2013 m. liepos 12 d.    
Nr. 28
(2052)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Tikėjimu subrandintos mintys sugulė eilėmis

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Kun. Artūras Kazlauskas ir solistas
Mindaugas Jankauskas traukia lietuvišką
dainą prelato garbei. Centre –
prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Kaunas. Tą šiltą birželio popietę Arkikatedros parapijos salėje susirinko būrys menininkų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, Teologijos fakulteto darbuotojų, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, būrelis kunigų.

Renginio vedėjas Robertas Keturakis sakė, kad visi susirinkusieji į prelato Vytauto Stepono Vaičiūno poezijos knygos „Kad amžinybė nebūtų tuščia“ pristatymą pažįsta autorių kaip įvairiapusę asmenybę. „Knygoje yra visko, bet svarbiausia, joje yra Dievas. Skaitydamas Vytauto Vaičiūno eilėraščius jutau jų gyventojo (gal tiksliau – lyrinio piligrimo) pastangas pradėti skaitytojui įveikti aukštumos baimę, kurioje slypi ir Dievo baimė, pati nykiausia baimė žmoguje, – sakė R. Keturakis. – Įveikti per eilėraščio šviesą, jaukumą, vaizdo ir išgyvenimo atvirumą, kilnumą ir jautrumą bendraujant ne tik su artimu, bet ir su tolimu (net su atstumiančiai tolimu). Įveikti tą baimę per nerimą ar nenuščiūvantį maudulį; kažką nedėmesingai aplenkei, kažko gero nepadarei ir jauti vis aštrėjančią kaltę: galėjai sulaikyti nuo blogio, išgelbėti nuo prapulties; vis atidėjai žingsnį, dvasią palaikantį žodį, kai tuo tarpu ta paguoda, pagalba, viltis, kilniaširdiškumas buvo reikalingi dabar, šią akimirką, nedelsiant“.

Prel. V. S. Vaičiūno knygos pristatymą tęsė Kauno valstybinio dramos teatro direktorius aktorius Egidijus Stancikas paskaitė pirmuosius jaunojo būsimo kunigo eilėraščius „Aš noriu būti kunigu“, „Prisiminimai“, „Jaunystės audros“, „Malda“, „Dairykis“, „Į Amžinybę“, „Pakilti gali ne visi“, „Elgeta“. Pauzės metu Kauno muzikinio teatro solistai Rita Preikšaitė ir Mindaugas Jankauskas sudainavo keletą muzikinių kūrinių. Štai vienas prel. V. S. Vaičiūno eilėraštis:

Ant kelių suklaupę,
Skausmų prislėgti,
Prieš Tavo altorių
Parpuolę visi.


O Viešpatie didis,
Valdove dausų,
Išgirdai dalelę
Tu mūsų maldų.


Mes trokštame Tave
Karščiausiai mylėt,
Dėl Tavęs, o Dieve,
Ir mirt, ir kentėt!


Palaimink mūs šalį,
Kur Tavo vaikai,
Pasvirę, kur stovi
Seni ąžuolai.

(eil. „Palaimink“)

Religinėse poeto eilėse matome visur darnų ryšį su Dievu. Prelatą visur lydi tikėjimas į Dievą, Jo globa. Poetas R. Keturakis sakė, kad taisyti prelato teksto negalima, nes tai bus jau ne autoriaus kūryba. Galima sudėlioti skyrybos ženklus, bet ne daugiau. Prelato V. S. Vaičiūno knygos „Kad amžinybė būtų netuščia“ būsenų, minčių, poetinių nušvitinimų ypatumus būtų galima apibendrinti, pasak R. Keturakio, suvokimu – įmenama, atsimenama amžina žmogaus kelionė nuo to, kas išseko ar užbaigta, prie to, ką galima pradėti iš naujo.

Prelatas pats paskaitė savo kūrybos. Sodrus balso tembras jaukioje salėje įtaigiai skriejo į kiekvieno širdį. Argi gali nejaudinti tokios eilės:

Su prosenelių
Dvasios ugnimi,
Su meile Tam,
Kuris pasišaukė gyventi,
Su priesaikos viltim
Į ateitį žvelgiu.
Myliu Tave –
Tėvyne!

Dainininkui Mindaugui į talką atėjo kun. Artūras Kazlauskas. Ir suskambo duetu traukiama „Aš čia žinau kiekvieną taką...“, kuriai pritarė ir salėje sėdintys.

Prelatas priėmė sveikinimus, linkėjimus. Susidarė didelė eilė norinčių pasveikinti su gėlėmis rankose. Kiekvienas Popietės dalyvis gavo autorinį knygos egzempliorių, dėkota už knygą, linkėta sveikatos, stiprybės ir Dievo globos.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija