Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Turtingas dvasinių vertybių  artėja prie savo būties šaltinio

Marija Remienė

Kun. prof. dr. Kęstutis Antanas Trimakas Algimanto Žižiūno nuotrauka

Malonūs žodžiai yra trumpi ir lengvai pasakomi, tačiau jų aidas amžinas.

Motina Teresė

Apie žmogų, draugą ir kunigą galima parašyti labai daug arba labai mažai. Asmeniui būdinga nepakartojama jėga, kurią Dievo Sūnus teikia kiekvienam žmogui. Apskritai žmoguje glūdi didi dvasinė jėga. Jis gyvena, dirba, kenčia, kuria, myli, klumpa bei keliasi ir kartu yra mūsų visuomenėje. Ypatingą dvasinę malonę ir nepakartojamą jėgą turi kun. prof. dr. Kęstutis Antanas Trimakas.

Su kun. K. Trimaku artimiau susipažinau, kai man teko vadovauti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos rėmėjams Čikagoje 1960 metais. Jis buvo mūsų rėmėjų dvasios vadovas, o jo mama (jis ją vadino Mamune) tapo vienuole; įstojo į tą kongregaciją, kurioje jau buvo mano sesutė Irena Margarita. Taip prasidėjo bendri darbai, rūpesčiai su rėmėjais ir seserų įsikūrimu Putname.

Kai mano sesutė mokėsi gimnazijoje Vokietijoje, buvo aktyvi ateitininkų organizacijos narė. Ji nepraleido nė vienos ateitininkų išvykos ar stovyklos. Jaunas gimnazistas K. Trimakas mokėsi Miuncheno lietuviškoje gimnazijoje, bet bendri ateitininkų suvažiavimai bei stovyklos buvo geros progos susipažinti su kitais gimnazijos ateitininkais. Sesutė dalinosi prisiminimais, kai ji su Kęstučiu, plaukdami ežere laivelyje, kūrė ateities gyvenimo planus. Ji pasisakė norinti tapti mokytoja ir įstoti į vienuolyną, o Kęstutis galvojo apie kunigystę. Jųdviejų jaunystės svajonės išsipildė: sesutė baigė mokslus Amerikoje, daug metų mokytojavo, įstojo į vienuolyną, o Kęstutis tapo kunigu.

Per ilgesnę draugystę teko pažinti kunigą Kęstutį kaip pasižymėjusį neeiliniais gabumais ir lengva bei gražia iškalba. Jis mokėsi labai gerai ir neturėjo sunkumų nei gimnazijoje, nei seminarijoje bei siekdamas aukštųjų mokslo laipsnių. Mokyklos suole jis reiškėsi kaip rašytojas, kūrėjas, mąstytojas ir net poetas, įsteigė ir redagavo Miuncheno ateitininkų laikraštėlį. Neatsiliko ir sporte – krepšinyje, futbole ir lengvojoje atletikoje.

Nuo jaunystės K. Trimakas buvo pamaldus, patarnaudavo šv. Mišiose, domėjosi krikščionybės tiesomis. Jo širdis ir mintys krypo į tikinčiųjų bendriją, į kunigystę. Svarbiausiame savo gyvenimo etape jis dalijosi tikėjimu, viltimi ir meile, mokėjo mylėti Dievą ir žmones net sunkiai sirgdamas vėžiu.

Jo mama augino tris sūnus. Kęstutis buvo vidurinis. Jis išsiskyrė iš savo dviejų brolių. Buvo klusnus, labai mylėjo savo mamą ir Dievo Motiną Mariją. Nuo jaunų dienų jis buvo švelnus, visada atkreipdavo dėmesį į savo mamunę, užjausdavo ją, padėdavo jai dirbti namų darbus. Pokalbyje 2010 m. birželio mėn. „Draugo“ priede jis taip pasisako apie save: „Pirmenybę tarp „realių žmonių“ duodu savo Mamai. Mano pirmą žvilgsnį ji pasitiko šypsena. Ta šypsena ir dabar mane lydi: į pasaulį, ypač į žmones, tebežvelgiu tuo pačiu žvilgsniu“. Jis liko toks visą gyvenimą, atkreipdamas dėmesį į kitų žmonių poreikius bei aplinkos žmonių norus, ypač dėl religinių humaniškų vertybių. Tapęs kunigu, Kęstutis dalijasi su mažiau turinčiais, ypač kreipdamas dėmesį į religinę spaudą bei aukodamas Katalikų Bažnyčios reikalams.

K. Trimakas augo ir pradinę mokyklą lankė Kaune. Artėjant sovietų okupacijai, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1948 metais baigė lietuvių gimnaziją Miunchene, Vokietijoje. Su motina ir dviem broliais persikėlė į JAV, studijavo Weston kolegijoje ir 1956 metais ją baigė filosofijos magistro bei teologijos licenciato laipsniu. 1960 metais Weston įšventintas kunigu. 1972 metais Lojolos universitete Čikagoje apgynė psichologijos daktaro disertaciją. 1973–1992 metais dirbo klinikiniu psichologu Hines, IL, veteranų ligoninėje ir buvo Lojolos universiteto Psichiatrijos fakulteto profesorius.

Kun. dr. K. Trimakas, kaip profesorius, įdėdavo daug darbo, o jo pamokos buvo labai įdomios, gyvos, nes jis įtraukdavo studentus į diskusijas. Ligoninėje jis vadovavo psichodramai, į kurios sesijas ateidavo pasiklausyti net ligoninės gydytojai. Ligonius suprasdavo ir atjausdavo, visiems buvo palankus ir visų mylimas.

Dirbdamas ligoninėje, jis rašė straipsnius (iš viso parašė apie 500), 10 metų redagavo „Ateities“ žurnalą, 1963–1969 metais buvo žurnalo „Laiškai lietuviams“ vyr. redaktorius. Kun. K. Trimakas buvo ateitininkas nuo 1947 metų, studentų dvasios vadas, Lituanistikos instituto narys, 1967–1970 metais JAV LB tarybos narys. Jis – geras pamokslininkas, kalbėtojas ir paskaitininkas šventėse. Kun. K. Trimakas turi aktoriaus gabumų, todėl jo paskaitų malonu ne tik pasiklausyti, bet kartu suprasti, kaip pats tai išgyvena.

Išėjęs į pensiją 1992–2010 metais kun. K. Trimakas, kaip vizituojantis profesorius, dėstė teologiją ir religijos psichologiją Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakultete, skaitė paskaitas Klaipėdos, Šiaulių bei Vilniaus pedagoginiame universitetuose ir kitose mokslo įstaigose. VDU rengė studentų kūrybos vakarus ir su jais mėgo bendrauti, dalintis savo kūryba bei ugdyti tarp jaunimo lietuvišką žodį.

Be religinių straipsnių, kun. K. Trimakas parašė knygas: „Aš kviečiu jus“ (1988), „Ieškančiojo pėdsakai“ (1989, 1990, 1995, 1999 – Kaunas), „Jėzaus gyvenimo iliustracijos“ (1994, prel. J. Prunskio konkurso premija; II leidimas, Kaunas), „Dvylika atsiliepimų į Dievo meilę“ (1995, Kaunas), „Religinių išgyvenimų psichologija“ (1996, Kaunas), „Asmenybės raida gyvenime“ (1997, Kaunas), „Marija, dėkoju jums, kad atsiliepėte“ (2001), 1980–2010 metų eilėraščių rinkinį „Jis man dovanojo būtį“ (JAV rašytojų draugijos premija). Jo knygose įžvalgos, artimos mąstytojui, išsakytos ryškiai ir įtaigiai, pavergia tikrumu ir artumu, nors ne kiekvienas tai pajėgia suprasti. Kunigo Kęstučio mąstyme yra labai svarbus ir vilties pojūtis. Šios savybės labai brangios ir yra esminės dabarties krikščioniui.

Daug metų kun. dr. K. Trimakas buvo Cicero, Il, Šv. Antano parapijos lietuvių misijos vadovas, skyrė daug laiko lietuvių pastoracijai ne vien šioje parapijoje, bet visur, kur tik buvo šaukiamas bei reikalingas. Be savo pareigų, jis atsiduoda kūrybiniam įkvėpimui: rašo knygas, domisi daile bei literatūra. Yra surengęs savo paveikslų parodą; jie rodomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Tai – plačios erudicijos žmogus, kurio gyvenimas žemėje neišnyks be pėdsakų. Jis visą savo sielą yra sudėjęs į maldą ir kūrybą, o joje – gilus išgyvenimas dėl lietuvių tautos bei pasaulio, kuriam jis bejėgis padėti. Ankstyvą 2012 metų pavasarį po šv. Mišių Cicero Šv. Antano parapijoje jo ištarti žodžiai sukrėtė visą lietuvių tikinčiųjų bendruomenę: „Man Dievas dovanojo vėžį“.

Tačiau kun. K. Trimakas nesiskundė ir nedejavo dėl skausmų. Jis kantriai tęsė pastoraciją, aptarnaudamas Cicero Šv. Antano ir Brighton Parko Švč. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių tikinčiųjų bendruomenes. Maldose jis aukojo savo kančią už panašius ligonius, pabrėždamas, kad Kristus daugiau kentėjo negu jis.

Būdamas ligonis, patirdamas sunkias chemines terapijas, jis rašo gilius religinius straipsnius. Kartais pagalvoju, o kas gali pavaduoti kun. K. Trimaką? Nebeliko rašančiųjų, ypač religiniais mūsų visuomenės klausimais. Jis buvo suplanavęs kelias knygų temas. Labai norėjo skirti laiko tapybai. Nors norai gausėja, bet laikas trumpėja.

Koks nuostabiai gražus jausmas yra draugystė! Ji užsimezga susipažįstant, išsiskleidžia bendraujant. Draugystė – kaip gėlių puokštė, išsiskleidusi skirtingais žiedais, einant skirtingais keliais. Esu laiminga pažinusi kun. dr. Kęstutį Trimaką, kuris dalinosi gyvenimo sunkumais. Visa mūsų draugystė yra surašyta Dievo knygose.

Kaip nedėkosim Tau... –
kaip nesakysim „ačiū“?
Kiekvienas savaip, kaip galim...

Ačiū Tau, Kūrėjau,
už vandenį ir duoną,
dangų, žemę,
už žiedus ir paukščius, –
o už Tave labiausiai...

Širdį atiduosim
paklausę Tavo žodžių,
sakomų kasdieną,
pasikvietęs būt svečiais
savam pasauly,
užu savo stalo...
Ačiū Tau, Kūrėjau –
širdys mūsų sąla...

(K. Trimakas, „Ieškančiojo pėdsakai“)

Iš knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“

© 2013 „XXI amžius“