|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Keliauju kaip džiugus piligrimas Kun. Vytenis Vaškelis
Žmonių pašaukimo žemėje misija tęsiama, nes jų pradėti darbai reikalauja tęsinio ir pabaigos, idant galutinai paaiškėtų, koks buvo jų tikrasis santykis su Dievu, artimu bei savimi. Būsime teisiami ar amžinai palaiminti neatsižvelgiant į įvairių svajonių kolekcionavimo skaičių. Viską lems mūsų pastangos, kurios kilnias, subrandintas mintis (kartais ir spontaniškai kilusias) įkūnija kasdienybėje, panašiai kaip menininkas, tapydamas portretą, sumanymo idėją išreiškia teptuku ir guašo dažais. Nors kiekvienas žmogus pats savyje yra vertybė, bet tik jo pozityvus judėjimas pirmyn, siekiant visų dalykų viršūnės Viešpaties pažinimo bei įsišaknijimo Jo artimumo prieglobstyje lemia individo gyvenimo kokybę, vertę ir likimą. Kai nesipuikuojant savimi, bet dėkojant Aukščiausiajam, Jo dovanos iškeliamos į dienos šviesą, jos įgyja magnetinio patrauklumo jėgą, nes aplinkinių viduje išlaisvinamos galimybės rinktis tiesą atsisakyti bet kokio plauko negatyvizmo, nepagrįstų baimių, kamuojančių abejonių bei skrupulingumo ir žvelgti į Kristų (plg. Mt 14, 2 31). Sena legenda pasakoja apie tris žmones, kurie nešėsi po du maišus: vieną ant krūtinės, kitą ant nugaros. Kai pirmojo žmogaus paklausė, kas yra jo maišuose, jis atsakė: Visi kilnūs mano draugų darbai yra man ant nugaros... Priekiniame maiše sukrauti visi man nutikę nemalonūs dalykai. Eidamas aš dažnai sustoju, ištraukiu tuos dalykus, įdėmiai apžiūriu, sudedu į juos prisiminimus ir savo jausmus. Kadangi šis žmogus dažnai sustodavo, daug galvodavo apie praeityje jį ištikusius nemalonumus, todėl į priekį jis judėjo kaip vėžlys. Kai antrojo žmogaus klausė apie maišus, šis tarė: Priekiniame maiše yra mano geri darbai, kurie man primena būtinumą neužsnūsti ant laurų ir veržtis pirmyn... Užpakaliniame maiše sukrautos visos mano klaidos. Kad ir kur eičiau, visur jas nešuosi su savimi. Jos man pakerta kojas, bet aš jas vis tiek velku. Trečiasis keliautojas apie savo maišus štai ką pasakė: Priekinis maišas pilnas nuostabių minčių apie žmones ir jų kilnius poelgius. Čia ir gėris, kurį patyriau savo gyvenime. Tai didžiulis maišas, bet jis nėra sunkus. Tas svoris yra tarsi laivo burės jis neša mane pirmyn. Užpakalinis maišas yra tuščias, nes jame aš pradūriau skylę. Į tą maišą dedu visą blogį, kurį išgirstu apie kitus ir save. Tie dalykai išbyra pro skylę maiše ir dingsta amžiams; taigi jokia našta neapsunkina mano kelionės. Šio sekmadienio Evangelija byloja apie septyniasdešimt du mokinius, kuriuos Jėzus išsiuntė į misijas apaštalauti (plg. Lk 10, 1). Šis nemažas mokinių skaičius simbolizuoja ne tik būsimus milijonus Jo darbininkų, triūsiančius žmonijos išganymo vynuogyne, bet tai įspėjimo nuoroda, primenanti apie dalies Jo sekėjų tikėjimo malonės stoką, kuri juos pakurstė nusigręžti nuo Tiesos, galėjusios juos ištraukti iš supelėjusio melagingų minčių raugalo (plg. Jn 6, 6466). Kadangi jų širdys kaip maišai buvo išpampę nuo puikybės inspiruojamo perdėto pasitikėjimo savimi bei pasitenkinimo, jie, likę vieni, be Kristaus, tapo bejėgiai suvokti, kad norint atsikratyti pražūtingo viršsvorio kaltes demaskuojančių sąžinės priekaištų, reikia taip pradurti savo klaidų maišą, kad ne tik iš jo išeitų garas ir išbyrėtų nuodėmės, bet kad visos blogybės būtų atiduotos vieninteliam Mokytojui, gebančiam jas negrįžtamai sunaikinti ir jų buvusiems turėtojams įteikti draugystės su Juo bilietą, už kurį sumokėta net gyvybės kaina. Ant savo krūtinių pakabinkime nematomus Viešpaties tiesų pripildytus maišus, kurie mums primintų, jog nėra ir nebus didingesnio istorinio įvykio, kuris pranoktų Jo auką ant kryžiaus bei visa, kas įvyko po to... Kai patys kaip kempinė būsime primirkę gyvojo vandens lašų, pajusime, kad ne tik norime Jam už viską, ką gauname, dėkoti, bet trokštame tai, ką iš Jo gavome, duoti kitiems, kad išmoktume džiaugtis aplinkinių, kurie per mus priėmė Jo malones, gavimo bei dėkojimo džiaugsmu. Tai ir bus Jėzaus mus įpareigojančios pasiuntinybės evangelizacijos tęstinumas: Išsiuntė juos po du (Lk 10, 1), kai mes pirmiausia su Juo bendraudami eisime ir darysime tai, ko Jis iš mūsų tikisi, mus įkvepia ir ragina. Neseniai praėję Lietuvos Jaunimo dienų renginiai tebeturi parako, nes aktyvusis jaunimas, dalyvavęs įvairiuose užsiėmimuose, ypač daugiatūkstantiniame Eucharistijos šventimo bendraminčių būryje, giliau suvokė šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžius: Duodami mes gauname. Kauno Žalgirio arenoje per šv. Mišias vaikinai bei merginos giedojo, šlovino Viešpatį, Jam plojo, džiugiai bei laisvai šypsojosi... Jie įsileido gilyn į savo vidų Tą, kuris visiems sako: Būkite drąsūs, liudykite bei skelbkite mane, Aš per jus ir kitus atjauninsiu savąja meilės dvasia.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |