|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mintys iš Gelgaudiškio
Gelgaudiškio parapija neseniai minėjo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios pastatymo 145 metų sukaktį ir kun. Alfredo Nėniaus klebonavimo dešimtmetį. Kitas sekmadienis kunigui bus paskutinis Gelgaudiškyje, nes jis iškeliamas kitur. Vis dėlto norisi papasakoti apie šį parapijiečių pamiltą kunigą ir bažnyčią, kurioje jis dirbo. Pradžia siekia XVI amžių Istoriniai šaltiniai šykšti dokumentinės medžiagos apie Gelgaudiškio parapijos įkūrimą, tačiau žinoma, kad 1578 metais Gelgaudiškyje pirmąją medinę bažnyčią pastatė Povilas Sapiega. Ši data į istorinius šaltinius pateko dėl donacijos bažnyčiai, kurią ir padarė pats P. Sapiega, nors iš 1703 metų vizitacijos akto galima spręsti, kad bažnyčia pastatyta anksčiau. Ji buvo Zapyškio parapijos filija, pagal to meto suskirstymą ji turėjo priklausyti Žemaičių (arba Varnių) vyskupijai, Veliuonos dekanatui. Dar XVI amžiaus pabaigoje Gelgaudiškis perėjo Oziemblovskiams, kurie rūpinosi ne tik dvaru, bet ir bažnyčia. 1940 metais Kaune leistoje enciklopedijoje galima aptikti užrašą, kad 1640 metais Oziemblovskiai padarė naujus užrašus Gelgaudiškio bažnyčiai. Kas tie užrašai, nedetalizuota. Greičiausiai tai galėjo būti turto ar žemės skyrimo aktai. Pirmajai bažnyčiai sunykus, 1691 metais Kazimieras Oziemblovskis pastatė antrą, irgi medinę, bažnyčią. Tais pačiais metais ji tampa parapijine bažnyčia ir stovėjo iki 1789 metų, kada Elena Čartoriskienė pastatė trečiąją, sudegusią 1864 metais. Trečiosios bažnyčios gyvavimo metais Gelgaudiškis pateko į kitą vyskupiją. 1795 metų trečiasis Žečpospolitos padalijimas lėmė, kad Gelgaudiškio parapija pateko į naują Vygrių vyskupiją. 1818 metais šios vyskupijos centras perkeltas į Seinus, taigi pasikeitė ir vyskupijos vardas. Bažnyčiose įsivyravo lenkiška tvarka, daugelis Seinų vyskupų buvo nusistatę prieš lietuvius ir lietuvybę. Gaila, kad nežinomi daugelio bažnyčioje tuo laikmečiu dirbusių kunigų vardai, jų simpatijos vienai ar kitai pusei. Kad 1801 metais Gelgaudiškyje dirbo kun. Pranciškus Skorvydas, žinome iš aktų, kai Gelgaudiškio savininkas baronas von Keudell iš Gelgaudiškio ir Šakių klebonų atėmė žemę, o jos vieton pripažino tik nedidelę kompetenciją. Pagal ją Gelgaudiškio klebonas gaudavo 170 talerių, iš kurių 10 turėdavo mokėti padūmės, dar buvo paskirta 3 achteliai kietos bei 4 minkštos malkos ir palikti 5 magdeburgiški margai žemės. Mūro bažnyčia prabanga nežibėjo Baronas von Keudell valstiečius spaudė prie darbo jie dirbdavo beveik kasdien, net sekmadieniais. Klebonas įsidrąsinęs prašė, kad šventą dieną ponas nevarytų žmonių nei į medžioklę, nei į darbą. Už tai baronas dažnai pašiepdavo Katalikų Bažnyčią ir jos šventes, o 1866 metais statomai ketvirtajai Gelgaudiškio bažnyčiai jis aukojo ne daugiau kaip valstiečiai (kiek jam išėjo nuo valdomos žemės margo). Rusų valdžia liepdavo prisidėti prie bažnyčios statymo ir kitų tikėjimų išpažinėjams, gyvenantiems katalikų parapijose. Į bažnyčią buvo atvežti nenauji vargonai, 1894 metais restauruoti Varšuvoje Antonio Šymanskio. Bažnyčioje nėra auksavimo elementų. Gal jų ir buvo, bet 1955, 1978 ir 1994 metų bažnyčios vidaus remontas pėdsakų nepaliko. Dabartinės altorių ir sietyno geltonos detalės bronzinės. Apie prabangą tyli ir liturginiai rūbai: 1818 metais datuotas arnotas itin blyškus ir paprastas. Liturginiai indai negausūs ir