Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežiaus solidarumas su pabėgėliais

Mindaugas BUIKA

Pagerbdamas Viduržemio jūroje žuvusius pabėgėlius, popiežius Pranciškus leidžia į vandenį vainiką,

Lampedūzos saloje Šventasis Tėvas bendrauja su migrantais

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lampedūzos saloje akimirkos

Lampedūzos salos situacija

Dėl savo nepavydėtinos padėties svetur atsidūrę ir kartais beviltiškai išsigelbėjimo ieškantys ekonominiai ar politiniai pabėgėliai vadinami vargingiausiu „ketvirtuoju pasauliu“. Būtent juos nusprendė aplankyti pirmuoju savo vizitu už Romos vyskupijos ribų popiežius Pranciškus. Tai prasmingai atspindi jo pagrindinį dėmesį ir pabrėžtiną artumą nelaimingiems ir kenčiantiems žmonėms. Nors liepos 8 dieną Šventojo Tėvo atlikta apaštalinė kelionė į tolimiausią Italijai priklausančią Lampedūzos salą, esančią vos už 113 kilometrų nuo Afrikos krantų, buvo trumpa – truko vos keturias valandas, – bet visuotinai įvardyta kaip istorinė. Pats iš migrantų Argentinoje kilęs popiežius Pranciškus taip siekė pažadinti sąžinę tarptautinės visuomenės, kuri dažnai abejinga ar net priešiška tokioje padėtyje atsidūrusiems bedarbiams broliams ir seserims, ieškantiems geresnio gyvenimo Vakarų pasaulyje. Siekdami patekti į Europos Sąjungos šalis, jie mažais laivais bando pasiekti Lampedūzos salą, tačiau neretai pasitinka mirtį audringoje jūroje.

Lampedūza, nuo Italijos pietinės Sicilijos provincijos, kurios pakraštinei Agridžento sričiai ji formaliai priklauso, yra nutolusi už 176 kilometrų. Sala, turinti tik 5 tūkstančius gyventojų, iki šiol buvo žinoma, kaip rami žvejybos, žemės ūkio ir turizmo verslo vieta. Tačiau nuo XXI amžiaus pradžios ji tapo vienais pagrindinių „vartų“ nelegaliems migrantams iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių. 2011 metais prasidėjus vadinamo „Arabų pavasario“ smurtingiems įvykiams, tokių pabėgėlių labai pagausėjo ir jų skaičius kone dešimteriopai pralenkė Lampedūzos vietinių gyventojų skaičių, sukeldamas didžiulę socialinę įtampą. Pabėgėlių srautas ir dabar yra nuolatinis: štai liepos 7 dieną, Šventojo Tėvo apsilankymo išvakarėse, Italijos jūrinė pasienio tarnyba iš prie salos priartėjusio laivo, kurio variklis buvo sugedęs, paėmė 120 afrikiečių migrantų, tarp kurių buvo keturios nėščios moterys. Popiežiaus vizito dieną Lampedūzos krantus pasiekė laivas su 165 pabėgėliais, o kitą dieną, liepos 9-ąją, italų pasieniečiai iš prie salos plūduriuojančio laivo ištraukė 94 migrantus – 63 vyrus, 26 moteris ir 5 sergančius vaikus. Jungtinių tautų pabėgėlių tarnybos duomenimis, šiame Viduržemio jūros regione dėl netvirtų laivelių gedimų ir audrų nuo 1998 metų žuvo daugiau kaip 18500 potencialių migrantų.

Žvelgti „širdies akimis“

Prieš apaštalinį vizitą duotame interviu „Vatikano radijui“, Agridžento arkivyskupas Frančeskas Montenegras (Francesco Montenegro), kurio diecezijai, kaip minėta, priklauso Lampedūzos sala, sakė, kad jis pakvietė Šventąjį Tėvą per savo neseną „ad limina“ apsilankymą Romoje. Jis pabrėžė, kad popiežius Pranciškus labai jautriai priėmė žinias apie pabėgėlių padėtį, ypač jų žūtį ir norėjo su jais susitikdamas išreikšti savo solidarumą bei padrąsinti salos gyventojus, kurie dalinasi viskuo su vargšais migrantais. „Mano žmonės jau ištuštino savo spintas ir sandėlius, kad padėtų atvykėliams būtinais reikmenimis, maistu, drabužiais ir medikamentais“, – sakė arkivyskupas F. Montenegras. Kita vertus, Šventasis Tėvas neslėpė susirūpinimo dėl vyraujančio abejingumo gausioms jūros nelaimės aukoms, kadangi žuvusieji yra juodaodžiai. Juk didžiausia problema ne tai, kad atvyksta šimtai ar tūkstančiai, bet kad visi jie yra žmonės, kurie nori gyventi. Anot arkivyskupo, popiežius Pranciškus nesiekė, kad jo vizitas į Lampedūzą būtų labai sensacingas, bet vyktų paprastoje aplinkoje, jam atvirai žvelgiant į žmonių vargus „širdies akimis“ ir tai yra gera pamoka visiems. Prasmingoji kelionė turėjo ir tam tikrų tarpreliginių santykių elementų, kadangi didžioji Lampedūzos krantus pasiekiančių migrantų dalis yra musulmonai.

Vos atskridęs lėktuvu į Lampedūros oro uostą, kur buvo sutiktas salos merės Džuzepinos Nikolini (Giuseppina Nicolini) bei kitų oficialių asmenų, Šventasis Tėvas persėdo į Italijos karinių jūros pajėgų katerį ir, išplaukė pasimelsti už pabėgėlius, žuvusius jūros bangose, jų garbei nuleido į vandenį baltų ir geltonų chrizantemų vainiką. Po to lydimas žvejų ir kitų laivų atplaukė į pagrindinį salos uostą ir pirmiausia susitiko su grupe jaunų migrantų, su kuriais asmeniškai bendravo, dėkodamas už nuoširdų priėmimą. Trumpą padėkos kalbą pasakė ir vienas pabėgėlių stovyklos įnamis, kuris kreipėsi į popiežių Pranciškų arabiškai su sinchronišku vertimu į italų kalbą. „Mes palikome savo šalis dėl dviejų priežasčių: politinės ir ekonominės“, – sakė jis, pabrėždamas, jog kol pasiekė šią ramią vietą, teko patirti daug kančių, patekus į prekeivių žmonėmis pinkles dar gimtojoje Libijoje. „Mes dėkojame jums už palaikymą ir Dievui už išlikimą“, – pridūrė kalbėtojas, prašydamas Šventojo Tėvo užtarimo migrantams Italijoje ir kitose Europos šalyse. Po draugiško pokalbio su pabėgėliais, popiežius Pranciškus susitiko su juos priimančio centro vadovybe, humanitariniais darbuotojais ir Jungtinių Tautų atitinkamų tarnybų atstovais.

Kai brolis tampa kliūtimi

Pagrindinis popiežiaus Pranciškaus vizito Lampedūzoje įvykis buvo vadovavimas šv. Mišioms atitinkamai pritaikytame salos sporto aikštyne. Jose dalyvavo beveik visi vietos gyventojai, piligrimai, turistai ir gausūs migrantai, iš viso apie 20 tūkstančių žmonių. Kadangi Eucharistijos šventimas vyko atgailos intencija už nusidėjėlių atsivertimą, Šventojo Tėvo liturginių rūbų spalva buvo violetinė, būdinga Gavėnios laikotarpiui. Pabrėždamas solidarumą su migrantų vargais, popiežius Pranciškus atėjo pasiremdamas paprasta iš medžio pagaminta vyskupiška lazda, o improvizuotas pamaldų altorius, pultas skaitiniams, liturginiai indai buvo pagaminti iš migrantų laivų ir valčių liekanų. „Imigrantai žūsta jūroje ir jų kelionė laivu užuot buvusi vilties keliu, tampa mirties keliu“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pradėdamas homiliją. Jis patvirtino, kad dėl to jautęs pareigą atvykti į šią „Europos vartais“ dabar vadinamą salą, kad galėtų pasimelsti už žuvusius, paliudyti artumą pabėgėliams ir pažadinti sąžinę abejingųjų, kad tokios nelaimės nebepasikartotų. Kreipdamasis į migrantus musulmonus juos pasveikino su prasidėjusiu Ramadano laikotarpiu, linkėdamas, kad tai atneštų gausių dvasinių vaisių.

Tęsdamas homiliją atgailos dvasia ir primindamas Šventojo Rašto priekaištingus pasakojimus apie pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – bei brolį Abelį nužudžiusio Kaino nuodėmes, popiežius Pranciškus aiškino, kad visas blogis prasideda nuo darnos kūrinijoje suardymo, nuo žmogaus siekio viskam dominuoti, netgi užimti Dievo vietą. Tada suklydus artimas „pasak popiežiaus, – jau nebe brolis, kurį reikia mylėti, bet tiesiog kliūtis, kuri trukdo mano gyvenimui, mano gerovei“. Troškimas viešpatauti žmogų veda į daugybę klaidų ir nusikaltimų iki savo brolio kraujo praliejimo, kitų tragedijų, įskaitant pabėgėlių žūtį jūroje. „Kaip daug mūsų, įskaitant mane patį, esame sutrikę, nebūname dėmesingi pasauliui, kuriame gyvename, nesaugome to, ką Dievas sukūrė visiems, tampame nepajėgūs rūpintis vienas kitu“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Pabrėždamas paplitusią konkrečios atsakomybės už blogį stoką, kada visą blogį bandoma priskirti kitiems, jis sakė, jog tai panašu į veidmainystę, kurią Jėzus mini palyginime apie Gerąjį Samarietį, kai, matydami pakelėje leisgyvį žmogų, pro jį abejingai praeina kunigas ir altoriaus tarnas levitas. „Mes dažnai žvelgiame į brolį, beveik mirštantį pakelėje, galbūt pagalvojame, „koks vargšelis“, bet tęsiame savo kelionę, tarsi tai būtų ne mūsų reikalas“, – apgailestavo popiežius Pranciškus.

Atleidimo už savanaudiškumą prašymas

Dėl tokio abejingumo jis kaltino perdėto gerovės siekio kultūrą, skatinančią rūpintis tik pačiais savimi, būti nejautriais kitų kančios ir pagalbos šauksmui. Taip gyvenimas tarsi uždaromas į „muilo burbulą“ su visišku nesirūpinimu kitais. „Šiame globalizuotame pasaulyje mes pakliuvome į abejingumo globalizaciją“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Esame pernelyg abejingi prastais laivais plaukiantiems ir žūstantiems broliams ir seserims pabėgėliams, kurie ieško pagalbos ir išlikimo sau ir savo žmonėms. Išreiškęs liūdesį dėl šios padėties ir tų neatsakingų socialinių bei ekonominių sprendimų, sukeliančių tokias tragedijas, popiežius Pranciškus homilijos pabaigoje meldė Viešpaties atleidimo už šią širdžių anesteziją, prašydamas apmąstyti amžinai vertingus Dievo klausimus: „Adomai, kur esi?“ ir „Kur tavo brolio kraujas?“ Šventasis Tėvas maldingai kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją, prašydamas jos motiniškos globos migrantams, kad jie, viltingai ieškodami geresnės ateities, nepatektų į naują ir žeminančią vergiją. Gailestingosios Dievo Motinos buvo prašoma atleidimo už daugelio aklą savanaudiškumą, brolių kančių nepastebėjimą, maldaujama, kad ji padėtų atverti širdis tiems, kurie, pasinaudoję kitų silpnumu ir trapumu, daro negarbingą komerciją iš žmonių gyvenimų. Geros valios žmonėms buvo meldžiama įkvėpimo, kad su meile priimtų ir rūpintųsi pabėgėliais, sėdami naujos brolybės sėklą, reikalingą taikaus pasaulio aušrai.

Prieš sugrįždamas į Romą, popiežius Pranciškus aplankė vietinę parapiją, dedikuotą Šv. Gerlandui (šis XI amžiuje gyvenęs šventasis laikomas Lampedūzos dangiškuoju globėju) ir maloniai bendravo su tikinčiųjų šeimomis. Šventąjį Tėvą išlydėjusi salos merė Dž. Nikolini sakė žurnalistams, kad vizitas „turėtų pakeisti istoriją ypač Europoje, kur iki šiol bandyta nematyti didžiulės pabėgėlių tragedijos“. Ji sakė, kad Popiežius „tai, kas iki šiol buvo nematoma, padarė matoma, atstatydamas migrantų orumą, kurį iki šiol šalys stengėsi atmesti“. Ta proga tarptautinės katalikiškos paramos organizacijos „Caritas Internationalis“ pirmininkas kardinolas Oskaras Rodrigesas Mmaradiaga (Oscar Rodriguez Maradiaga) padarytame pareiškime parėmė Šventojo Tėvo kvietimą priimti pabėgėlius kaip savo brolius ir seseris. „Sveikiname Popiežiaus vizitą į Lampedūzą, kuris priminė mums milijonų pabėgėlių (Jungtinių tautų duomenimis, jų iš viso yra daugiau nei 40 milijonų – M. B.) nepavydėtiną dalią pasaulyje, – teigiama kardinolo pareiškime. – Religiniai vadovai ir tikėjimu savo veiklą grindžiančios organizacijos turi suvaidinti esminį vaidmenį, siekiant užtikrinti, kad su pabėgėliais būtų elgiamasi garbingai ir užjaučiančiai“.

© 2013 „XXI amžius“