2013 m. birželio 21 d.    
Nr. 25
(2049)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


Kelionės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Šeimos
rinkosi į akciją

Skandinavijoje –
nedidelis,

Kardinolas
A. J. Bačkis –
Nepaprastasis
Popiežiaus
pasiuntinys Kijeve

Antidemokratiniu
keliu

Raudonosios
imperijos okupacinė-
propagandinė leksika

Sovietinio
genocido formulė

Užkarda
kontrabandai –
kova su vėjo malūnais

Mokytojos poezijos
ir prisiminimų šventė

Pristatyta knyga
„Marcinkonių
šnektos tekstai“

Dainų festivalis

Vyskupas domėjosi
bažnyčios remontu

Gyvybės Evangelijos diena Romoje

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą entuziastingai
sveikina 200 tūkst. gyvybės gynėjų

Prisiminta Jono Pauliaus II enciklika

Viso pasaulio gyvybės gynėjai džiaugėsi popiežiaus Pranciškaus aukotomis šv. Mišiomis „Evangelium Vitae“ minėjimo dieną, kuri tapo vienu gausiausių ir entuziastingiausių Tikėjimo metų programos renginių. Šia proga birželio 15–16 dienomis į Romą, kaip piligrimai rinkosi žmogaus gyvybę ginančių judėjimų ir organizacijų atstovai, o kiti su Šventuoju Tėvu vienijosi maldoje savo vyskupijose ir parapijose. Gyvybės Evangelijos liudijimui skirtame susitikime, kaip įprasta Tikėjimo metų piligrimystėje, birželio 15 dieną maldininkų grupės procesijoje su žvakėmis ėjo susikaupti prie apaštalo šv. Petro kapo jo vardo bazilikoje Vatikane. Tą patį šeštadienį daugelyje Romos bažnyčių vyko žymių dvasininkų pravesti katechetiniai pokalbiai pabrėžiant žmogaus gyvybės šventumą ir nepažeidžiamumą nuo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties.


Proto vadovas – tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, kuris vėliau nulems jo likimą. Savo mąstymo galia jis yra panašus į aukščiausiąjį Dievą, kurio mintys yra visada kupinos viską tobulai kuriančios meilės.

Savo mąstymu žmogus gali panašėti į beprotį, nes, vadovaudamasis vien savo kraštutinio egoizmo iškreiptu mąstymu, taip kartais nukrypsta nuo tiesos principų, kad melą vadina tiesa, o save laiko dievu, kurio įsakymus besąlygiškai turi vykdyti visi pavaldiniai. Deja, kai įvairių diktatorių ir okupantų beprotiški sprendimai tampa kūnu, žemėje atsiveria nauja mirtinai kraujuojanti žaizda...


Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai padarytų žaizdų

Kalba Seime minint Sąjūdžio įkūrimo 25-metį

Arkivyskupas Gintaras Grušas,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Jėzus Kristus Naujajame Testamente pateikia sugretinimą: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“. (Lk 13, 18–19). Panašiai nuaidėjo Sąjūdžio metu daina apie gegutę, kuri klevelyje įsitaisiusi čiulbėjo, o jos širdelėje – visa Lietuva. Kurgi sėkla tai skambiai dainelei, jei ne pirmame posme: „Balnokit, broliai žirgus“ ir „Paduok, sesute, kardą“. Gegutės širdies daina kyla iš Tėvynės meilės sėklos, pasodintos brolio ir sesers širdyse, tai – meilė, teikianti drąsos stoti į kovą. Taip ir Dievo Karalystė prasideda nuo smulkaus grūdelio mūsų širdyje.


Kokios pažangos norime?

Pranešimas Seime birželio 14-ąją minint Gedulo ir vilties dieną

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Birželio 14-osios ir vėlesnės tremtys ilgam įsirėžė į lietuvio sąmonę ir kasmet pakviečia nušluostyti dulkes nuo naujausios Lietuvos istorijos puslapių. Pradžioje raudonojo Kremliaus sandėris su Hitleriu, o vėliau laimėtas karas parengė kelią Stalinui įsitvirtinti okupuotose šalyse ir iš esmės keisti žmonių gyvenimus. Po Spalio revoliucijos Rusijoje pradėta prievartinė komunizmo statyba tapo kraupios socialinės inžinerijos eksperimentu su gyvais žmonėmis, sukūrė Gulagą ir sunaikino milijonus, o kitus pasmerkė vergiškai egzistencijai.


Telšių vyskupijoje

Mažeikių dekanate

Išskirtiniai atlaidai

Parapijos vėliavos sumanytojas
ir rėmėjas Antanas Karbauskas
su klebonu kan. Donatu Stulpinu
(dešinėje), vikaru kun. Robertu
Romanovskiu ir šeimos nariais

MAŽEIKIAI. Švč. Jėzaus Širdies parapija birželio 9-ąją šventė titulinius Švč. Jėzaus Širdies atlaidus. Prieš Jaunimo šv. Mišias – Votyvą – smuiko garsų palydėta į bažnyčią buvo įnešta naujoji parapijos vėliava. Ją įnešė šios idėjos sumanytojas ir rėmėjas, aktyvus parapijietis, ilgametis Sumos choristas Antanas Karbauskas. Jis pasakojo, kad ši mintis kilo minint trisdešimt dienų nuo žmonos mirties. Po šv. Mišių bendraujant su parapijos klebonu kan. Donatu Stulpinu buvo nutarta šią idėją realizuoti. Po Žodžio liturgijos klebonas šią vėliavą pašventino ir trumpai papasakojo jos atsiradimo istoriją. Vėliavą, kurios vienoje pusėje yra parapijos pavadinimas, o kitoje atsispindi Žemaičių krikšto jubiliejus, pagamino buvusi Vilniaus Dailės akademijos Tekstilės fakulteto vedėja, iki šiol dėstanti šioje mokslo įstaigoje, profesorė Regina Sipavičiūtė. Ji yra ne tik dėstytoja, bet ir praktikuojanti dailininkė-tekstilininkė. Jos darbai puošia Seimo, Konstitucinio teismo bei kitus pastatus. Mums labai pasisekė, kad šitokia didi menininkė sutiko pagaminti mūsų parapijos vėliavą. Kaip pasakojo gerbiama vėliavos autorė, procesas buvo labai sudėtingas. Norėjosi, kad ši vėliava būtų autentiška, atspindinti žemaitišką dvasią. Profesorė sako, kad jai labai pasisekė, nes viena jos draugė keliaudama po Žemaitiją gavo senovišką žemaitišką vėliavą, kurią atidavė jai. Prieš atiduodama į Dailės muziejų, gerb. R. Sipavičiūtė ją gerai išstudijavo, išmatavo ir nusprendė, kad būtent remiantis ja ir turi būti gaminama vėliava Mažeikių parapijai. Kad eina teisingu keliu, dailininkė įsitikino, pamačiusi dvi panašias vėliavas Šv. Jokūbo bažnyčioje. Beliko praktiškai tai padaryti. Šis procesas nebuvo lengvas. Norėjosi, kad vėliava būtų kuo lengvesnė, tad ji buvo gaminama iš vieno audinio. Buvo sudėtinga išsiuvinėti abi skirtingas puses, bet dailininkei puikiai tai pavyko. Vėliavos dydis, spalva, kampai – autentiški. Vėliavos pagrindas – sodriai raudonas, nes tai mylimiausia žemaičių spalva, vyraujanti tiek tautiniuose rūbuose, tiek kitur. Be to, anot autorės, ši spalva ryški, gerai matoma. Norėjosi, kad ant jos pavaizduoti simboliai irgi būtų ryškūs ir matomi iš tolo, žinoma, ir prasmingi. Vienoje pusėje – užrašas „Mažeikių parapija“, kurio centre – erškėčiais vainikuota Jėzaus Širdis, iš kurios skleidžiasi Jo meilės spinduliai. Kitoje pusėje, skirtoje Žemaičių krikšto jubiliejui, centre esantį skaičių – 600 – supa saulės, šviesos simbolis, primenantis žemaitiškas saulutes. Ąžuolų vainikas, persipinantis su erškėčių vainiku, primena mums sudėtingą mūsų tautos ir tikėjimo istoriją.


Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Parapijos dienos

Šventės dalyviai prie Palėvenės
Šv. Domininko bažnyčios

PALĖVENĖ. Čia tapo tradicija kiekvienais metais rengti Parapijos dieną. Šiemet ji vyko gegužės 26-ąją. Ta proga surengta Rožinio šventė. Melstasi Rožinio malda, giedota Švč. Mergelės Marijos litanija, šv. Mišias už gyvus ir minusius Gyvojo Rožinio draugijos narius aukojo kanauninkas Vladas Rabašauskas.

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai sugrąžinta nepriklausomybė leido aktyviau ir sparčiau parapijose plėtoti visuomeninių ir krikščioniškų organizacijų veiklą. Ypač katalikiška veikla suaktyvėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Palėvenės parapijoje veikė kelios katalikiškos organizacijos. 1927 m. gegužės 22 d. įsteigtas katalikų veikimo centras, 1920 m. spalio 17 d. įkurtas Lietuvos Šaulių sąjungos Palėvenės skyrius, 1935 m. birželio 14 d. įsteigtas ,,Vilniui vaduoti sąjungos“ Palėvenės skyrius. Aktyvia veikla išsiskyrė Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius, kuris parapijoje pradėjo veikti nuo 1934 m. liepos 15 d. 1937 metais įsigijo vėliavą, kuri ir dabar puošia Palėvenės bažnyčią. 1931 m. gegužės 16 d. įsteigtas Lietuvių tautiško jaunimo ,,Jaunosios Lietuvos“ Palėvenės skyrius. Parapijoje savo veikla išsiskyrė pavasarininkai. Jų kuopa įkurta 1920 m. birželio 17 d. Dar veikė ,,Šventojo Sakramento brolija“, Angelo sargo sąjungos skyrius, lietuvių vyrų katalikų draugija. Skaitlingiausia buvo Gyvojo Rožinio brolija. Išvardintos organizacijos pradėjo savo veiklą nuo Lietuvos nepriklausomybės metų, o tretininkų, Gyvojo Rožinio brolijos veikla tęsėsi nuo vienuolyno laikų. 1923 metais tretininkų priskaičiuota 120, o Gyvojo Rožinio brolijos narių – 280, 1929 metais tretininkų –75, o kaip rašo vyskupas K. Paltarokas parapijos vizitacijos protokole, jį pasitiko 450 Gyvojo Rožinio brolijos narių. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus sovietiniam režimui visų organizacijų veikla buvo sustabdyta.


Kristaus ištikimasis riteris

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio 140-osioms gimimo metinėms

Kazimieras DOBKEVIČIUS

1956 metų gegužę Potmoje
išvykstant į Lietuvą –
vyskupas Teofilius Matulionis
ir jo giminaitis Teofilis Pilka

Arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Alantos valsčiuje. Baigęs 1900 metais Sankt Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, įšventintas kunigu. Kunigavo Latvijos parapijose, o nuo 1910 metų buvo Švč. Jėzaus Širdies parapijos Sankt Peterburge klebonas. Čia pastatydino bažnyčią. 1923 metais atsisakęs valdžiai atiduoti brangius bažnytinius reikmenis, su vyskupu J. Ciepliaku ir kitais 15 Petrogrado katalikų kunigų Maskvoje sovietų valdžios nuteistas 3 metus kalėti. 1925 metais amnestuotas, grįžo į parapiją Leningrade. 1929 metais nominuotas ir slapta konsekruotas tituliniu Matregos vyskupu, įgaliotas vadovauti Leningrado tikintiesiems. Už, neva, antisovietinę veiklą sovietinio saugumo tardytas, o 1930 metais nuteistas 10 metų kalėti itin griežto režimo Solovkų lageryje, Rusijos šiaurėje. 1933 metais, pasikeitus politiniais kaliniais, grąžintas į Lietuvą, talkino Kauno arkivyskupui pastoraciniame darbe. 1934–1936 metais lankėsi JAV. Nuo 1937 metų buvo Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius. Čia įsteigė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją (garbinimą). 1940 metais paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiu kapelionu. Nuo 1942 metų buvo Kaišiadorių vyskupas. Gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikloje, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, buvo itin griežtas kunigų drausmės klausimais.


Kronika

Pirmoji Maironio premiją gavusi tapo ir „Poezijos pavasario“ laureate

Robertas BUCKUS

49-oji „Poezijos pavasario“
laureatė Tautvyda Marcinkevičiūtė

Kaunas. Kaip ir kasmet, paskutinį gegužės penktadienį, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje ąžuolo vainiku pagerbtas „Poezijos pavasario“ laureatas. Šiemet – jau 49-asis. Už poezijos knygą „Greitaeigis Laiko liftas“ apdovanota Tautvyda Marcinkevičiūtė-Patackienė. Jai atiteko ir pirmą kartą šiais metais įsteigta Maironio premija – 10 tūkst. Lt.

Maironio premiją gauti pretendavo trys autoriai, du iš jų rekomendavo institucijos, o vienas pateikė paraišką pats. Premijos skyrimo komisija nusprendė geriausia praėjusio sezono knyga pripažinti ir premiją skirti būtent poetei T. Patackienei. „Poezija – tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščių suvokimo prasmių juos berašant.


Kronika

37-asis Zigmo Gėlės premijos laureatas

Gitana Kudulienė

37-asis Zigmo Gėlės premijos
laureatas Ernestas Noreika įvertintas
už pirmąją poezijos knygą „Povų ežeras“

NAISIAI. Vilniuje gyvenantis 23 metų poetas Ernestas Noreika tapo 37-uoju Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1894 – 1912) premijos laureatu. Naisių literatūros muziejuje jis buvo apjuostas tautine juosta, įteikta premija, gėlių, dovanų. Jaunojo kūrėjo branda ir sėkme džiaugėsi tėvai, draugai, kuriantys Lietuvos žmonės.

Premija iš Pravieniškių kilusiam, Rumšiškių A. Baranausko vidurinę mokyklą ir Lietuvos edukologijos universitetą baigusiam E. Noreikai skirta už pirmąją poezijos knygą „Povų ežeras“. Pasveikinti laureatą į Naisius atvyko pirmoji Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureatė Vidmantė Jasukaitytė, poetai Domantas Razauskas, Eglė Juodvalkė, Tomas Taškauskas, Jaunius Kulnys, aktorė Olita Dautartaitė, kiti kūrėjai. Šiaulių miesto „Romuvos“ gimnazijos mokiniai parengė tapybos ir instaliacijos darbų parodą.


Kronika

Angelų mieste

Edita Jurčiukonienė

Tapytojų simpoziumo „Anykščiai –
angelų miestas“ dalyviai

Anykščiai. Birželio 3 dieną Angelų muziejuje atidarytas tapytojų simpoziumas „Anykščiai – angelų miestas“. Visą savaitę Anykščiuose svečiavosi ir kūrė angelus Lietuvos dailininkų sąjungos nariai iš Vilniaus: Giedrė Riškutė, Valentinas Ajauskas, Arvydas Bagdonas, Saulė Urbanavičiūtė, Ieva Bunokaitė, Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Laimutė Kozlovienė, Algis Gaižauskas. Egidija Brinkytė atvyko iš Klaipėdos, į savo jaunystės miestą iš Kretingos atvyko Liuda Liaudanskaitė-Vyšniauskienė.


Kronika

25-oji Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premijos laureatė

Bronius VERTELKA

25-oji Gabrielės Petkevičaitės-Bitės
literatūrinės premijos laureatė
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

Puziniškis. Prieš 30 metų buvo įteikta pirmoji rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo literatūrinė premija, kurią gavo prozininkas Valentinas Zaikauskas už knygą „Iš miesto A į miestą B“. Šiemet, gegužės 24-ąją, ji buvo teikiama jau 25-ąjį kartą, o laureate tapo žurnalistė, poetė, prozininkė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Iškilmė vyko Aukštaitijos šviesuolės G. Petkevičaitės-Bitės gimtajame dvarelyje Puziniškyje.


Kronika

Vėl Pažaislio festivalis

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Pažaislio muzikos festivalio
pirmasis šių metų koncertas
Edmundo Katino nuotraukos

Gražiame šile, prie Kauno marių, įsikūręs vienas gražiausių architektūros šedevrų – Pažaislio baroko stiliaus vienuolynas. Jo fundatorius – LDK kancleris Kristupas Pacas – buvo didis kultūros mecenatas. Kovoje su reformacija būtina buvo pastatyti ir naujo stiliaus puošnių bažnyčių. Tam pasitarnavo Pažaislio baroko architektūrinio stiliaus maldos namai ir vienuolynas, skirtas kamandulių kongregacijai. Labai daug nukentėjo Pažaislio architektūrinis ansamblis, pati bažnyčia, tačiau laiko tėkmė ir Dievo valia grąžino šią bažnyčią į tikinčiųjų rankas. Šiuo metu čia įsikūrusi Šv. Kazimiero moterų seserų vienuolių kongregacija. Bažnyčioje vyksta pamaldos, įvairūs katalikiškos bendruomenės renginiai. Šiemet čia vyks XVIII Pažaislio muzikos festivalio renginiai. Šio festivalio iniciatoriai ir sumanytojai – Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta, prof. Petras Bingelis – ėmėsi iniciatyvos sugrąžinti Kaunui muzikinės kultūros centro vaidmenį ir surengti tarptautinio masto barokinės muzikos festivalį. Buvo sunku, tačiau gerus darbus Dievas laimina – apie Pažaislio muzikos festivalį jau žinoma visuose žemynuose. Pažaislio festivalis visada turi plačią, ištikimą muzikos mylėtojų auditoriją.


Išnašos

Šalia operos – ir poezija

Benjaminas ŽULYS

Bernarda Petravičiūtė

Apie 50 metų scenoje praleido žinoma operos, operetės dainininkė, daugybės koncertų dalyvė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, įvairių vaidmenų atlikėja, primadona Bernarda Petravičiūtė. Be to, ji – pripažinta poetė, publicistė, gebanti lengvai bendrauti su žmonėmis. Neseniai ji išleido solidžią, per 300 puslapių poezijos ir prisiminimų gausiai iliustruotą knygą „Neatplėšti laiškai“.


Kaip nuogu užpakaliu – į dilgėles

Gintaras Visockas

Dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau aktualizuojami seksualiniai reikalai, – puiki proga prisiminti vieną, man regis, iškalbingą atvejį, beje, bylojantį, kad įmanoma mums visiems taikiai sugyventi. Atgimimo pradžioje, jau akivaizdžiai žlungant sovietų imperijai ir į Lietuvą vis drąsiau plūstant vakarietiškoms laisvėms, dirbdamas viename literatūrinio pobūdžio leidinyje susipažinau su intelektualu, rašančiu prasmingas recenzijas apie vienos svarbios meno šakos kūrinius. Tai buvo neišvengiama. Intelektualas kiekvieną savaitę į redakciją atnešdavo savo recenzijų. Jos buvo gilios, žaismingos, informatyvios, todėl jis tapo dažnu redakcijoje spontaniškai kylančių diskusijų dalyviu. Šių eilučių autoriui irgi būdavo didelė garbė, kai intelektualas leisdavosi į rimtus svarstymus, su antrojo kurso žurnalistikos specialybės studentu dažnai dalyvaudavo redakcijos gamybiniuose pasitarimuose. Taigi šnekučiuodavomės apie viską – literatūrą, kiną, Lietuvą, jaunimą, prancūzišką vyną... Nesiginčydavome tik dėl seksualinių orientacijų. Kad tas išsilavinęs eruditas yra kitokios seksualinės pakraipos, pajutau greitai, nors apie tai, privalau pabrėžti, niekas niekad redakcijoje neužsiminė nei žodeliu, nei gestu, o jis niekam nerodė jokių užuominų. Tiesiog mes visi žinojome tą paslaptį, bet niekad nei garsiai, nei pusbalsiu apie tai neužsimindavome, net tada, kai gausi redakcijos darbuotojų grupė išvyko į kelių dienų ekskursiją Lenkijon. Taip nutiko, kad man su minėtu meno kritiku teko gyventi viename viešbučio kambaryje. Bet tiek jis, tiek aš, tiek ir visi kiti elgėmės itin korektiškai – jokių šyptelėjimų, jokių kryptelėjimų. Todėl ir išlikome kolegomis. Jis nebruko man savo seksualinių nuostatų, o aš jam – savo požiūrio į lyčių santykius. O juk galėjome labai greitai ir mirtinai susipykti, jei tik jis būtų pabandęs primesti man savo elgseną arba aš būčiau bandęs „atvesti jį į doros kelią“. Taigi visi puikiai suvokėme, kad šiuo atveju tyla – pats išmintingiausias pasirinkimas.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija