Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Mokytojos poezijos ir prisiminimų šventė

Jonas Staliulionis

Danutės Zieniūtės poezijos knygos „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ viršelis

Stakliškėse ruošėsi pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Zieniūtės pomirtinę poezijos knygą „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“. Tai – antroji jos knyga. Pirmoji – „Mėlyna paukštė“ – buvo išleista prieš dvejus metus. Tokios progos negalėjau praleisti, be to, knygos leidėjas – klasės draugas Albinas Lisauskas – pažadėjo pakelėje paimti į savo automobilį. Visada malonu atvažiuoti į gimnazijos laikų miestelį, pereiti viena, kita gatvele, pasėdėti skvere ant suoliuko po kadaise mūsų pasodintu berželiu, sugauti nuo mielo lango atsimušusį saulės zuikutį. Stakliškėse daug akiai ir širdžiai mielų vietų. Seni mediniai namai ir dideli medžiai vis dar saugo mūsų gimnazijos laikų dvasią.

Iki renginio buvo likusios geros dvi valandos, tai patraukiau Guostelės keliu ieškoti mokyklinių sentimentų. Iki ašarų pažįstamas pakelės kraštovaizdis jaudino ir žadino prisiminimus. Žiūrėdamas į gražų kelio vingį, prisiminiau kelis eilėraščių posmelius, kuriuos, kadaise su klasės drauge deklamavome eidami žibuokliauti. Einu, dairausi, žiūriu: viskas, artima, miela. Rodos, kojomis pajutau net po asfaltu pakištus bruko akmenis. Pažvalėjęs ir atjaunėjęs pravėriau mokyklos duris ir nustebau. Aktų salė pilnut pilnutėlė žmonių: pažįstamų ir nepažįstamų. Atėjo ir garbaus amžiaus – aštuoniasdešimt septynerių metų – Stakliškių klebonas kun. Alfredas Rukšta. Tiek daug žmonių kultūriniuose renginiuose jau seniai neteko matyti. Apžvelgęs salę, prisiminiau vieną sakinį iš knygoje mokytojai tarto atminimo žodelio: „Danutė Zieniūtė buvo ne tik mokyklos šviesulys, bet ir Stakliškių miestelio, ir netgi viso Jiezno rajono“. Tai štai kodėl, galvoju, toks didelis žmonių susidomėjimas ir pagarba šiai neeilinei asmenybei.

Renginį pradėjo ir vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Edita Valatkienė, o knygą pristatė muziejininkė iš Prienų Anelė Juškevičiūtė-Razmislavičienė, 1970 metais baigusi Stakliškių vidurinę mokyklą. Po to kalbėjo mokyklos direktorė Loreta Šernienė, buvę Danutės Zieniūtės mokiniai – Simonas Kacilauskas, Onutė Kosčicaitė, Gražina Liutvinskaitė, Adomas Liutvinskas. Žodelį tarė knygos sudarytojos Anelė Tulevičiūtė-Zurlienė, Onutė Žilionytė-Andrulevičienė, leidėjas Albinas Lisauskas ir pagrindinis rėmėjas – Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius.

Knygoje atsiminimais pasidalino apie 20 žmonių – daugiausia poetės darbo ir studijų draugai, buvę jos mokiniai. Geriausiai poetę pažinoję, artimiausiai su ja bendravę prisiminimų autoriai parašė apie kryžiaus kelius, kuriuos teko nueiti D. Zieniūtei bandant išleisti pirmąją poezijos knygelę, kuri buvo didžiausia mokytojos svajonė. Kūrybai ji skyrė visą savo laisvalaikį, aukojo miego valandas ir tikėjosi dėmesio, pripažinimo. Deja, pastangos atsimušė į abejingumo ir biurokratijos sieną, ir gražios svajonės subliuško. Ir ne tik jai vienai. Ir tragiško likimo poetas Antanas Kalanavičius, kasdamas griovius Varėnos melioracijoje, parašė ir parengė spaudai aštuonias eilėraščių knygeles, bet išleistos nė vienos neišvydo.

Rašau ir prisimenu talentingos rusų poetės Marinos Cvetajevos eilutes apie tai, kad jos eilėraščiams būti įvertintiems ateis eilė. Ir iš tikrųjų eilė atėjo, bet tik po mirties. Tokia jau tikrų menininkų dalia. Ir ne tik A. Kalanavičiaus ir D. Zieniūtės, bet ir dar ne vieno kito.

Po oficialios dalies prie kavos puodelio nuoširdžiai pasišnekėjo D. Zieniūtės gerbėjai, buvę mokiniai prisiminė ne vieną jos pamoką, suorganizuotas ekskursijas į Vilniaus dramos teatrą, mokyklos scenoje suvaidintą Janonį, Justę, Pranelį, išvykas su meninėmis programomis į aplinkinius kaimus ir miestelius. Kalbų testigo. Šnekėjosi ir pažįstami, ir nepažįstami. Poezijos ir prisiminimų popietė Stakliškėse ilgai neišblės iš mūsų atminties.

Stakliškės, Prienų rajonas

© 2013 „XXI amžius“