Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

600 sekundžių su Nevzorovu Šilutėje

Vladas Pupšys 1951 metais Piešė Ašotas Karpovičius Airapetovas

1954 08 25

Šio teksto autorius Vladas Pupšys  (1934–2009) išleido dvi knygas: „Atsimainymo kalnas“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius, 2008) ir „Prašau žodžio“ (Valdo leidykla, 2011). Čia spausdiname dar neskelbtą ištrauką iš jo atsiminimų.

Vladas PUPŠYS

...Tiesą sakant, aš neslepiu, kad palaikau artimus ryšius su kai kuriais komiteto darbuotojais. Beje, ir mano senelis buvo iš ten.

Tas, kuris nuo Volgos? Georgijus Vladimirovičius?

Taip. Didelis žmogus buvo.

O kas jis buvo?

Tiksliai nežinau. Žinau tik, kad po karo jis užėmė kažkokį rimtą postą Lietuvoje (...)

(Iš Aleksandro Nevzorovo interviu. – Literatūra ir menas. 1991 m. sausio 26 d., nr. 4, „Argumenty i fakty“, 1990, nr. 3, p. 3).

„...Nevzorovas šioje draugijoje krinta į akis: žvitrus vyrukas juodais plaukais ir toli viena nuo kitos išsidėsčiusiomis akimis. (...) „Mano tėvai, – atšauna, – buvo komunistai. O iš tikrųjų, – priduria labai didžiuodamasis, – jie buvo čekistai“.

„Teisybė, – sutinka Žirinovskis, – bet tu nesi tikras fašistas. Tu rausvai rudas“.

Dabartinis Rusijos parlamentaras ir Leningrado televizijos „centurionas“ Saša Nevzorovas 1952 metais galbūt dar buvo negimęs arba šlapinosi į palutes. Tas juodaplaukis, šviesia eilute vilkintis vyriškis, kratos protokole įvardintas Nevzorovu, Sašos žodžiais tariant, – „čekistas“ – yra jo tėvas (o gal net senelis). Nuostabus portretinis panašumas! Tais, seniai prabėgusiais 1952-aisiais, jam buvo daugiau nei 40 metų. Iš kitų gebistų jis išsiskiria judrumu. Jis labai nuoširdžiai rausiasi mano knygų lentynoje, meta į vieną krūvą laiškus ir garsiai rėkia, atradęs seną automato patroną – taip džiaugiamasi, radus auksinę dešimties rublių monetą. Nevzorovas senjoras labai norėtų atrasti ką nors daugiau. „Gal užplojam zasrancui?“ – kreipiasi į savo kolegą Kolgovą, mostelėdamas galva mano pusėn ir raukosi, kai šis atsako neigiamu ženklu. Nemaža regėjęs čekistas supranta, kad šiame varganame bute, kur net rūbų spintos nėra, – tuščias darbas ko nors beieškoti. Susuka į vieną ryšulį sugriebtus sąsiuvinius, senus laiškus, suskaičiuoja ir atskirai suvynioja keliolika automato patronų, sėdasi rašyti protokolo cheminiu pieštuku dviem egzemplioriais. Matau, kad gebistų – kratytojų sąraše pirmiausia įrašo „Nevzorov“, po to save ir vyr. leitenantą Sokolovą, patį ramiausią šioje kompanijoje, daugiausia stovėjusį prie lango ir smiliumi glosčiusį čia vazone augusio alijošiaus spyglius.

Ir nors mano galvoje sukosi labai liūdnos mintys, vis dėlto dėmesys fiksuoja keistoką pavardę: „Nevzorov“ (iš pradžių perskaičiau „Nevčorov“, bet štai Kolgovas stumteli jam pasirašyti kratos protokolo lapą, kreipdamasis: „Tovarišč Nevzorov...“). Juodis išpučia „belomoro“ dūmus, tartum mankštindamasis kilsteli abi rankas į viršų ir suraito pretenzingą parašą (žr. faksimilę). Viskas. Dar vienas nacionalistas suriestas į ožio ragą. Nėra nė į ką pažiūrėti – nė vidurinės nebaigęs. Anie, kur prieš savaitę gyvi nepasidavė, buvo rimti priešai, tik nebeturėjo šovinių. „Tai ką – prisiskaitėte „Jaunosios gvardijos“ ir sugalvojote nuversti Tarybų valdžią, zasrancai?!. Na, mes jus išmokysime, kaip reikia tėvynę mylėti!..“ Jo balsas buvo žiaurus, kažkoks gergždžiantis. Taip kalba užkietėję rūkoriai, amoralūs žmonės. Viskas įstrigo. Tokios buvo pirmosios sekundės, staigiai pasikeitus gyvenimui.

Iki pietų mane saugojo stribukas Pavlikas, vietinis „staravieras“ (sentikis). Į mane jis žvelgė be pykčio (mūsų tėvai retsykiais sueidavo prie čerkos), tačiau nenuleido užtaisyto karabino ir aiškiai bijojo kalbinti. Taip ir sėdėjome kelias valandas vienas viename, kitas – kitame kampe, tarsi du pasišiaušę gaidžiai.

