę ir strategiškai vadovaujančią viršūnę, turėjo politikos vykdomąsias struktūras, bet nariai nebuvo registruojami į kokį didžiulį sąrašą, kad gautų narystės pažymėjimus, kalbėjo politikas. Pasak V. Landsbergio, Nepriklausomybė buvo naujas etapas, kuriame Sąjūdis greitai susivokė, turįs atsakomybę toliau vesti šalį į europinę demokratiją ir esmines permainas, į orią ir saugesnę vietą laisvųjų tautų šeimoje. Vilniaus arkivyskupo metropolito G. Grušo tvirtinimu, Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai padarytų žaizdų. Šis minėjimas teprimena mums, kad Lietuvai ir šiandien ne mažiau reikia tų, kurie nesiekdami sau naudos stotų į darbą tėvynės labui, kurie rūpintųsi, kad įstatymai klotų pagrindą sėkmingai valstybės raidai ateityje ir šiandienos žmonių gerovei, kalbėjo arkiv. G. Grušas. Istorijos mokytojas, mokslų daktaras A. Šukys aiškino, kad Sąjūdis galėjo atsirasti po 50 metų įvairiausių istorinių kataklizmų ir totalitarinės priespaudos Lietuvoje todėl, kad tai nulėmė ne tik tarptautinės aplinkybės, susiklosčiusios šaltojo karo pabaigoje, ar Sovietinės imperijos ekonominis, politinis ir ideologinis merdėjimas, tačiau dėl aktyviai pradėjusių reikštis Lietuvos žmonių. Mūsų nuostabai, mes atradome gyvą alternatyvios, tai yra kitokios, ne sovietinės Lietuvos visuomenės tinklą, kuris labai aiškiai parodo, kad šalia mums jau labai gerai žinomų antisovietinių organizacijų, (...) visais totalitarinio režimo laikotarpiais egzistavo dar ir įvairios neformalios, pusiau legalios organizacijos, klubai, draugų, giminaičių, kolegų, inteligentų, intelektualų rateliai, forumai, kurie kūrėsi ne iš viršaus diktuojant sovietinei biurokratijai ar saugumo organams, bet atsirado ir veikė žmonių laisva valia. Daugeliu atvejų tai buvo inteligentijos, katalikiškų grupių branduoliai ir jų narių tinklai, kurie ypač suklestėjo vėlyvuoju sovietmečiu, sugebėjo išsaugoti alternatyvias nesovietines vertybes bei veikimo pobūdį. Tai buvo Vilniaus universiteto filosofai, literatai, lituanistai ir kiti pavieniai intelektualai, kurie aplink save, tiek savo darbovietėje, tiek namuose, suburdavo bendraminčių būrelius, sakė A. Šukys.
* * *
Lietuvos Sąjūdis savo veiklos tikslu laikė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir, formaliai žvelgiant, šį tikslą pasiekė, tačiau žvelgiant iš esmės, gyvenime iškylančios problemos verčia paklausti, ar Sąjūdis įgyvendino savo užmojus, ar gyvename tikrai nepriklausomoje Lietuvoje. Pasisakiusieji suvažiavimo diskusijose įrodė, kad net aktyvieji sąjūdininkai yra nusivylę teisinio, politinio, ekonominio ir ypač dvasinio gyvenimo vyksmu nepriklausomybę formaliai iškovojusioje Lietuvoje.
To klausė ir teisėtvarkos iškraipymus nagrinėjantis signataras Algirdas Endriukaitis, ir žemės reformos eigą stebintis Valensas Čeginskas, ir Laimis Dieninis, kovojantis už žemės reformos įgyvendinimą Vilniaus apskrityje, ir Vladas Vilimas, ieškantis išeičių teisėtvarkos srityje, ir kiti kalbėjusieji. Sąjūdžio 25-mečio minėjimo dienomis matome, kad vyksta teisminiai susidorojimai ir su į saugumo (VSD) pinkles įpainiota Egle Kusaite, ir su emigracijos kelią pasirinkti priversta Seimo nare Neringa Venckiene, ir su administracines ar net baudžiamąsias bylas patiriančiais Garliavoje prieš metus mažąją mergaitę nuo seksualinio išnaudojimo saugojusiais žmonėmis, ir dar daug kitų teisminio susidorojimo faktų. Betgi labiausiai mūsų išrinktos (gal tik formaliai) valdžios sąsajų su Lietuvos Sąjūdžiu stoką parodo tai, kad suvažiavime faktiškai nieko nebuvo iš valdžios, išskyrus trumpai pasirodžiusią Ireną Degutienę. Kur dingęs aktyvusis sąjūdietis Andrius Kubilius, kur liberalūs dešinieji Eligijus Masiulis, Gentvilas, Čaplikas, Bogušis, kiti Seimo nariai, kur kiti buvę parlamentarai, signatarai, sąjūdiečiai? Ir ne veltui diskusijose kalbėjęs Algirdas Endriukaitis pasakė, kad valdžia specialiai pabėgo, kad negirdėtų to, ką mes jai čia sakome. Tai rodo vis gilėjantį valdžios atitrūkimą ir nuo tautos, ir nuo Sąjūdžio, kurio pasekėjais ir atstovais dauguma save įvardina, ir netgi supuvimą. Toks atitrūkimas gali turėti sunkių pasekmių valstybei ir tautai.
Iš Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Vidmanto Žiliaus pasisakymo:
Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad iš žmonių, ypač jaunimo, sąmonės trinama pagarba valstybiniams simboliams: vėliavai, herbui, himnui ir tradicinei šeimai. Brukama visiškai priešinga nuomonė, kad turime būti vakarietiškai mąstantys, o tokie galime būti tik tada, jei pripažįstame, o dar geriau, jei nešame vaivorykštės spalvos vėliavą, jei einame į iš užsienio atvežtus spektaklius, kuriuose yra tyčiojamasi iš Kūrėjo veido, nieko tokio, jei mokyklos jubiliejiniame renginyje mokiniams užrišami pionieriški kaklaraiščiai, nes taip buvo, kai mokykla prieš keliolika metų buvo įsteigta. Lietuvos Sąjūdžio taryba 2012 metų sausį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimų, išduotų Žmogaus teisių stebėjimo institutui, Kovo 11-ąją eiti Gedimino prospektu Vilniuje panaikinimo. Tokį pat kreipimąsi Sąjūdžio taryba parašė ir kovą dėl tautinių mažumų eitynių kovo 11-ąją Gedimino prospektu. Gavome atsakymą, kad visi turi teisę organizuoti eitynes. Šiais metais Lietuvos tautinis jaunimas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu, kad būtų leista patriotinėms organizacijoms kovo 11-ąją dieną organizuoti eitynes Gedimino prospektu, tačiau jiems nebuvo išduotas toks leidimas. Kyla pagrįstas klausimas, kieno interesams atstovauja Lietuvos valdininkai.
Lietuvos Sąjūdis ne kartą yra išsakęs susirūpinimą dėl teisminės valdžios vykdomos veiklos. Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavime, kuris įvyko 2011 m. birželio 4 d., buvo kalbama, kad tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą teismais. Lietuvos teisminės valdžios moralinio pakrikimo nepasitenkinimo peticiją pateikė sovietų okupacinio režimo persekioti asmenys: sesuo Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, Vladas Terleckas, Algirdas Endriukaitis. Šioje peticijoje prašoma, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sudarytų nepriklausomų pasaulio lietuvių teisininkų ir visuomenės atstovų komisiją, kuri ištirtų susidariusią situaciją teisminėje valdžioje. Lietuvos Sąjūdžio Taryba pritarė tokiai peticijai, numatė referendumo organizavimą ir prašė, kad Lietuvos žmonės savo parašais patvirtintų būtinybę peržiūrėti teisminės valdžios veiklą.
Lietuvos Sąjūdžio tarybai nerimą kelia koalicinės vyriausybės programa. Joje numatytos nuostatos pažeidžia Lietuvos Konstituciją, kurioje nurodyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, todėl bandymas leisti versti lietuviškus gatvių ir vietovardžių pavadinimus į užsienio kalbas būtų antikonstitucinis. Vyriausybės programoje numatyta ir kita nuostata, leidžianti vertinti tautinių mažumų mokyklų mokinių žinias taikant kitas vertinimo normas. Ji pažeidžia lygias galimybes siekiant išsilavinimo. Dėl šių priežasčių Lietuvos Sąjūdis kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijos vykdė ir vykdo parašų rinkimo akciją, 2013 m. kovo 28 d. 12 val. Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizavo įspėjamąjį mitingą, kuriame buvo reikalaujama nekurti teritorinės autonomijos su 3 valstybinėmis kalbomis, nekraipyti autentiškų Lietuvos vietovardžių, gatvių pavadinimus, piliečių vardus ir pavardes rašyti valstybine kalba, visiems laikyti vienodą valstybinės kalbos egzaminą, nepažeisti Tautos ir tautinių bendrijų teisių, laikytis Konstitucijos, įstatymų, vykdyti teismų sprendimus.