neįmantrūs. Tik viena komuninė, datuota 1774 metais, išduoda profesionalaus auksakalio darbą. Nėra bažnyčioje ir dailės ar kultūros paveldo vertybių. Žalvarinis varpas, 1695 metais lietas Simono Sorio, vertingas vien dėl amžiaus. Ne ką geresnė padėtis buvo ir sovietinės okupacijos metais. Atimta klebonija ir vikariatas ir vėliau įrengta ligoninė, klebonas nuolat vargintas įvairiausiomis prievolėmis: tai skirti patalpas grūdams supilti, tai apnakvindinti kareivius, tai duoti vietos vykdomajam komitetui, arklių paštui ar kinui pargabenti. Tokių kvitų yra išlikusi visa šūsnis. Be to, visaip buvo trukdoma atlikti bet kokius remonto darbus. Per didelius vargus 1955 metais kun. Pranciškaus Staškūno rūpesčiu atliktas bažnyčios vidaus remontas, nors nuo karo likusi granatos išsprogdinta skylė virš didžiųjų durų neužtaisyta žiojėjo iki 1970-ųjų. Gelgaudiškio parapijos padėtis Šakių dekanate buvo kone prasčiausia. 1969 metais dekanatinės vizitacijos akte rašoma: Nuolatinio vargonininko nėra. Kryžiai šventoriuje apšepę, aplūžę, apverktina tvora ir vartai, bokšto skarda skylėta, surūdijusi. Plytelių grindys vidutinio stovio (kitame vizitacijos akte minimos duobės), sienų dažymas apsitrynęs, lubos neskoningų ornamentų, altorių apšvietimas taip pat. Špitolė avarinės būklės, lubos kuolais paramstytos. Bažnyčios atgimimas Edgaro Pilypaičio surinktais duomenimis, kai 1971 metų liepą į Gelgaudiškį buvo atkeltas kun. Gintautas Skučas, reikalai pradėjo taisytis. Jo rūpesčiu sutvarkytas stogas, cinkuota skarda uždengtas bokštas, bokšteliai ir presbiterija, apskardinti visi karnizai. Pertvarkyta elektros instaliacija, suremontuota šventoriaus tvora, padaryti nauji vartai, išbetonuoti takeliai, atvestas vandentiekis. Vienas didžiausių darbų vietoj apgriuvusios špitolės pastatyta nauja klebonija. Darbštus buvo šis klebonas, tačiau neaišku kodėl nesiryžo įsiklausyti į tuometinio dekano, o dabar vyskupo emerito Juozo Žemaičio raginimą (jis net du kartus užfiksuotas raštiškai 1981 ir 1985 metų vizitacijos aktuose) įvesti į bažnyčią centrinį šildymą ir sudėti medines grindis. Pinigų ir galimybių tuo laikotarpiu neturėjo stigti. Po kun. G. Skučo mirties iki 2003 metų gegužės Gelgaudiškio parapijoje dirbo kun. Vladas Jackūnas. Jo rūpesčiu suremontuota klebonija, šventoriaus tvora, bažnyčioje sudėtos medinės grindys, durys, antralangiai. Sutvarkyta senoji klebonija. Čia įkurtos dvi šarvojimo salės, paskirtos patalpos Marijos legionui, Caritas. Kunigo brolio Vytauto rankų darbas klebonijos kieme Rūpintojėlis, amžinybėn iškeliavusiam kun. G.Skučui skirtas atminimo kryžius, šventoriuje jubiliejinių metų kryžius, tvora klebonijos kiemą juosiantys apaštalai. Bažnyčioje naujas altorius su Paskutinės vakarienės scena, Šv. Antano statula, nauji suolai. Pagyvėjo dvasinis gyvenimas parapijoje. Dešimt nuoširdaus darbo metų parapijoje suskaičiavo kun. Alfredas Nėnius. Jis tęsė pirmtako pradėtus parapijos namų remonto darbus: pakeista stogo danga, atnaujinami liturginiai rūbai, atliekamas einamasis remontas. Bažnyčioje kartu su kultūros centru organizuojamos tautinės ir bažnytinės šventės, dalyvaujama vyskupijos eucharistinėse ir Lietuvos jaunimo dienose. Lyg biografija, lyg ir pamokslas Paprašytas pasidalinti savo gyvenimo kelio subtilybėmis, Dievo atradimu jame, klebonas kun. Alfredas Nėnius apie save kalba šykštokai, bet užtat mums dovanoja daugybę pamąstymų apie žmogaus kelią Dievo artumoje, ėjimą kartu su Dievu. Savo gimimo neprisimenu. Turbūt pramiegojau, o gal pražiopsojau. Nežinau. Mama sakė, kad gimiau. Tai turbūt tiesa mama reikia tikėti, sakė kun. A. Nėnius. Šventasis Raštas apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją rašo, kad ji augo prie šventyklos. Kažkas panašaus buvo ir man. Tėvai buvo bažnyčios darbuotojai. Vaikystėje piktų kunigų sutikti neteko, niekas neišgąsdino, veikiau priešingai domino. Šiaip visą gyvenimą esu smalsus, ne kaimyno langais, žinoma, tačiau net ir vaikystėje kiekvieną dovanotą žaislą pirmiausia išardydavau: išsiaiškindavau, kaip veikia. O čia Dievas, dangus, angelai, velniai, ir tai dar, pasirodo, ne pasaka! Visuomet šiek tiek pavydėjau tiems dvasininkams, kurie savo kalbose teigia, kad tiesiog dar negimę, o jau žinojo, kas bus, kaip dirbs ir kokie didžiuliai bus jų pasiekimai. Klausydamas pasijunti esąs tarsi koks nesusipratimas. Vėliau suvoki, kad, švelniai tariant, jie truputį perdeda. O gal iš tikrųjų šventieji. Duok, Dieve. Tai puiku. Taigi, daugiau tokių. Šventajame Rašte yra Kristaus žodžiai: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau. Tai suraminimas abejonėse ir baimėse, kurių būna kiekviename kelyje, kokį bepasirinktum. Pasak kunigo, galbūt taip ir yra, nes, kai planuoji vienaip, o vos ne kiekvieną kartą būna kitaip, suvoki, kad tavo planus galbūt kažkas pakoreguoja. Ir nejučiomis pradedi pastebėti, kad gyvenime atsiranda linija, kryptis, dėsningumai. Kažkas pasakė: atsitiktinumai Dievo būdas išlikti anonimiškam. Bandai pabėgti, pasukti į šoną, kaip miške pasiklydęs žmogus, apsuki ratą ir vėl atsiduri toje pačioje vietoje. Išvada tavo vieta čia. Belieka sutikti: tebūnie Tavo valia. Tik nepaleidžia mintis kodėl? Kun. A. Nėnius sako esąs ne išskirtinis, niekuo ypatingu nepasižymintis žmogus, tiek daug ko neišmanantis ir nesugebantis. Kokia tuomet jo misija ir kokią vietą savo planuose Dievas jam numatęs? Bet jei jau pasišaukė, geriau žino. O kaip žmogui būna sunku pripažinti, kad kažkas žino geriau. Bet juk šiuo atveju tas žinantysis yra ne tavo konkurentas, o tavo Tėvas. Jis juk ir turi sugebėti geriau už tave. Reikia tik pasitikėti. Šiais laikais pasitikėjimas galbūt labiausiai sužalotas. Apgaudinėjama ir sukčiaujama visur: draugystėje, kaimynystėje, politikoje, reklamoje ir t.t. Šių laikų žmogus jau niekuo nebepasitiki, į viską žvelgia su įtarumu ir atsargumu. Žmogus jau viskuo nusivylęs. Pasitikėjimo stoka galbūt žmogų pakerta labiausiai, nes stumia į neviltį, o jos pasekmės vienareikšmiškos pražūtis. Kristus ne vieną kartą kartojo: Nebijokite. Pasak kun. A. Nėniaus, jei turėsite tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, nebus nieko neįmanomo. Šiame chaose tikėjimas rodo, kad yra tas, kam tu labai rūpi, kuriam tu šiame pasaulyje esi vienas, vienintelis, nepakartojamas ir mylimas iki gyvybės aukos. Pasitikėk, Jis nori tau tik gero. Žmogus labai nori būti savo likimo kalviu. Iš vienos pusės, tai labai gerai. Iš kitos pusės, bent kartais pasikonsultuok su specialistu paties gyvenimo ir likimo Kūrėju. Pamatysi, kaip nejučiomis viskas atsistos į savo vietas ir įgaus prasmę, ir jėgų iš kažkur atsiras, ir iš beviltiškų, atrodo, situacijų išsisuksi. Dievas veikia gyvenime ir visuomet yra šalia. Ieškokite ir rasite, sakė Kristus. Kodėl neieškome? Dievo kūrybos grožis Dievo kūrybos grožis yra tai, kad kiekvienas žmogus individualus, išskirtinis. Dievui