Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventėme drauge su latviais

Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena paminėta ir Latvijoje, Agluonoje, kurioje latviai ruošiasi statyti paminklą Lietuvos karaliui Mindaugui bei karalienei Mortai

Šventės dalyviai prie Agluonos bazilikos

Agluonos–Rezeknės vyskupas Janis Bulis šventina akmenį

Lietuvos karalius Mindaugas Lietuvai yra labai nusipelnęs lietuvių istorijai. Jis visus mažus kunigaikščius sujungė į vieną politinį vienetą ir įkūrė Lietuvos valstybę. Tai pavyko padaryti gudria ir griežta politika. Mindaugo veikla prasidėjo 1220 metais. Tuo metu Lietuvoje buvo 21 kunigaikštis.

Šiemet sukanka 760 metų, kai 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tai įvyko Vilniuje, Katedroje, dalyvaujant Livonijos magistrui ir aukštiems dvasininkams. Kartu su Mindaugu krikštą priėmė daug bajorų ir karių. Tai įvedė Lietuvą į krikščioniškąją Vakarų Europą ir atvėrė duris švietimui ir kultūrai. Mindaugas buvo nužudytas 1263 metų rudenį, manoma, kad Agluonoje, garsiojoje dabartinės Latvijos maldininkų vietoje.

Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais (jau treti metai iš eilės) Kupiškio dekanato tikintieji vyksta švęsti Valstybės dienos (Mindaugo karūnavimo) į Agluoną. Pavyko suorganizuoti ir kitų dekanatų maldininkus. Šiais metais ypač gausiai dalyvavo maldininkai iš Anykščių, Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus, Zarasų, Obelių.

Atvykę į Agluoną Bazilikos šventoriuje praėjome kryžiaus kelią. Procesijai vadovavo kun. Simas Maksvytis, žygiavo su savo vėliavomis Anykščių, Kupiškio, Panevėžio, Zarasų dekanatų Gyvojo Rožinio draugijos nariai, Palėvenės moterų katalikių draugijos narės, Kupiškio jaunieji šauliai. Po kryžiaus kelio sustojome Mindaugo žūties vietoje. Čia prie mūsų prisijungė Latvijos atstovai su savo vėliavomis. Suskambo Latvijos ir Lietuvos himnai, buvo sugiedota ,,Tautiška giesmė“, o pažymint būsimo paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, kilusiai nuo Agluonos, vietą, buvo padėtas kertinis akmuo, kurį pašventino Agluonos–Rezeknės vyskupas Janis Bulis. Valstybės dienos proga sveikino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis, kalbėjo Latvijos nacionalinės dailės akademijos profesorius Osvaldas Zveiselneks. Lietuvos ir Latvijos visuomeninių organizacijų – ,,Jaunimo integracijos galimybių centro“ ir ,,Rezeknės latgaliečių kultūros draugijos“ – iniciatyva vykdomas bendras projektas, kurio tikslas – 2014 metais pastatyti Agluonos katalikų bazilikos šventoriuje paminklą karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Po akmens pašventinimo aukotos iškilmingos šv. Mišios Agluonos bazilikoje. Joms vadovavo Agluonos–Rėzeknės vyskupas Janis Bulis, koncelebravo kunigai iš Lietuvos: Kupiškio ir Zarasų dekanai dr. Rimantas Gudelis ir Remigijus Kavaliauskas bei Panevėžio vyskupo vikaras pastoracijai Simas Maksvytis. Šv. Mišių metu ir prie paminklinio akmens giedojo Zarasų parapijos ir Agluonos bazilikos choras.

Beje, kai 1889 metais caro valdžia uždarė Žemaičių Kalvarijoje veikusį dominikonų vienuolyną, paskutinieji vienuoliai iš čia buvo išvežti į Agluoną ir vėliau ten palaidoti. Liepos 6-ąją, kai Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje buvo meldžiamasi už mūsų kaimynus brolius latvius, Jelgavos vyskupas emeritas Antonis Justs kalbėjo apie dviejų tautų – latvių ir lietuvių – sąsajas, nes pirmasis ir vienintelis lietuvių karalius Mindaugas buvo vedęs latvę Mortą, kilusią nuo Agluonos. Vyskupas kalbėjo apie tai, jog visi per krikštą tampame Dievo vaikais, tos pačios Bažnyčios nariais. Taip ir dvi krikščioniškos tautos – lietuvių ir latvių – susitikdamos šventovėse, atneša bendrystės, tarpusavio palaikymo ir tikėjimo vienybės žinią. Vyskupas kvietė šią vienybę puoselėti ir branginti, nes tai charakterizuoja krikščioniškumo esmę.

Atsisveikinę su Agluona išvykome į Vilianų katalikų bažnyčią ir vienuolyną. Mus svetingai pasitiko dar miestelio pradžioje vienuolyno vyresnysis tėvas Benediktas. Vilianų Šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia yra sujungta su bernardinų ordino vienuolynu, kurio kompleksas sudaro bernardinų tradicijai įprastą vidinį kiemą. Tai – labai išpuoselėtas, pilnas gražiausių gėlių, skulptūrų kiemas, su Rožinio sodu, kryžiaus kelio stotimis. Bažnyčios ir vienuolyno kompleksas pastatytas 1753–1772 metais Vilianų dvaro žemėje. Bažnyčioje yra keli reikšmingi paminklai, tarp kurių yra iš medžio išdrožti kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūromis. Arkangelo Mykolo Romos katalikų bažnyčios ir vienuolyno statybą finansavo dvarininkas Michailas Rikas 1832 metais. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, jo veikla buvo atnaujinta tik 1924 metais. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauti bažnyčios bokštai ir susprogdinti vienuolyno pastatai. Po karo bažnyčia ir vienuolynas buvo atstatyti. 300 maldininkų kelionę tęsė link Rezeknės. Ten mūsų laukė Agluonos–Rezeknės vyskupas Janis Bulis. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies katalikų katedroje mums buvo papasakota jos istorija. Pastatų fasadai yra neoromaninio stiliaus, o altoriaus dalis – neogotikinė. Iš pradžių šioje vietoje stovėjo 1685 metais Krokuvos vaivados Belinskio lėšomis pastatyta medinė bažnyčia. 1887 metais į bažnyčią trenkus žaibui ji sudegė. Jau kitais metais buvo pradėta statyti nauja katedra pagal Rygos inžinieriaus Florino Viganovskio projektą. Dabar ši bažnyčia yra viena iš didžiausių ir gražiausių Latvijoje. Švč. Jėzaus Širdies katedra buvo pašventinta 1914 metais. Altoriai papuošti Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos, šv. Teresės ir kitomis skulptūromis. Katedra garsi savo vitražais su pirmųjų Livonijos vyskupų šv. Meinardo ir šv. Alberto atvaizdais. 1995 metais čia įsteigtas Rezeknės–Agluonos vyskupijos centras su vyskupo sostu. Prie katedros esančioje mokykloje vaišinomės pyragaičiais, saldainiais ir arbata.

Dar aplankėme IX–XII amžiuje ant didelės kalvos esančią senovės latgalių pilį, kurios aukštis apie 15 metrų. Dvasiškai ūgtelėję su malda grįžome į namus. Kupiškio dekano kun. dr. R. Gudelio dėka daug pamatėme.

Aldona Ramanauskienė

Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“