Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Pašaukimą lėmė fotografija

Benjaminas ŽULYS

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kaunas. M. K. Čiurlionio kūrinių ir rinkinių muziejuje, nuskambėjo dešimtojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ pavasarinės finalinės dalies baigiamasis akordas. Jis paženklintas itin pakiliai – garsaus lietuvių fotomenininko Aleksandro Macijausko 75 metų jubiliejaus parodos, pavadintos „Aleksandras Macijauskas. Vinys“, atidarymu. Festivalio vadovas Mindaugas Kavaliauskas paminėjo reikšmingesnius kolegos jubiliato kūrybinės veiklos aspektus, nuveiktus darbus. Žinoma, viską ar didžiumą jų nušviesti šiame renginyje neįmanoma, nes Aleksandro kūrybos kelias yra visaapimantis, įvairiapusis, nušviečiantis įvairias gyvenimo temas ne vien Kaune, kur jis gimė, Lietuvoje, bet ir ne vienoje užsienio šalyje.

Kronika

Pasienio užkardoje – dalelė Indijos

Rūta Averkienė

Linas Mickevičius atidarant jo fotografijų parodą apie Indiją

KABELIAI. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Kabelių užkarda nestokoja kultūrinių renginių, o aplinkiniai ją vadina netgi kultūros centru. Vienas iš tokių renginių – atidaryta spalvinga leidėjo Lino Mickevičiaus fotografijų paroda „Indija. Daug spalvingų gyvenimų“. Sienas papuošė daugiau kaip trisdešimt nuotraukų iš Indijos gyvenimo. Ši paroda – puiki proga ne tik pasieniečiams, bet ir vietiniams gyventojams iš arčiau pažinti nors mažą daugiasluoksnės tolimosios Indijos kultūros dalelę. Tai pirmasis autoriaus bandymas nuotraukomis perteikti tai, ką pavyko patirti keliaujant po Indiją nuo pirmosios kelionės 2007 metais iki šių dienų gyvenimo Delyje, kur jis gyvena su šeima. Lino žmona – diplomatė, Lietuvos Respublikos ambasados Indijoje ministrė patarėja Diana Mickevičienė.

Kronika

Meninės fotografijos kelias

Benjaminas ŽULYS

Neužmirštama praeitis

Sukako 80 metų, kai buvo įkurta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga. Ši sukaktis buvo paminėta Kauno fotografijos galerijoje. Jos metu fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, kiti šios srities meno meistrai ir mylėtojai papasakojo apie šios bendruomenės nueitą kelią, kalbėjo apie dabartį, ateities perspektyvas, priminė publikacijas spaudoje.

Kronika

Pristatytas fotoalbumas

Kelmė. Birželio 19 dieną Žemaitės viešojoje bibliotekoje vyko dailininko ir fotomenininko, Valstybinės premijos laureato Rimanto Dichavičiaus dvitomio fotografijų albumo „Laisvės paženklinti“ pristatymas. Renginį vedė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius. Šešerius metus rengtame leidinyje vaizdingai supažindinama su 150 šalies menininkų, kūrusių Lietuvos valstybingumo simboliką – heraldiką, banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis, savarankiškus meno kūrinius. Du albumo tomus sudaro 800 puslapių, juose yra daugiau kaip 3 tūkstančiai iliustracijų. Ekrane rodydamas dailininkų darbus, R. Dichavičius pristatė kiekvieną autorių, pasakojo apie jo gyvenimą, kūrybą, nes visus pažįsta asmeniškai, žino jų nuopelnus Lietuvos valstybei. Kiekvieno iš 150 menininkų valstybingumo įtvirtinimui sukurtus darbus reikėjo nufotografuoti, paruošti spaudai, parašyti tekstus. Tai – aukščiausios poligrafijos ir meninės kokybės leidinys, reprezentuojantis mūsų valstybę. „Deja, valdžios institucijos juo tinkamai nesusidomėjo“, – apgailestavo knygų sudarytojas.

Kronika

Begalybės paslaptys

Kaunas. Prieš 35-erius metus buvo įkurta Kauno technologijos instituto fotostudija. Šiandien ją sudaro apie 30 įdomių, spalvingų meno mylėtojų ir entuziastų, o dar apie tiek palaiko ryšius su studija, čia užeina pasitarti, pasisemti patirties. Studijai vadovauja žinomas fotomenininkas Robertas Misiukonis. Per savo ilgametę kūrybinę veiklą jis surengė, organizavo ar dalyvavo apie 500 parodų, seminarų, kitų renginių, susibūrimų, davė patarimų jaunesniems kolegoms. Minint šią sukaktį, Kauno miesto muziejuje šios studijos fotomėgėjai Kristina Meilutė, Eglė Vainauskaitė ir Audrius Merfeldas surengė savo kūrinių parodą. Ją pavadino savitai ir filosofiškai „Tirpstanti begalybė“. Parodą surengė ir paakino kurti R. Misiukonis. „Tai – mūsų guru“, – šypsodamosi sakė merginos. Paroda jau apkeliavo ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį. Visi trys autoriai bando suvokti gyvenimo esmę, jį supantį pasaulį.

Kronika

Paryžiuje kūręs lietuvių dailininkas grįžo į tėvynėje įkurtą muziejų

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Džojos Gundos Barysaitės (president.lt) nuotrauka

Birželio 28-ąją buvo atidarytas Paryžiuje ilgai gyvenusio ir dirbusio lietuvio dailininko Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Atidarymo metu buvo atvykęs dailininko sūnus Vytautas Kasiulis. Jis dailininko keliu nepasuko, tapo inžinieriumi. V. Kasiulis jaunesnysis sako, kad jo motina, dailininko žmona, daug įdėjusi triūso perduodant kūrinius Lietuvai, labai džiaugtųsi pamačiusi atidarytą muziejų, kurio patalpas ji ir parinko iš dviejų siūlytų variantų. Sūnus perduotą tėvo archyvą papildė dar vienu dokumentu: tėvų santuokos liudijimu, tuo dar labiau pradžiugindamas dailininko V. Kasiulio kūrybos tyrinėtoją menotyrininkę Laimą Bialopetravičienę, žadančią parašyti monografiją apie menininką. Pasak muziejaus vedėjos Ilonos Mažeikienės, V. Kasiulis buvo lietuviškos kilmės europinė asmenybė, todėl jo muziejaus atidarymas labai siejasi su dabar prasidedančiu Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai.

Kronika

Indėnų dvasią atskleidęs lietuvių dailininkas

Benjaminas ŽULYS

J. Rimša. Prie upės.Taičio saloje.1972

Šiemet sukako 110 metų, kai gimė pasaulinio lygio lietuvių išeivijos dailininkas Jonas Rimša (1903–1978 ). Jis išgarsino Lietuvos vardą toli už jos ribų, ir nors labai troško, bet grįžti į gimtinę jau nespėjo... Grįžo tik kūriniai.

Sukakties proga Kauno nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta J. Rimšos kūrinių paroda „Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią“. Ši paroda supažindino žiūrovus, su didžiule kolekcija reikšmingų ir mums nepažįstamų Bolivijos ir indėniškojo periodo darbų, kurie išgarsino dailininką. Iš čia kilo ir parodos pavadinimas – Rimša, mylėdamas ir gerbdamas indėnus, studijuodamas Bolivijos istoriją ir kultūrą, lankydamas indėnų, kuriuos jis vadino „bronziniais žmonėmis“, šventąsias vietas, tikrai pažino ir perprato jų dvasią. Ekspozicijoje daugiausia iš privataus Išeivijos dailės fondo surinkti Rimšos kūriniai, kuriuos papildė septyni Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ankstyvieji dailininko paveikslai, iš kurių šešis atvežė iš JAV ir perdavė šiam muziejui Beatričė Kleizaitė-Vasaris (penkis iš privačios Liucijos Andrijauskaitės-Grišonienės rinkinio ir vieną iš Draugijos užsienio lietuviams remti).

Kronika

Premjeroje – apie nesenstančias vertybes

Parapijos jaunimo grupė su renginio organizatoriais po spektakio. Kairėje – klebonas kan. Alvydas Bridikis

TAURAGĖ. Birželio 9 dieną Švč. Trejybės parapijos jaunimas pakvietė į Tauragės kultūros rūmus ir visus nustebino ir sužavėjo krikščionišku spektakliu „Šventoji Agnietė“ (rež. Onutė Biknerienė). Tai – istorija apie nesenstančias vertybes, drąsą, didvyriškumą ir šventumą, besislepiantį kasdienybėje. Tai – istorija apie tai, jog ir būdami maži, galime pakeisti pasaulį. Spektaklyje pasakojama apie šv. Agnietę, kuri buvo nukankinta IV amžiaus pradžioje, sulaukusi vos 14 metų. Agnietė savo grožiu patraukė Romos didiko sūnaus širdį, kuris norėjo ją vesti. Bet šventoji jau prieš keletą metų buvo padariusi skaistybės įžadą, tad vedybų atsisakė. Kadangi tuo metu vyko krikščionių persekiojimas, jaunikaitis, norėjęs vesti šv. Agnietę, supykęs dėl jos atsisakymo, ją įskundė. Už ištikimybę savo tikėjimui į Kristų ji buvo nuteista mirti.

Kronika

Tikėjimu subrandintos mintys sugulė eilėmis

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Kun. Artūras Kazlauskas ir solistas Mindaugas Jankauskas traukia lietuvišką dainą prelato garbei. Centre – prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Kaunas. Tą šiltą birželio popietę Arkikatedros parapijos salėje susirinko būrys menininkų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, Teologijos fakulteto darbuotojų, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, būrelis kunigų.

Renginio vedėjas Robertas Keturakis sakė, kad visi susirinkusieji į prelato Vytauto Stepono Vaičiūno poezijos knygos „Kad amžinybė nebūtų tuščia“ pristatymą pažįsta autorių kaip įvairiapusę asmenybę. „Knygoje yra visko, bet svarbiausia, joje yra Dievas. Skaitydamas Vytauto Vaičiūno eilėraščius jutau jų gyventojo (gal tiksliau – lyrinio piligrimo) pastangas pradėti skaitytojui įveikti aukštumos baimę, kurioje slypi ir Dievo baimė, pati nykiausia baimė žmoguje, – sakė R. Keturakis. – Įveikti per eilėraščio šviesą, jaukumą, vaizdo ir išgyvenimo atvirumą, kilnumą ir jautrumą bendraujant ne tik su artimu, bet ir su tolimu (net su atstumiančiai tolimu). Įveikti tą baimę per nerimą ar nenuščiūvantį maudulį; kažką nedėmesingai aplenkei, kažko gero nepadarei ir jauti vis aštrėjančią kaltę: galėjai sulaikyti nuo blogio, išgelbėti nuo prapulties; vis atidėjai žingsnį, dvasią palaikantį žodį, kai tuo tarpu ta paguoda, pagalba, viltis, kilniaširdiškumas buvo reikalingi dabar, šią akimirką, nedelsiant“.

Kronika

Putino atminimo žiedai

Lina Sinkevičienė

Spektaklio pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ akimirka: Auksė – Redita Dominaitytė, Liudas Vasaris – Raimondas Paškevičius, Liucija – Viktorija Kuodytė Kačerginės Šv. Onos koplyčioje

Kačerginė. Pušynuose paskendusi Kačerginė ne veltui vadinama literatūrine. Į Jono Biliūno, Prano Mašioto, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą skaidrią vermę įliejo Nemuno vingis. Gyvenimo saulėlydžio šviesoje, 1961–1967 metais, aplenkdamas didžiuosius Lietuvos kurortus, literatūros klasikas šį tylų kampelį pasirinko dėl ypatingos ramybės. Čia jis vertė „Poną Tadą“, planavo ir rašė atsiminimus, kūrė naujus eilėraščius, tvarkė savo raštų leidimą. 1967 metais rašytojas nutarė užbaigti „Sukilėlių“ I-ojo tomo antrąjį dalį.

Penktadienio pokalbiai

Mūzų paviliotas

Aktorius, muzikantas, fotografas Vladas Žirgulis Ričardo Šaknio nuotrauka

Prieš gerą pusmetį užklupęs širdies smūgis neįveikė aktoriaus, muzikanto, fotografo, vyriausio Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Vlado Žirgulio. Gegužės 11-ąją atšventęs 90 metų jubiliejų, savo jaukiuose namuose Kauno centre gyvena vienas ir, nutilus sveikinimų šurmuliui, džiaugiasi kiekviena nauja diena, sutikdamas ją su pagrindiniais šalies dienraščiais ir tik neseniai įvaldytu kompiuteriu. Gyvybingas, jaunatviškai nusiteikęs, išviręs kavą, savo mintimis sutiko pasidalinti su „XXI amžiumi“.

Laikas ir žmonės

Pažinimo ir suvokimo keliu

Benjaminas ŽULYS

Dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas

Neseniai žymus lietuvių dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas šventė savo gyvenimo 70 metų jubiliejų ir 35 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Šios iškilios datos buvo paminėtos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kurioje buvo eksponuotos kelios dešimtys autoriaus kūrinių. Šią parodą jis pavadino „Paslapties nuojautos“. Menininkas yra Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ narys, keliolika metų vadovauja Kauno dailininkų klubui „Sfinksas“. Drauge su kolega dailininku A. Lagunavičiumi rengia vieną svarbiausių meno parodų Kaune „Atgimimas“. Jubiliejinėje autorinėje parodoje eksponuojami tapybos kūriniai, atlikti akvarele, aliejiniais, akriliniais dažais, mišria technika. Bibliotekos kultūros renginių ir leidybos grupės kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Genienė, menotyrininkė Dovilė Stirbytė, kiti kolegos parodos atidaryme papasakojo apie kūrėjo nueitą ir tebesitęsiantį kūrybinį kelią, priminė kai kuriuos reikšmingesnius, įdomesnius epizodus. Tas dailininko kelias pažymėtas daugiau nei aštuoniomis dešimtimis autorinių parodų Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse. Jo darbais grožėjosi Švedijos, Kanados, Norvegijos, JAV, Vokietijos, kitų šalių parodų lankytojai, meno žinovai. Beje, galėtume suskaičiuoti per 70 kartu su kolegomis surengtų parodų. V. K. Slavinsko paroda veikė Kauno „Girstučio“ kultūros ir sporto centre. Mat čia 1978 metais tuometiniuose Kauno dirbtinio pluošto gamyklos kultūros rūmuose buvo surengta pirmoji šio dailininko paroda. Reikia įsivaizduoti, kiek reikėjo ir tebereikia įdėti kūrybinio, organizacinio darbo, įsijausti į aplinką, į žmonių mintis, jausmus, kad būtų sukurta šitiek darbų ir kad jie aplankytų daugybę salių, galerijų.

Laikas ir žmonės

Pastebintis grožį

Romas BACEVIČIUS

Feliksas Kerpauskas sako, kad jo nuotraukos yra muzikalios

Naujoje Kauno Senamiesčio bibliotekoje neseniai veikė fotoparoda, kurios autorius – žemaitis Feliksas Kerpauskas, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs Kaune, ne tik kultūros darbuotojams puikiai žinomas kaip įvairių renginių fotometraštininkas. Jis gimė 1933 m. balandžio 13 d. Tveruose (Telšių r.), mokėsi Tverų aštuonmetėje ir Rietavo vidurinėse, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklose, Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoju, žurnalistu Skuode, Priekulėje, Kelmėje, Telšiuose. Didžiąją gyvenimo dalį – 30 metų – dirbo muzikos mokytoju Kaune, J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje, šešerius metus buvo P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejaus fotografas. Fotoaparatą pirmąkart į rankas paėmė 1954 metais. 1987 metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo 1999 metų išėjo į užtarnautą poilsį, todėl turi daugiau laiko fotografavimui. Didžiąją nuotraukų dalį sudaro peizažai. Daug dėmesio skiria Lietuvoje aptiktų spalvingų akmenų fotografavimui. Jį domina ir medžių sugebėjimas užsigydyti savo žaizdas, jų kova už gyvenimą. Šioje parodoje eksponuotos įvairios tematikos fotografijos, sukurtos per daugelį metų. Kaip parodos atidaryme sakė pats F. Kerpauskas, jis neturi sugebėjimo kurti, o tik pastebi tai, kas yra gražu. „Ar esate pastebėję, kaip atrodo akmuo, kokios jo linijos, išlinkimai?“ – parodos atidaryme susirinkusiųjų klausė Feliksas ir sakė visada į tai atkreipdavęs dėmesį, todėl jo net akmenų nuotraukos yra muzikalios. Jam svarbus kompozicijos jausmas – belieka fotoaparatu užfiksuoti tai, kas gražaus pamatyta. F. Kerpauskas sakė, jog jo netenkina juodai baltas vaizdas, jam būtinai reikia spalvų, todėl dabar, kai atsirado naujos techninės galimybės, jis džiaugiasi galįs fiksuoti spalvotus vaizdus. Beje, F. Kerpauskas šioje parodoje nuotraukoms nepateikė pavadinimų. Kaip sakė fotomenininko kaimynas dailininkas Andrius Valius, visada pirmiau reikia žiūrėti į darbą, o ne į jo autoriaus pavardę ar pavadinimą, todėl F. Kerpausko nuotraukos be pavadinimų labiau verčia domėtis jomis, o ne tuo, kaip jos atitinka pavadinimą. Parodos atidaryme kalbėję autoriaus kurso draugai Aldona Jasaitienė, Janina Umbrasienė ir Romualdas Bobenas didžiavosi turį tokį įvairių talentų turintį bičiulį.

Laikas ir žmonės

Likimo mėtytas

Bronius VERTELKA

Algirdas Indrašius prie savo namų

Algirdas Indrašius – grafikas, tapytojas, metalo ir medžio meistras, keramikas, ekslibrisų kūrėjas, daugelio parodų, konkursų dalyvis. „Mano tėvas kalviavo, išmanė staliaus darbus, statė namus, skiepijo sodus ir dar ne vieną amatą mokėjo“, – šaltinį, iš kurio gavo daugybę gabumų, įvardijo profesionalus menininkas iš Vyžuonų.

Miestelyje pasiteiravus, kaip rasti kūrėją, iškart nurodė, kad, važiuojant nuo centro į kalnelį lipančia gatve, bus medžio dirbinių muziejus po atviru dangumi. Tai ir bus A. Indrašiaus sodyba. Būtina į ją užsukti ne tam, kad patenkintum savo smalsumą, o išreikšti dėkingumą medžio drožinių autoriui. Tai, ką galima pastebėti čia, niekur nėra. Išėjus mintys dar ilgokai gręžiosis atgal. Išpasakoti tai žodžiais nėra paprasta. Viskas daryta tam, kad gatvė neatrodytų nyki, kad einantis ja stabtelėtų ir užmestų savo žvilgsnį. Muziejų leidžiama žiūrėti nemokamai. Stebėti jo meno kūrinius neuždrausta visą parą. Niekas nepasakys, kad jau gana.