|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sukilėlių žygdarbio metinės Irena Tumavičiūtė
Tebūnie jums lengva gimta žemelė, Šiuos Jono Aisčio žodžius prisimename kasmet, pagerbdami 1941 metų Birželio sukilimo aukas. Su šiais žodžiais širdyse birželio 25 dieną į Vilniaus įgulos karininkų ramovę paminėti 72-ąsias sukilimo metines atvyko patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai, sukilimo dalyviai, tautinės atminties puoselėtojai. Renginį vedė dailininkas, kariuomenės kūrėjas savanoris, žinomas patriotinių renginių organizatorius Gediminas Ruzgys. Susirinkusieji atsistoję išlydėjo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos vyrus padėti vainiką ir gėlių prie Vilniaus karinio štabo paminklinės lentos, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Aukų gatvėje, prie Sukilėlių kryžiaus Lukiškių aikštėje, prie Vilniaus karinio štabo nužudytų karių kenotafo Naujųjų Rasų kapinėse, prie Jono Basanavičiaus ir Nežinomo Kareivio kapų. Įžanginį žodį tarė Lietuvos 1941 metų birželio 22 28 dienų sukilėlių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas, dimisijos vyr. ltn., architektas Kazimieras Gediminas Ruzgys. Padėkojęs susirinkusiesiems, kad neužmiršta šios istorinės datos, veteranas pakvietė tylos minute pagerbti sukilėlius ir visus, žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės. Sukilimo Žaliakalnyje žvalgybos būrio vadas, kuris pats tik sukilimo dėka galėjo pabėgti iš kalėjimo, jaudinančiais žodžiais prisiminė, kaip sovietinio okupanto iškankinta tauta morališkai nepalūžo, kaip sukilėliai nuplovė gėdą, kai 1940 metų birželį Lietuva ginklu nepasipriešino okupantams. Apibūdindamas sukilimo reikšmę, jis paminėjo, jog pasaulis atkreipė dėmesį į Lietuvos problemą. Kalbėtojas priminė, jog prieš 18 metų dar buvo gyvi daugiau kaip 40 sukilimo dalyvių, o šiandien lemtinguosius istorinius įvykius gali liudyti vos keli žilagalviai. Minėjimo dalyvius pasveikinęs Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas savo kalboje pabrėžė, jog labai svarbu, kad istorija nebūtų iškraipoma. Ministras džiaugėsi patriotinių jaunimo organizacijų iniciatyvomis išsaugant savos istorijos atminimą ir pažadėjo padaryti viską, kad sukilėlių ryžtas siekti Lietuvos nepriklausomybės būtų kuo plačiau skleidžiamas, nes savos istorijos atminimas, tiesos išsaugojimas yra pamatinis akmuo, į kurį galima atsiremti. Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, priminęs Lietuvą į sukilimą atvedusias istorines priežastis, sukilimo eigą ir reikšmę, savo pranešime pabrėžė, jog Birželio sukilimas buvo Tautos sukilimas, nes jis vyko ne partiškumo, o pilietiškumo principu ir konsolidavo visuomenę: į kovą prieš sovietinius okupantus ir aktyviausius kolaborantus pakilo ne tik kariškiai ir studentai, bet ir ūkininkai, jų samdiniai. Per 20 nepriklausomybės metų mokykla, Bažnyčia, jaunimo organizacijos buvo išugdžiusios patriotiškai nusiteikusią kartą. Politinės ir ekonominės sovietinių okupantų represijos, Bažnyčios persekiojimas ir kitos bandymo palaužti tautą formos spartino antisovietinio pasipriešinimo brendimą. Visus vienijo nepriklausomybės siekis. Todėl ir Nepriklausomybės atkūrimo aktas yra Tautos aktas. Pranešėjas ypač džiaugėsi, kad nors vis dar yra jėgų, bandančių visuomenės akyse sukilimą kompromituoti, yra pagrindo optimistiškai žvelgti į istorinės atminties puoselėjimą. Tai ypač aiškiai patvirtina ryžtas ir prasidėjusi akcija atstatyti sovietinių okupantų nugriautą paminklą Obelių sukilėliams jie 1941 metų birželį aktyviais veiksmais rimtai pašiurpino į Rusiją besitraukiantį komunistų aktyvą. Minėjime dalyvaujančius sukilimo dalyvius sveikino Lietuvos skautų sąjungos atstovai, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius. Sukilimo dalyvis Jonas Algirdas Antanaitis, kuris aktyvia visuomenine veikla ir publicisto plunksna yra ypač nusipelnęs Sukilimo idėjų, amžinųjų vertybių sklaidai, patikino, jog sukilimo dalyviai nenuleidžia ir nenuleis rankų. Sukilimo dalyvis Aleksandras Bendinskas priminė istorinę Birželio sukilimo reikšmę, kai minimaliomis aukomis buvo išsaugota daug strateginiu ir ekonominiu atžvilgiu svarbių objektų, ir visa tai ne ginklo galia, o Lietuvos žmonių susipratimo dėka. A. Bendinskas pabrėžė, jog 1941 m. birželio 2325 d. Lietuva buvo visiškai laisva. O tai, kad iki šiol Lietuvoje Laikinosios vyriausybės paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas nepripažintas kaip teisinis dokumentas, rodo, jog Lietuvos valdžia sukilėlius išdavė. Irena Tumavičiūtė atkreipė dėmesį į klastotes, kuriomis iki šiol daugiakalbėje žiniasklaidoje, literatūroje, filmuose, net Lietuvos istorijos vadovėliuose stengiamasi kompromituoti Birželio sukilimo ir partizaninio karo dalyvius, ir paragino visuomeninių organizacijų atstovus imtis konkrečių priemonių užkirsti kelią Lietuvos nedraugų užmačioms. Vilniaus mokytojų namų choras Vytis, vadovaujamas Arūno Pikšrio, susirinkusiesiems padovanojo gražių patriotinių dainų. Dėkodami doc. dr. S. Jegelevičiui už argumentuotas mintis apie lietuvių tautos ryžtą itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis siekti laisvės, žilagalviams Sukilimo dalyviams už jų drąsą ir darbais įrodytą Tėvynės meilę, žemai lenkiamės visiems kovotojams už Lietuvos laisvę ir kartu su Jonu Aisčiu tikime, jog jų auka nebuvo veltui:
Vilnius
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |