Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Indėnų dvasią atskleidęs lietuvių dailininkas

Benjaminas ŽULYS

J. Rimša. Prie upės.Taičio saloje.1972

J. Rimša. Bolivijos žmonės.1943

Šiemet sukako 110 metų, kai gimė pasaulinio lygio lietuvių išeivijos dailininkas Jonas Rimša (1903–1978 ). Jis išgarsino Lietuvos vardą toli už jos ribų, ir nors labai troško, bet grįžti į gimtinę jau nespėjo... Grįžo tik kūriniai.

Sukakties proga Kauno nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta J. Rimšos kūrinių paroda „Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią“. Ši paroda supažindino žiūrovus, su didžiule kolekcija reikšmingų ir mums nepažįstamų Bolivijos ir indėniškojo periodo darbų, kurie išgarsino dailininką. Iš čia kilo ir parodos pavadinimas – Rimša, mylėdamas ir gerbdamas indėnus, studijuodamas Bolivijos istoriją ir kultūrą, lankydamas indėnų, kuriuos jis vadino „bronziniais žmonėmis“, šventąsias vietas, tikrai pažino ir perprato jų dvasią. Ekspozicijoje daugiausia iš privataus Išeivijos dailės fondo surinkti Rimšos kūriniai, kuriuos papildė septyni Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ankstyvieji dailininko paveikslai, iš kurių šešis atvežė iš JAV ir perdavė šiam muziejui Beatričė Kleizaitė-Vasaris (penkis iš privačios Liucijos Andrijauskaitės-Grišonienės rinkinio ir vieną iš Draugijos užsienio lietuviams remti).

Renginio metu apie spalvingą, įvairiapusį menininko gyvenimą, jo aplinką kalbėjo muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Lietuvos žurnalistų sąjungos senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus, žurnalistas Vytautas Žeimantas, kiti susitikimo dalyviai. Pagrindinį akcentą susitikime padėjo dailininką gerai pažinojusi, daug metų laiškais su juo bendravusi žurnalistė Aurelija Almonė Akstinienė. Ji papasakojo apie menininko gyvenimą, jo draugystę su Bernardu Brazdžioniu, kitais įdomiais žmonėmis, pristatė savo plačios apimties gausiai iliustruotą knygą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai“. Tai – pasakojimas apie J. Rimšos gyvenimo, kūrybos kelią. Šiam veikalui autorė paskyrė net 40 metų.

J. Rimša gimė 1903 m. birželio 12 d. Svėdasų miestelyje, augo Kaune, po to gyvenimas jį blaškė po daugelį pasaulio šalių. Bet tai nebuvo beprasmis blaškymasis, o kūryba, mokslai, studijos, nuolatiniai ieškojimai, tobulėjimas. Jis ypač nusipelnė Bolivijos kultūrai, apdovanotas aukščiausiu civiliniu šios šalies „Andų Kondoro kavalieriaus“ ordinu. Jam suteiktas Bolivijos valstybės garbės piliečio titulas, garbės profesoriaus vardas. Bolivijos vyriausybė iš dailininko įsigijo apie 250 paveikslų ir perdavė juos svarbiausioms valstybės įstaigoms. Mūsų kraštiečio tapybos darbai pripažinti Bolivijos nacionaliniu turtu, jų neleidžiama išvežti į kitas šalis. Didžiulis, įspūdingas J. Rimšos paveikslas „La Paso įkūrimas“ kabo Bolivijos sostinės La Paso municipaliteto rūmų salėje. Nemažai yra sostinėje, centriniame banke, daug jų įsigijo privatūs asmenys, meno kolekcininkai. J. Rimša šalia Cecilio Guzmano de Rojaso laikomas vienu stipriausių Bolivijos dailininkų.

Gyvenimo aplinkybių nublokštas į tolimus kraštus, jis niekada nepamiršo Lietuvos, svajojo joje apsilankyti. 1938 metais tris savo paveikslus J. Rimša atsiuntė į IV Rudens darbų parodą, iš kurių vieną nupirko M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Paveikslas „Motinystės idilija“ ir dabar puošia muziejaus salę. Gyvenimo saulėlydyje J. Rimša Lietuvos dailės muziejui padovanojo 23 geriausius paskutiniojo, Taičio, kūrybos periodo darbus.

Dailininkas, mylėdamas ir gerbdamas indėnus, studijuodamas Bolivijos istoriją ir kultūrą, lankydamas indėnų, kuriuos jis vadino „bronziniais žmonėmis“ šventąsias vietas, gerai pažino ir suprato jų dvasią. Dailininkas gyveno Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Atradęs dvi seniausias indėnų gimines – aimarus ir kečujus – ir įsigilinęs į jų gyvenimą, papročius, atmetė įsigalėjusį europocentristinį požiūrį į ispanų užkariautus vietinius gyventojus. Menininkas išreiškė tapyboje naują, tuo metu neįprastą koncepciją – iškėlė indėnų dvasingumą, atkreipė dėmesį į indėnus, kaip gilių kultūros tradicijų saugotojus ir tęsėjus. Pagautas įkvėpimo, kartais jis galėjo tapyti be paliovos dieną ir naktį.

Kitas J. Rimšos kūrybos periodas – džiunglės. Jis čia praleido ne vieną dieną ir naktį, nors buvo daugybė gyvačių, žvėrių, klykiančių paukščių, ypač – naktimis. Jis nepabūgo, darė eskizus, iš kurių vėliau gimė įspūdingi paveikslai. Kaip teigė dailininkas, kaip tik džiunglėse jis atradęs žalią spalvą.

Po to kūrybos įkvėpimo dailininkas ieškojo ir surado tolimajame Taityje, kur, beje, tuo pačiu tikslu čia buvo atvykęs ir garsusis Van Gogas. Taičio periodo tapyba ne kartą buvo eksponuota Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2010 metais Lietuvos dailės muziejuje buvo surengta paroda „Tropikų šauksmas: Argentina – Bolivija – Taitis“.

Beje, dailininko tėvas buvo, galima drąsiai teigti, talentingas siuvėjas. Pavyzdžiui, už pasiūtą fraką tarptautinėje parodoje Londone jis buvo apdovanotas aukso medaliu. O tokiame darbe reikia turėti ne vien siuvimo technikos supratimą, bet ir meno, kūrybingumo nuovoką. Tėvas norėjo, kad ir sūnus eitų jo keliu. Todėl Jonas Vienoje baigė geriausią siuvimo-kirpimo mokyklą, bet siuvėju netapo. Nuolat galvodamas apie meno mokslus, išvyko svetur. Studijavo tuo metu stipriausioje visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademijoje. 1943 metais gavęs Bolivijos valdžios kvietimą, įsteigė Surce mieste meno mokyklą ir jai vadovavo. Vėliau įkūrė savo privačią akademiją. Dailininkas savo lėšomis mokytis į Europą išsiuntė talentingus mokinius. Iš jų žymiausi – Graciela Rodo-Boulanger, Mario Eloy Vargas ir Chuanas Ortega Leitonas.

J. Rimšą daug metų siejo bičiulystės (o gal meilės) ryšiai su žymia Bolivijos poete Jolanda Bedrigal. Parodoje buvo pateiktas šios poetės į rusų kalbą verstas eilėraščių rinkinys.

„Lietuviškuoju Gogenu“ vadintas dailininkas J. Rimša buvo be galo darbštus – sukūrė per 1000 paveikslų, surengė daugiau nei 300 individualių parodų. Tiesa, kai kurie paveikslai yra kažkur pradingę arba jų adresai neviešinami.

© 2013 „XXI amžius“