Durys atsidarė ir įėjo „tovarišč“ Nevzorov. Jis, matyt, buvo gavęs karčiosios dozę, atrodė ne toks piktas ir gaižus. Pasiūlė net užrūkyti. Tada nerūkiau. Jam, matyt, baisiai norėjosi „spustelėti“ mane, išspausti kokius nors išankstinius „svarbius“ parodymus. Ką aš galėjau „parodyti“ šiam arogantiškam enkavedistui, pasidabinusiam šviesiu kostiumu? Juk mus skyrė ne tik kalbos ir idėjų barjeras. Man jis buvo okupantas ir tiek. Aš jam buvau „liaudies priešas“. Mes neturėjome apie ką kalbėti.

Pridūmijęs kambarį, Nevzorovas išėjo, aišku, grasinančiu balsu priminęs, kad turiu jiems pasakyti „visą tiesą“, nes kitaip būsią „blogai“. Moralinis presingas! Man ir taip jau negerai keletą valandų sėdėti prieš užtaisyto karabino vamzdį.

Laiko ilgiems apmąstymams nebuvo. Nespėjo išnykti it piktoji dvasia Nevzorovas, kai į kabinetą įėjo jaunas ir gana simpatiškas leitenantas. Prisistatė esąs operatyvinės grupės tardytojas Litvinovas norįs surašyti pirmąjį apklausos protokolą.

Litvinovo klausimai buvo nesudėtingi: Pavardė? Vardas? Tėvo vardas? Gimimo data. Vieta. Aišku, viskas rusiškai, vertėjo nebuvo. Tiesą sakant, tada nė į galvą neatėjo paprašyti vertėjo. Beje, ir pats leitenantas Litvinovas sakė dėstyti lietuviškai – „razberiomsia“.

Taip žodis po žodžio priartėjome prie esminio klausimo: „Kodėl?“

Bandau atkurti tą pasikalbėjimą:

Klausimas: Tak počemu že vy pošli po takomu puti? (Tai kodėl jūs pasukote tokiu keliu?) (Leit. Litvinovas vartojo korektišką kreipinį „Jūs“! Tai buvo šiame žinomame žaidime „gerasis tardytojas“.)

Atsakymas: Man regėjosi, kad Lietuva yra sunkioje būklėje ir norėjosi ką nors padaryti, kad jai palengvėtų.

Klausimas: A kakim putem vy choteli etovo dostignut? (O kokiu būdu norėjote tai pasiekti?).

Atsakymas: Prieita prie nuomonės, kad būtina atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę... (Pasakiau ir apstulbau: juk apie tai kalbėdavome pašnibždomis, o čia kloju MGB leitenantui!.. O Litvinovas – nieko, šypteli ir užrašo žodis į žodį be vertėjo. Pats išverčia! Gal jis koks starovieras?).

Klausimas: Vaša orientacija? Kakaja dolžna byla byt Litva? Na kakoe gosudarstvo pachože?.. (Jūsų orientacija? Kokia turi būti Lietuva? Į kokią valstybę panaši?).

Atsakymas: Na... Pavyzdžiui, kaip Lenkija!

Litvinovas ir tai užrašė, nesiginčijo. Ką gi, gal iš tikro MGB dabar (1952 metais) darosi tolerantiškesnė ir pakantesnė?.. Abu atsipučiame, lyg po sunkaus, bet vaisingo darbo, o Litvinovas užsirūko, šypsosi ir kažką apie žvejybą porina. Perskaito, ką užrašęs iš mano lūpų ir tiesia plunksnakotį pasirašyti, kad viskas užrašyta teisingai ir nenusižengta jokiems sovietų įstatymams. Mirkau plunksną į violetinį rašalą ir kiekvieno lapo apačioje dedu savo autografus. O Litvinovas vėl apie žuveles...

Ir nejučiomis manyje sukyla abejonės: O gal vis dėlto paleis? Žinoma, iš mokyklos išmes, ką darysi – teks ieškotis darbo, o mokytis gal vakarinėje teks?

Mano svajonės nutrūksta. Trinksi durys, aidi žingsniai. Į kabinetą įlekia Nevzorovas. Šviesus švarkas atsagstytas (dabar staiga prisimenu, kur mačiau tokį kostiumą: juk tai vokiečių aktorius Hary Pylius iš „Indų kapo“!), kaklaraištis gerokai nukrypęs į šoną. Nuo jo jau smagiai trenkia arielka. Bene darė kratą Šilutės spirito gamykloje?!.

– Na kaip sulaikytasis? Pasakė viską? – griebė apklausos protokolą iš Litvinovo aplanko. Litvinovas tik skėstelėjo rankomis: „Sulaikytasis atsakė į užduotus klausimus“. Nevzorovas akimis perbėgo lapą, jo fizionomija kiekvieną sekundę keitėsi: iš pradžių nuostaba, suglumimas, vėliau pyktis ir įniršis – iki pamėlynavimo. Pagaliau jis trenkė protokolą ant rašomojo stalo ir nusikvatojo taip siaubingai ir klaikiai, kad man iš karto visi sapnai išlakstė (ne, nėra ko ir svajoti apie paleidimą, sodins pagal visas sovietines taisykles). Nevzorovas kvatojosi tarsi Parfionas Semionyčius Rogožinas iš Dostojevskio romano „Idiotas“ ir K. Donelaitis tikrai būtų pastebėjęs, jog „daug žvirblių pursyvių nuo stogo nupuolė“. Jūs girdite – „Kaip Lenkija!.. Cho-cho-cho!“ Išsikvatojęs Nevzorovas   užsirūkė papirosą ir atsisuko į mane:

– Ty (sekė nelabai gražus žodis), slušai menia vnimatelno i zapomni navsegda: Polša v našem karmane i nadolgo tam spretana. My podrezali pioryški polskim panam i pomogli polskomu narodu. (Tu klausyk atidžiai ir atsimink: Lenkija mūsų kišenėje ilgam paslėpta. Mes pakirpom lenkų ponams sparnelius ir padėjome lenkų tautai).

Nevzorovas dar būtų ilgai postringavęs apie rusiškąjį mesianizmą, perpintą su panslavizmu ir apvainikuotą proletariniu internacionalizmu. Deja, nutraukė Litvinovas su nekaltu klausimu: „Tai ką darysime?“

– Tuoj pat perrašyti! – įsakė Nevzorovas. Jis kurį laiką žiūrėjo į lubas, ieškodamas formuluotės. – Aha, rašyk: „My choteli vostanovit buržuaznij stroj po obrazcu Finliandii! (Mes norėjome atstatyti buržuazinę santvarką Suomijos pavyzdžiu). Tiesą sakau? – su griausmu kreipėsi į mane ir, nelaukdamas atsakymo, dėjo tašką: – to-to. Tak i perepišem“. (Taip ir užrašysim).

Leitenantas Litvinovas priekaištingai pažvelgė į mane, tartum norėdamas pasakyti: „Na, ir pavedei tu čia, brolyti...“ Tačiau lapą perrašė, stabtelėjo man pasirašyti, o senąjį suglamžė ir įmetė į šiukšlių dėžę.

Ką gi, „Finliandija“, tai – „Finliandija“. Lygiuosimės į suomius, kurie nors ir „finliandizuoti“, bet liko laisvi. O po Šilutę vaikštinėja Nevzorovas, geria, keikiasi ir, suareštavęs keletą gimnazistų, tariasi atstatęs pažeistą tvarką Lietuvos TSR. 600 sekundžių tęsėsi.

Paskutinį sykį Nevzorovą – senjorą – mačiau Vilniuje, Lenino prosp. 40 (dabar – Gedimino prospektas). Aš sėdėjau tardymo skyriuje, kai jis su griausmu įlėkė, kažko ieškojo, pyko, niršo ir keikėsi penkiaaukščiais keiksmais. Taip ir išbėgo rėkdamas. Į mane jis nė nepažvelgė. Aš jam dabar buvau absoliutus nulis, nes mano likimas buvo išspręstas per tas pirmąsias 600 sekundžių Šilutėje 1952 metų birželio pabaigoje. Man tai kainavo 126 milijonus sekundžių, praleistų nelaisvėje. Tiesa, palyginus su žmonėmis, kurie ten išbuvo 10, 15 arba 25 metus, – tai visai nedaug – tik 4 metai.

Aleksandrą Nevzorovą mačiau Leningrade 1989 metais. Tada jis įdomiai vedė tą garsiąją savo laidą „600 sekundžių“.

Paskiau aiktelėjome, kai jis nufilmavo 1991 metų sausį „Naši“. Buvo ir tokių, kurie nepatikėjo, ieškojo tame antilietuviškame paskvilyje „pateisinamų aplinkybių“. Tarp Vilniaus omonininkų regėjome ir omonininką Nevzorovą, kuris irgi labai norėjo išlaikyti imperijos „Šiaurės vakarų krašto“ sieną. Užmiršo viena: 1991 metai – ne 1952-ieji...

* * *

Iš kur nevzorizmo šaknys?..

Buvo ar nebuvo tarp Maliutos Skuratovo padėjėjų Nevzoras Nevzorka? Tas, kuris pirmasis sušuko: „Davai!“ Į tai galėtų atsakyti istorikai. Tačiau tarp aukso raidėmis įrašytų Didžiųjų rusų pavardžių nerasime Nevzorovo. Amžiams išlieka Sergejus Radonežskis, L. Tolstojus, A. Solženycinas, D. Sacharovas ir daugelis kitų, tarnavusių šviesos ir gėrio triumfui. Demokratinei Rusijai atstovauja Jakovlevas, Jankovskis, Sorokina ir tūkstančiai kitų.

Nevzorovai formavosi tamsos ir nuopuolio karalystėje. Nenuostabu, kad jį galima pastebėti tarp Dostojevskio romano „Priešai“ herojų, tad jie patys ištikimiausi Pragaro vartų ir politinio marazmo sargai.

1993

© 2013 „XXI amžius“