Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Retro
Žvilgsnis

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Kelionės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Popiežiaus solidarumas su pabėgėliais

Mindaugas BUIKA

Lampedūzos saloje Šventasis Tėvas bendrauja su migrantais

Lampedūzos salos situacija

Dėl savo nepavydėtinos padėties svetur atsidūrę ir kartais beviltiškai išsigelbėjimo ieškantys ekonominiai ar politiniai pabėgėliai vadinami vargingiausiu „ketvirtuoju pasauliu“. Būtent juos nusprendė aplankyti pirmuoju savo vizitu už Romos vyskupijos ribų popiežius Pranciškus. Tai prasmingai atspindi jo pagrindinį dėmesį ir pabrėžtiną artumą nelaimingiems ir kenčiantiems žmonėms. Nors liepos 8 dieną Šventojo Tėvo atlikta apaštalinė kelionė į tolimiausią Italijai priklausančią Lampedūzos salą, esančią vos už 113 kilometrų nuo Afrikos krantų, buvo trumpa – truko vos keturias valandas, – bet visuotinai įvardyta kaip istorinė. Pats iš migrantų Argentinoje kilęs popiežius Pranciškus taip siekė pažadinti sąžinę tarptautinės visuomenės, kuri dažnai abejinga ar net priešiška tokioje padėtyje atsidūrusiems bedarbiams broliams ir seserims, ieškantiems geresnio gyvenimo Vakarų pasaulyje. Siekdami patekti į Europos Sąjungos šalis, jie mažais laivais bando pasiekti Lampedūzos salą, tačiau neretai pasitinka mirtį audringoje jūroje.

Priglusti prie kalbančios Jo Širdies

Kun. Vytenis Vaškelis

Viskas prasidėjo nuo Lozoriaus, kurį Kristus buvo prikėlęs iš numirusiųjų, sesers Mortos iniciatyvos. Kai Jėzus su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, ne kas kitas, o būtent nuoširdžiu paslaugumu garsėjanti Morta (beje, jos vardas aramėjų kalboje reiškia „namų šeimininkė, ponia“), pakvietė Jį paviešėti į savo namus. Jos vardo prasmė atitiko iš prigimties joje įsikūnijusį aktyvų veiklumą, kuris, užuot „užleidęs“ vietą brangiam Svečiui, kurio galia juda žvaigždynai ir prieš Jį lenkia galvą Visata, dabar niekieno neprašytas ėmė taip skatinti Mortą rūpintis vaišėmis, kad ši net truputį susierzinusi išdrįso papriekaištauti: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“ (Lk 10, 40).

Prisimename S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ščecine sveikinasi su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ir kitais vyskupais

Sukako 80 metų, kai 1933 m. liepos 15 d. legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas iš Beneto oro uosto Niujorke per Atlanto vandenyną išskrido į Lietuvą. Pakilimas buvo sudėtingas, nes specialiai skrydžiui perdirbtas lėktuvas buvo perkrautas degalų. Lakūnai su lėktuvu „Lituanica“ nenusileidę ore išbuvo 37 valandas 11 minučių. Po pusantros dienos pasiekusi tuometinės Vokietijos teritoriją, Soldino apylinkėse „Lituanica“ sudužo, o abu lakūnai žuvo. Iki katastrofos vietos lakūnai nuskrido 6411 kilometrų. Iki tikslo lakūnams buvo likę viso labo apie 800 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Lakūnai turėjo nusileisti Kaune, dabartiniame S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome, kur jų laukė tūkstančiai kauniečių. Tikslios katastrofos aplinkybės iki šiol nėra žinomos. Prieškario Lietuvos specialistai nustatė, kad „Lituanica“ nukrito dėl blogo oro ir variklio defekto. Spėjama, kad Soldino miško viršūnės lakūnams galėjo atrodyti kaip nusileidimui tinkama pieva. Nepaisant ekspertų išvadų, sovietmečiu buvo populiari versija, kad „Lituanicą“ sušaudė naciai. Sudėtingas skrydis per Atlantą sulaukė prieškario žiniasklaidos reakcijos, o S. Darius ir S. Girėnas tapo Lietuvos didvyriais, kurių kūnai buvo balzamuoti ir iki karo laikyti specialiai jiems įrengtame mauzoliejuje. Taigi versijos dėl nelaimės priežasčių nuolat kito, tačiau dabar specialistai teigia, kad lėktuvas nukrito dėl variklio defekto, blogų oro sąlygų ir netinkamai pasirinktos nusileidimo vietos.