nereikia zombių vienodų, nemąstančių. Jis juk nori dalintis meile ir laime, todėl ir kuria, kad kiti galėtų būti laimingi. Jis, kaip ir kiekvienas tėvas, nori rūpintis. Kunigas Alfredas sako, kad visa tai ir palaiko gyvenimo, pašaukimo ir darbo kelyje. Bėgant laikui ir praėjus žvaigždžių ligai, kuri, deja, visiems nors truputį būna, suvoki, kad esi ne Viešpats, ne direktorius, o žmogus tarp žmonių, eilinis tarp kartais daug protingesnių ir šventesnių už tave. O jie vis vien į tave žvelgs su viltimi, su pasitikėjimu ateis paklausti patarimo ir tuose dalykuose, apie kuriuos nežino niekas. Ir kaip šventasis Petras kažkada išsigąsti atsakomybės. Juk tu kapstaisi žmogaus slapčiausiose kertelėse, sąžinėje, kartais reguliuoji gyvenimą, kurio pats sau nesugebi sureguliuoti. O žmogus tavimi tikės. Čia kaip neurochirurgas vienas neatsargus piršto virptelėjimas ir... Pažįstu kelis dvasininkus, kurie žino visus atsakymus, kuriems gyvenime nekyla klausimų, abejonių, sunkumų, sako kun. A. Nėnius. Ateini pasiguosti, o jis tau kaip Šuriko nuotykiuose: Straipsnis toks, paragrafas toks, punktas toks. Kas čia tau neaišku? Sakau: neišeina man taip... Tai pats kaltas, atsako. Gal. Neišsakomi džiaugsmai ir rūpesčiai Kun. A. Nėnius sako nesąs nei mokslų daktaras, nei poetas. Tačiau galbūt kunigui didžiausias džiaugsmas būna tuomet, kai žmogus pasako: Ačiū, man pavyko. Nedėkok, sakau, juk svarstėme ir galvojome abu kartu, abu ieškojome atsakymo ir sprendimo, o apsisprendei pats, teigė kunigas Alfredas. Kartą atėjo žmogus ir kalba, pasakoja apie viską. Neįterpiau nė žodžio. Kalbėjo ilgai. Tik veidas vis giedrėjo. Baigęs pakilo ir ištarė: Kaip maloniai pasikalbėjom. Jo, pasirodo, niekas niekuomet nebuvo išklausęs. Ir to pakako. Didžiausias džiaugsmas visuomet yra tada, kai pamatai, kad kažkas tapo laimingesnis. Visuomet malonu žiūrėti į laimingą žmogų. Tai užkrečiama. Didžiausias skausmas galbūt ne tik kunigui, bet ir kiekvienam žmogui yra beviltiškumas, kai jis mato, žino, suvokia ir nieko negali padaryti. Kas patyrė tokį jausmą, supras. Kunigą dažnai laiko vienu tarp visų. Bažnyčia yra bendruomenė komunizmas, jeigu norite, gerąja prasme, žinoma, kai vieno džiaugsmas yra visų džiaugsmas, vieno bėda visų bėda, visų tarpusavio sugyvenimas ir pagalba. Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli, kalbėjo apie pirmuosius krikščionis pagonys. O jei vienas kitą kremtate ir ėdate, būsite vienas kito praryti, viename laiške pagrūmojo jau, matyt, išvestas iš kantrybės apaštalas. Ištikimybė mažmožiuose Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir dideliuose dalykuose, kalbėjo Kristus. Viskas prasideda nuo to, kaip gyvenu savo namuose, kaip sugyvenu su kaimynu, ką aplinkui skleidžiu. Visa kita išeis savaime. Iš tikrųjų svarbiausia, kiek aš suteikiu džiaugsmo ir laimės kitam. Tokia kiekvieno žmogaus misija. Juk žmogus yra Dievo paveikslas. Ateis laikas, kai atsistosime prieš originalą, ir bus palyginta panašūs ar ne? Rembrantas ar Pikaso. O gal juodas Malevičiaus kvadratas... Noriu palinkėti visiems ir kiekvienam, kad būtume ar taptume kuo panašesni į originalą, teigė kun. A. Nėnius. Nuo to tiesiogiai priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir ateitis. O Dievas visada šalia. Jis vienintelis tikrai ištikimas. Tik kai nenori matyti, tai ir nematai. Čia sniego gniūžtės principas: į kurią pusę paritai, į tą pusę risdamasi ir didėja. Parašęs ir perskaitęs, kas čia išsakyta, kunigas susimąstė: iš pradžių lyg ir biografija, paskui lyg ir pamokslas. Pats nežinau, sakė jis. Atiduodu redaktorių valiai. Į kokį popierėlį įvynios, toks saldainis ir bus. Priimkite su šypsena. Dievas humorą supranta. Tuo esu įsitikinęs jau ne vieną kartą gyvenime ir jums tai garantuoju. Kun. A. Nėnius, iškeliamas į Rudaminos parapiją, nori padėkoti gelgaudiškiečiams už draugystę ir kantrybę per tuos dešimt metų. Jis nepajuto, kaip prabėgo tas laikas. Čia yra daug nuostabių žmonių. Tik kai kurie gal dar patys to nežino, ar jiems to niekas nepasakė, įsitikinęs dabar jau buvęs Gelgaudiškio klebonas. Padėkos žodžiai Algimantas Mureika: Prisimenu, vaikystėje kunigas man buvo išdidi, nuoširdi, visagalinti asmenybė. Sekmadieniais lankydamasis bažnyčioje pastebėjau, jog mūsų klebonas niekada neprašo pinigų. Susitvarko be aimanavimo. Tikrai nesuklysiu sakydamas, jog ir ne kiekvienas klebonas pasako tokius pamokslus, kaip kunigas Alfredas Nėnius. Tai Dievo dovana, kurią jis turi. Graži tradicija švęsti Šv. Cecilijos giesmininkų ir dainininkų globėjos dieną. Smagu, kad klebonas nepamiršdavo šios šventės. Noriu palinkėti mūsų klebonui sveikatos, sėkmės ir nepavargti ganyti tas aveles, kurios leidžiasi ganomos, ir prikalbinti dar abejojančias. Lina Uždravienė: Kunigas Alfredas Nėnius ne tik parapijiečių sielų ganytojas. Dešimt metų, tiek, kiek čia klebonavo, jis buvo ištikimas Gelgauduko laikraščio bičiulis. Jaukūs ir jautrūs sveikinimai Šv. Kalėdų, Velykų proga visada suteikė mūsų laikraščiui šventišką dvasią. Tokie patys ir pamokslai šv. Mišių metu. Ne dygūs, bet gilūs, ypač subtilūs. Esu dėkinga už jo kuklumą, paprastumą, puikų humoro jausmą, žmogišką lankstumą, operatyvų pažadų tesėjimą. Yra buvę, kad rytą reikia laikraštį maketuoti, o sveikinimo paprašiau tik vakare. Rytą žiūriu laiškas jau elektroniniame pašte. Visada smagu jo nuoširdų veidą matyti kultūriniuose renginiuose. Ne vieną kartą teko kalbėtis pačiai prireikus dvasinės paramos. Ne moralizuojantys, o žmogiškai paprasti patarimai, išklausymas ne vienąsyk suteikė stiprybės. Nuojauta kužda, kad nelengva buvo klebonauti tokioje didelėje parapijoje. Linkiu sveikatos, Aukščiausiojo paramos, stiprybės tolimesnėje tarnystėje. Parapijietė Rūta: Nuo pat klebono darbo pradžios mūsų parapijoje jį pamename kaip labai paprastą, kuklų, ramų ir tylų žmogų. Tylų, žinoma, gerąja prasme nesiskundžiantį, nedejuojantį, nesmerkiantį. Ypač pastaroji savybė nuolankumas išryškėja permąstant mūsų dešimties metų bendravimą. Visuomet imponavo kunigo Alfredo teigiamas, neturintis išankstinių nuostatų požiūris į kiekvieną žmogų. Smerkti greiti visi, o štai nueiti mylią paklydėlio batais niekas nenori. Tačiau klebonas sugebėjo jautriai ir atidžiai parodyti tų svetimų mylių kartumą savo homilijose, kurios žavėjo gilia dvasine mintimi ir branda. Linkiu Jums ir toliau vykdyti savąją tarnystę Jėzaus apavu, kuris skaičiuoja ne klystkelius, o meilės takus. * * * Kiekvienam iš mūsų dažnai reikia pasitikėjimo Dievu, nes jis gali išvesti iš sunkiausių nevilties, skausmo labirintų. Pasitikėdami jaučiamės laimingi, laisvi, save dovanojantys. Daugelis mūsų gal ir nedrįstame padėkoti savo klebonui už šiuos potyrius, tad malda už jį ir visus kunigus dėkokime Dievui širdyje. Didesnės dovanos ir nesurasime. Parengė Valerija Vilčinskienė Šakių rajonas
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |