Įžymiajai lakūnei nerasta vietos lietuviškoje enciklopedijoje
Kazimieras DOBKEVIČIUS
|
Antanina 1933 metų vasarą
prie savo pilotuojamo lėktuvo
|
|
Antanina Liorentaitė 1948 metais
|
Kai buvo pradėta leisti naujoji Lietuvos enciklopedija, visi atsikvėpėme pagaliau turėsime teisingus duomenis apie Lietuvos istorinius faktus, mūšius, rezistencines kovas, didžiavyrius ir įžymias moteris. Visi turėjo viltį, nes per pusę amžiaus sovietiniuose žinynuose ir enciklopedijose mums buvo teigta daug netiesos, melagysčių. Naujoji Lietuvos enciklopedija jau baigiama išleisti. Darbas, iš tiesų, labai atsakingas, kruopštus, reikalaujantis atidos. Šie metai Lietuvoje itin reikšmingi. Liepos 17 dieną sukako 80 metų, kai 1933 metais Steponas Darius ir Stasys Girėnas lėktuvu Lituanica perskrido Atlanto vandenyną ir, kai iki Lietuvos tebuvo likę tik 600 km skrydžio, netikėtai tragiškai žuvo tuometinėje Vokietijos teritorijoje. Verkė tada visa Lietuva dideli ir maži. Jų gedime ir dabar, po 80 metų tragiškos žūties. Nemirtingas Lietuvos drąsuolių žygdarbis davė didelį impulsą Lietuvos aviacijos plėtrai. Jaunimas puolė į mokslą, panoro užkariauti erdves. Viena aktyviausių pirmųjų moterų lakūnių buvo Antanina Liorentaitė.
Antanina Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Žvirgždaičiuose, Šakių apskrityje, Petro Liorento ir Barboros Olekaitės, pasiturinčių ūkininkų, šeimoje. Antanina buvo jauniausia iš aštuonių vaikų. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, dirbo telefoniste Kaune. Įstojusi į Lietuvos aeroklubą, baigė civilių lakūnų kursus ir buvo priimta į trečiąją civilių lakūnų mokymo grupę. Jau 1932 metais pirmą kartą skrido savarankiškai, o 1933 metų liepą gavo civilės lakūnės licenciją tapo pirmąja lakūne Lietuvoje! Skraidė įvairiais lėktuvais. Dar vienas svarbus istorinis faktas 1938 m. birželio 7 d. Aviacijos šventės metu Tauragėje Antanina iššoko su parašiutu tapo pirmąja Lietuvos parašiutininke! Tapo žinoma Lietuvoje. Tam įtakos, matyt, turėjo jos brolis Jonas Liorentas (1901 08 011991 07 12) Lietuvos karo aviacijos lakūnas, pulkininkas leitenantas (1938 m.). Pulkininko J. Liorento sūnus pateko į Sibiro golgotą ir bandant bėgti iš įkalinimo kartu su Algirdu Petrusevičiumi, vėliau ilgalaikiu sovietų lagerių kaliniu ir disidentu, buvo nušautas. Antaninos seserys pateko į Sibirą.
1944 metais A. Liorentaitė traukėsi iš Lietuvos į Vokietiją. Gyveno Hanau ir Pfulingeno pabėgėlių stovyklose. 1949 metais atvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, vėliau Bridgeporte. Dirbo Lietuvių balso platinimo skyriuje. Savo kukliomis santaupomis parėmė paminklo S. Dariui ir S. Girėnui Kaune statybą. Sukaupusi didelę lietuviškų knygų biblioteką, padovanojo ją Kudirkos Naumiesčio vidurinei mokyklai. Buvo apdovanota S. Dariaus ir S. Girėno medaliu (1993 m.).
A. Liorentaitė paskutinius 20 metų neatsitiktinai gyveno Čikagoje Lituanicos gatvėje, kampiniame name. Pasirinko šią vietą todėl, jog šalia anuomet gyveno Steponas Darius. Aviacijai moteris išliko neabejinga visą gyvenimą.
A. Liorentaitė buvo labai paprasta. Nebūtinai puošniai, bet visada skoningai apsirengusi. Jautėsi, kad ji neeilinė moteris. Aviatorė sakė, jog lietuviai lakūnai ją šaukdavo ne Antanina, o Antanu taip buvo pritapusi prie vyrų lakūnų. Sulaukusi 90 metų, buvo stipri, žvitri, nedejavo, niekuo nesiskundė, gyveno kukliai, taupiai ir, išėjusi į pensiją, rasdavo lėšų įvairioms aukoms. Jos, kaip rėmėjos, pavardę galime rasti ant S. Dariui ir S. Girėnui Kaune pastatyto paminklo. Tik labai gaila, kad jis neužbaigtas. Tai Lietuvai garbės nedaro.
A. Liorentaitė mirė 2003 m. vasario 4 d. Palaidota pagal jos išreikštą valią ten, kur gimė, Šakių rajone, Žvirgždaičių kaime, šalia tėvo Petro ir sesers Petronėlės. Jai buvo sukakę 97 metai. Lygiai prieš dešimt metų ji sugrįžo į išsiilgtą gimtinę.
Lietuviškosios enciklopedijos XIII tomas išvydo šviesą 2008 metais. Jame minima Jono Liorento pavardė, nuopelnai, biografija, o jo sesuo pirmoji Lietuvos lakūnė, pirmoji, atlikusi šuolį parašiutu, neminima. Tai nedovanotina klaida, neatidumas mūsų istorinei praeičiai. O gal ir vėl cenzūra grįžta į mūsų intelektualų gyvenimą?
© 2013 XXI amžius
|