Šventėme drauge su latviais

Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena paminėta ir Latvijoje, Agluonoje, kurioje latviai ruošiasi statyti paminklą Lietuvos karaliui Mindaugui bei karalienei Mortai

Šventės dalyviai prie Agluonos bazilikos

Lietuvos karalius Mindaugas Lietuvai yra labai nusipelnęs lietuvių istorijai. Jis visus mažus kunigaikščius sujungė į vieną politinį vienetą ir įkūrė Lietuvos valstybę. Tai pavyko padaryti gudria ir griežta politika. Mindaugo veikla prasidėjo 1220 metais. Tuo metu Lietuvoje buvo 21 kunigaikštis.

Šiemet sukanka 760 metų, kai 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tai įvyko Vilniuje, Katedroje, dalyvaujant Livonijos magistrui ir aukštiems dvasininkams. Kartu su Mindaugu krikštą priėmė daug bajorų ir karių. Tai įvedė Lietuvą į krikščioniškąją Vakarų Europą ir atvėrė duris švietimui ir kultūrai. Mindaugas buvo nužudytas 1263 metų rudenį, manoma, kad Agluonoje, garsiojoje dabartinės Latvijos maldininkų vietoje.

Prie Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos

Alytaus dekanas ir Pivašiūnų parapijos klebonas mons. Vincas Baublys Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Artėja atlaidai Pivašiūnuose. Šie metai labai svarbūs Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai, nes prieš 25 metus, 1988 m. rugpjūčio 14 d., tuometinis Kaišiadorių vyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15-ąją dieną maldininkai susirenka pagarbinti Pivašiūnų Švč. Mergelę Mariją, Nuliūdusiųjų Paguodą, paprašyti dangiškos globos ir užtarimo. Didieji Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai šioje svarbiausioje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės vietoje kasmet švenčiami nuo rugpjūčio 15 dienos – Žolinės – iki rugpjūčio 22-osios – Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventės. Po paveikslo vainikavimo įsigalėjo kai kurios naujos pamaldumo tradicijos. Jau 19 metų čia klebonauja tas pats kunigas, todėl šįkart ruošiantis atlaidams „XXI amžius“ nusprendė jį pakalbinti. Mūsų pašnekovas – Alytaus dekanas ir Pivašiūnų parapijos klebonas mons. Vincas Baublys.

Kaišiadorių vyskupijoje

Merkinės dekanate

600 metų jubiliejus

Įnešami Senosios Varėnos vėliava ir herbas

SENOJI VARĖNA. Šiemet švenčiame gražią Senosios Varėnos sukaktį – 600 metų jubiliejų. Šiai prasmingai progai paminėti Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vyko įspūdinga jubiliejinė šventė, į kurią gausiai susirinko Senosios Varėnos bendruomenės nariai bei daugybė garbingų svečių. Tądien buvo švenčiami Šv. Jono Krikštytojo atlaidai, teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, pašventinti Senosios Varėnos simboliai – herbas ir vėliava bei jaunimo vėliava. Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonui kun. Pranciškui Čiviliui suteiktas Garbės piliečio vardas, padėkota Senajai Varėnai nusipelniusiems žmonėms.

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Sakralinė muzika – parapijos 90-mečiui

Vokalinis ansamblis „Acusto“ koncertuoja Margininkų bažnyčioje

MARGININKAI. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapija mini įkūrimo 90-metį. Ta proga Margininkų bendruomenė birželio 9 dieną surengė sakralinės chorinės muzikos koncertą, kuriam dalį lėšų skyrė Kultūros rėmimo fondas ir ūkininkas Audrius Banionis. Bažnyčioje klebonas kun. Virginijus Gražulevičius aukojo šv. Mišias už parapiją, geradarius, gyvus ir mirusius parapijiečius. Margininkų gyventojams koncertavo prof. Albino Petrausko vadovaujamas choras „Leliumai“ bei Audriaus Petrausko vadovaujami kolektyvai: kamerinis choras „Te Deum“ ir Tautos namų mišrus choras „Diemedis“. Renginį vedė aktorė Kristina Kazakevičiūtė. Kartu su bendruomene chorų klausėsi ir Seimo narys Antanas Nesteckis. Koncerto pabaigoje sugiedota Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkės kompozitorės Zitos Bružaitės giesmė „Į tave, Dangau“. Šį kūrinį kompozitorė parašė ir dovanojo specialiai Margininkų bendruomenei. Renginio pabaigoje chorų kolektyvų vadovams Padėkos raštus įteikė parapijos klebonas kun. V. Gražulevičius ir Margininkų bendruomenės pirmininkas dr. Justinas Rimas bei savo ūkyje pagamintos produkcijos dovanas – A. Banionis. Po koncerto dalyviai buvo pakviesti į sodybą, kur vaišinosi plovu ir smagiai bendravo.

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Šventė prie Dusios

Šv. Mišias aukoja kan. Gvidonas Dovidaitis, vysk. Juozas Žemaitis MIC ir mons. Gintautas Kuliešius

KRYŽIAI. Paskutinį birželio sekmadienį prie Dusios ežero stovinčioje šventovėje vykusiuose Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaiduose svečiavosi daug dėl jos atstatymo rūpinęsis ir 2000 metais ją konsekravęs Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Kan. Vytautas Prajara, kurio rūpesčiu buvo atstatyta prieš 50 metų sugriauta koplyčia, labai džiaugėsi, kad 2009 m. birželio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos dekretu Kryžių koplyčia paskelbta diecezine šventove.

Prasidėję iššūkiu jaunimui

Jaunimo procesija į palaimintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio tėviškę

Katalikiško gyvenimo Lietuvoje tradicija jau tapo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje, kurie šiais, Tikėjimo, metais, buvo 26-ieji. Iškilmių išvakarėse, liepos 6-osios šeštadienį, tikintis jaunimas nuo Bazilikos išėjo pėsčiomis į Lūginę, tėvo Jurgio tėviškę. Jaunuoliai tai pavadino savaitgalio iššūkiu, nes apie 80 žmonių išėjo ne šiaip sau žygin, bet į procesiją paskui kryžių, su giesmėmis ir maldomis, kuri nusidriekė miesto gatvėmis ir galėjo sutikti pašaipų žvilgsnį ar repliką. Tai ir buvo iššūkis jaunam žmogui, nes teko atvirai demonstruoti (gerąja šio žodžio prasme) savo tikėjimą, savo sekimą Kristumi; tokią eiseną jau gali pavadinti gyvenimo simboliu, o ėjimas paskui kryžių kartu su bendruomene, kurią jungia malda, jau yra ypatingas savo reikšme, savo jėga. Pasiekę Lūginę jaunuoliai įsikūrė nakčiai ir pasirengė vakarinei programai, veiklai. Po šv. Mišių ir vakarienės, kun. Arūno Simonavičiaus katechezės, pasiskirstę grupelėmis, aptarinėjo dienos įspūdžius bei lūkesčius. Vakaronė, šokant lietuvių liaudies šokius, tarsi liudijo, kad tikėjimas netrukdo žmogui linksmintis, priešingai – tikėjimas veda į nesibaigiantį džiaugsmą... Po vakaro maldos vyko adoracija. O išaušus sekmadienio rytmečiui, pėsčiomis sugrįžę į Baziliką jaunuoliai priėmė Jo (Viešpaties) malonę – pirmąją atlaidų šventės dieną. Pirmasis atlaidų sekmadienis ir buvo skirtas jaunimui, melstasi už parapijų jaunimo grupes, chorų narius ir visus jaunus žmones, o šios dienos intencija kreipėsi ir prašė: Palaimintasis Jurgi, jaunimo mokytojau ir kelrodi, mokyk mus gyvo tikėjimo. Šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, homiliją sakė Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. Liepos 8-ąją, pirmadienį, melstasi už katalikiškų judėjimų, maldos grupių ir bendruomenių narius (pagrindines šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, homiliją sakė kun. Tomas Miliauskas MIC), liepos 9-ąją, antradienį, – už „Caritas“, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius, socialinius darbuotojus ir savanorius (pagrindines šv. Mišias aukojo vysk. J. Žemaitis MIC, homiliją sakė kun. Virginijus Gražulevičius).

Kronika

Rašytojo surengti Tarmių atlaidai

Savo kūrybos skaitymus pradėjo miškininkas ir ornitologas, Novaraisčio draustinio iniciatorius Antanas Aleknonis su žmona Eugenija. Kairėje tarp klausytojų ir Romas Sadauskas

Jau ketvirtus metus į Tarmių atlaidus savo sodyboje bendraminčius sukvietė rašytojas Romas Sadauskas. Pasak jau dvi knygas dzūkų tarme išleidusio rašytojo, tarmės turtina kalbą ir žmones – tai jis tvirtai žinojo ir be paskelbtų Tarmių metų.

Daiva Červokienė

Susitikimai rašytojo sodyboje

Rašytojas Romas Sadauskas, gimęs Marijampolėje, mokęsis Veisiejuose, o vidurinę mokyklą baigęs Druskininkuose, aštuntą vasarą leidžia savo sodyboje Demeniškių kaime, Lazdijų rajone. Pagalvotum, kad jis pabėgo nuo miesto šurmulio į kūrybinės vienatvės salą. Beje, rašytojas neslepia, kad nors čia daug dirba fiziškai, nes net nušienauti žolę nelengva rasti talkininkų, beveik visi pastarųjų metų jo kūriniai gimsta būtent Demeniškėse.

Kai teisingumas perauga į kerštą

Vilniaus apygardos teismo salėje, kur praėjusį penktadienį buvo skaitomas nuosprendis buvusios Darbo partijos vadovams pagal „juodosios“ buhalterijos bylą, prie įėjimo susidarė neįsivaizduojama spūstis. Norinčiųjų išgirsti, kaip bus baudžiamas garsiausias politinis „sukčius“, nesutilpo ne tik susėsti didelėje teismo salėje, bet ir buvo jie priversti stovėti visuose pasieniuose ir pakampiuose. Po nuosprendžio fotografai, patys išsilankstė įvairiomis pozomis, per kitų fotografų ir filmuotojų galvas, o kartais net atsigulę, fotografavo svarbiausiąjį bylos herojų. Kitą dieną į Maskvą išskrendančiam „beveik nuteistajam“ Viktorui Uspaskichui, besišypsančiam plačiausia šypsena (tokį jį fiksavo sensacijoms godūs fotografai ir vaizdo kameros), jį pašiepiančiais plakatais baksnoja tautines vertybes demonstruojantys savanoriai ir tautinio jaunimo aktyvistai – „jokiu būdu negalima išleisti to perėjūno Uspaskicho“. Ažiotažas neišpasakytas – kokia laisvė ir demokratija. Kitą dieną, sekmadienį, Prancūzijos ambasadoje minimą Bastilijos paėmimo sukakties dieną, tarp kitų žymių svečių į garbingą priėmimą su dviem „draugais“ žygiavo Lietuvoje išgarsėjęs gėjų vadas, seksualinių mažumų klubo įkūrėjas, dabar dėl gėjų parado vietos ir laiko su Vilniaus meru besigrumiantis gėjų lygos vadas Simonko. Išdidžiai į Liepos 14-osios šventę ėjo ir pasipuošusios lesbietės, savo vešlia barzda besididžiuojantis nacistų ir kylančio nacizmo Lietuvoje demaskuotojas, privatūs ir valstybiniai mafijoziai, iš valstybės kišenės pagrobę milijonus, didžiulis būrys kviestinių svečių. O jau nuo pirmadienio stambiausias dienraštis „Lietuvos rytas“, su savo internetiniu broliuku be atvangos nenustojantis stebinti savo skaitytojus „svarbiausiomis“ žiniomis, kurias godžiai skaito bent kiek garsesni Lietuvos politikai, papylė visą šūsnį dar „aktualesnių ir reikšmingesnių žinių“: atlikėja Dž. Butkutė gulasi į ligoninę, dainininkė G. Karaliūnaitė trečią kartą sumainė aukso žiedus, po tuoktuvių (šokėja) V. Kunauskaitė nė akimirkai nesitraukia nuo krepšininko M. Pociaus, verslininkas Jaroslavas Avgustas apie buvusią savo draugę Mariną Bui (tariamai siūliusią prostitucijos „paslaugas“ Šveicarijoje) pasako istorijai įsimintinus žodžius: „Aš jos vietoje norėčiau numirti iš gėdos“. Taigi, Lietuva maitinama skandalingomis bylomis, intrigų pilnomis istorijomis, seksualinių mažumų „laisvėmis“, kurias dovanoja mums Europa. Gėjų, lesbiečių, transseksualų, biseksualų kultūra ir pagarba jai – svarbiausieji tokios išvirkščios demokratijos atributai, paslaugiai atkeliaujantys iš sočios Europos, kurioje jau 20 mln. beglobių, nuskurdusiųjų ir benamių, knibždėte knibždančių Paryžiaus dėl krizės neužbaigtų statybų erdvėse ir net besivoliojančių tiesiog gatvėse. Pasipriešinti tai seksualinei „laisvei“, tradicinės šeimos naikinimui pajėgūs tik atkakliausieji sekuliarizuotos Prancūzijos katalikai. Lietuva savo pramogų kultūros gyvenimu jau pralenkia vakarietiško pertekliaus persisotinusią visuomenę, kuri seniai skardena skandalų, gėjų ir transvestitų balsais.