Iš prof. Antano Tylos pranešimo Lietuvių tautos tapatybė ir orumas:
Lietuvos Sąjūdis susiformavo svarbiame kontekste tai laisvės supratimas kaip savos valstybės turėjimas, saugojimas, gynimas bei plėtotė, ir, pagaliau, pasiaukojimas, nelaukiant už tai materialaus atpildo. Tai pagrindinė mūsų vertybė, nuo kurios daugeliu atvejų priklauso ir kitų raida.
Lietuvos valstybė yra, kaip dabar sakoma, lietuvių projektas, kuriam jau 8 amžiai. Savo laiku šio projekto geopolitinė kryptis į Rytus ir Pietryčius buvo realizuota pasiekus Nevelį, Dorogobužą ir Juodąją jūrą. Lietuvių projektui pagarbą mūsų laikais išreiškė ukrainiečiai paminklu Karijotaičiams. Kartu kyla klausimas, ar pati Lietuva visada turi tinkamos pagarbos jausmą Lietuvos valstybės puoselėtojams. Pastaruoju metu išsiplėtojo ir viešai deklaruojama neapykanta Lietuvos Laisvės kovotojams partizanams. Niekas neneigia, kad partizanų vardu prisidengė ir nemažai savivaliaujančių žmonių, tačiau nesąžininga Laisvės kovotojus sieti su jais. Kitas dalykas, kad čekistai įtraukdavo šeimas į agentūrinę veiklą prieš partizanus. Laisvės kovotojų niekintojai skelbia partizanų aukų sąrašus, į juos įtraukdami čekistų nužudytus lietuvius. Kitas nepateisinamas valstybingumo neįvertinimo faktas yra tai, kad per 23 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus niekaip negalime pastatyti paminklo Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę svarbiausioje Lietuvos sostinės Lukiškių aikštėje. Vilniaus savivaldybė skiria šimtus tūkstančių litų okupacinį režimą garbinančioms figūroms ant Vilniaus Žaliojo tilto. Ta pati sostinės savivaldybė Vilniuje rengia Rusijos dieną. Pagal patvirtintą šventės koncepciją visi atlikėjai dainas turi atlikti rusiškai. Žinome, kokias represijas Rusijos valdžia vykdė prieš lietuvių kalbą, ir tokia koncepcija įžeidžia Lietuvos piliečius. Be to, reikia pasakyti ir kokios Rusijos yra švenčiama diena ar demokratinės, ar tos, kuri pas save slepia Lietuvos valstybei nusikaltusius asmenis, kuri nepripažįsta Lietuvos sovietinės okupacijos ir nenori atlyginti padarytą žalą? Tik šitaip principingai įvardinus šventės turinį ji nekiršins Lietuvos piliečių ir neskatins neapykantos.
Negalima pateisinti Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų, teisėsaugos institucijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos nesirūpinimo Pietryčių Lietuvos lietuvių nelygiateise padėtimi ir pilsudskinio okupacinio laikotarpio reliktų atgaivinimo, demonstravimo ir puoselėjimo. Kremliaus keršto Lietuvai ir lietuviams 19491950 metais pradėta Pietryčių Lietuvoje akcija nesibaigia, ją tęsia dvi susivienijusios ambasados. Dalis Lietuvos politikų tai laiko bereikšmiu procesu, o protestuoja tik visuomeninės organizacijos. Mes visi matome ir girdime, kokios apimties škvalas eina prieš mūsų kalbą, siekiant sunaikinti lietuvišką raidyną. Sunku suprasti, kodėl jo panaikinimo gviešiasi kai kurie lituanistai, profesoriai, docentai, net lietuvių kalbos fakulteto dekanas, politologai, žurnalistai, populiarūs LTR laidų vedėjai, rašytojai. Gal jau laikas, kad STT išsiaiškintų, iš kur ir kieno lėšomis kilo toks vajus ir nusigręžimas nuo to, kas labai sunkiai apginta ir išsaugota.
Saviniekos epidemijos židiniai susiformavo ne tik žiniasklaidoje, bet ir universitetuose. Kai pažemintas jaunimas neapsikentęs išeina į gatvę su šūkiu Lietuva lietuviams! pakyla juos kaltinti ir žiniasklaida, ir politikai, ir žmonių teisių gynėjai. Tačiau niekas nesmerkia provokatorių, kurie stumia į tokią savigyną, kuri atsiranda ne tuščioje erdvėje.
© 2013 XXI amžius
|