|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilniečiai pagerbė gyvos Bažnyčios statytoją Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Rugpjūčio 3-osios popietę Vilniuje, prie judrios Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžos prigludusiame Kunigo Broniaus Laurinavičiaus skverelyje, prie paminklo šiam garsiam dvasininkui atminti, suspindo žvakelių jūra, liejosi giesmės ir patriotinės dainos, buvo dalijimasi gyvais prisiminimais apie kun. B. Laurinavičių, jo neeilinę asmenybę. Į Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo iniciatyva surengtas iškilmes susirinkę vilniečiai ir svečiai kukliai, bet prasmingai paminėjo ištikimo Lietuvos Katalikų Bažnyčios tarno 100-ąsias gimimo metines. Dar prieš minėjimą Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Jas drauge su kunigais Petru Dumbliausku SDB, Mykolu Petravičiumi SDB ir Antonu Zavalskiu aukojęs parapijos klebonas kun. Arūnas Kesilis plačiai nušvietė bebaimio dvasininko kun. Broniaus Laurinavičiaus nueitą gyvenimo kelią, kupiną įvairių pavojų ir dramatiškų įvykių. Jo pasiaukojanti veikla, pasak kun. A. Kesilio, gyvas pavyzdys ir šių dienų Bažnyčios tarnams. Statydamas ir kurdamas tikinčiųjų širdyse ne tik mūrinę, bet ir gyvąją Bažnyčią, kun. B. Laurinavičius pelnė didžiulę tautos meilę ir pagarbą. Tačiau jo uoli ir atkakli veikla ginant ne tik Bažnyčios bet ir žmonių teises, sukėlė didžiulį įniršį okupacinės sovietų santvarkos sergėtojams. Jis ilgą laiką buvo persekiojamas, šantažuojamas, kol 1981 metų vėlų lapkričio 24-osios vakarą sostinės Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankirtoje, sovietinio saugumo inscenizuotos avarijos metu buvo jėga parblokštas ir pastumtas pražūčiai po sunkvežimio ratais. Šv. Mišių aukoje buvo prisimintas prieš 27 metus okupacinių struktūrų nužudytas kun. Juozas Zdebskis, pasimelsta ir už kun. Algimantą Keiną, prieš pusę metų iškeliavusį pas Viešpatį. Prie iškilios granitinės skulptūros Po kryžiumi visa Lietuva į susirinkusiuosius prabilusi Kun. Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovė Julija Ambrasienė trumpu žodžiu priminė fondo nuveiktus sudėtingus ir nelengvus darbus įprasminant taurios sielos dvasininko, kunigo Broniaus šviesų atminimą. Anot Julijos, tik kilniadvasiškų žmonių ir pavienių altruistiškai nusiteikusių verslininkų pastangomis prieš keletą metų pavyko pastatyti šį gražų paminklą. Dėl kun. B. Laurinavičiaus įamžinimo ilgus metus įvairių valdžios struktūrų kabinetus varsčiusiai J. Ambrasienei jau atrodė, kad šis kilnus tikslas pagaliau pasiektas. Tačiau po metų teko gerokai nusivilti greta paminklo pagal sostinės valdžios parėdymus netikėtai išdygęs viešasis miesto tualetas tapo gėdinga ir skaudžia rakštimi. Apmaudžiausia, pasak J. Ambrasienės, kad pono A. Zuoko valdžia, nė centu neprisidėjusi prie šio skvero sutvarkymo, išdrįso mesti mėšliną pirštinę ir taip ciniškai paniekinti kunigo Broniaus ir kitų Laisvės kovotojų atminimą... Savo kovų bendražygį kun. B. Laurinavičių prisiminę saleziečiai kunigai Petras Dumbliauskas ir Mykolas Petravičius teigė, jog kovose už Nepriklausomybę Lietuvos žemė sugėrė daug kraujo: pirmųjų kritusiųjų Laisvės kovotojų P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus bei sovietinės okupacijos laikais nužudytų partizanų, o vėliau kunigų J. Zdebskio ir B. Laurinavičiaus aukos nėra beprasmės Lietuva atgavo nepriklausomybę. Deja, pasak kun. P. Dumbliausko, išsivadavus iš Rytų komunistinės priespaudos, mūsų Tėvynę pastaruoju metu užplūdo ne mažiau pavojingos blogio jėgos iš Vakarų. Neoliberaliomis, globalistinėmis idėjomis prisidengę veikėjai Lietuvai primygtinai bruka dvasiškai ir doroviškai pražūtingą kultūrinę strategiją, atversiančią kelius nežabotam ištvirkavimui ir vienalyčių asmenų (homoseksualų) partnerystės įteisinimui. Sodomitų nešama kultūra mirties kultūra, vedanti žmoniją į pražūtį. Šventajame Rašte aprašyta tragiška dviejų senovės žydų miestų Sodomos ir Gomoros istorija paliudija, kas laukia į moralinį nuosmukį patekusios ir ištvirkusios žmonių bendruomenės. Lietuvai ir visam pasauliui reikia krikščioniškos, dorovinės ir dvasinės kultūros skleidėjų, kurie ištikimai garbintų Kristų ir gintų tradicines šeimos vertybes, sakė kun. P. Dumbliauskas SDB. Savo brolį Kristuje papildęs kun. M. Petravičius SDB teigė, kad tik tradicinė šeima yra visos žmonijos išlikimo pagrindas, vienas iš didžiausių Viešpaties Dievo pašaukimų. Jei mūsų Žemėje neliks šeimos, neliks ir paties pasaulio! Iš Dubingių parapijos atvykęs kun. Anton Zavalskij tvirtino, kad pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje vis labiau artėjama prie pavojingo amoralios politikos slenksčio, kuomet bandoma paminti ilgus amžius klestėjusias tradicines šeimos, kultūros vertybes ir įteisinti dvasinei žmogaus prigimčiai svetimas bei žalingas homoseksualizmo ideologines nuostatas. Norint išsigelbėti nuo šio itin sparčiai plintančio pavojingo reiškinio, būtina kasdienė kiekvienos doros šeimos tvirta ir nuoširdi malda. Prisiminimais apie kun. B. Laurinavičių dalijosi ir apie Lietuvoje pastaruoju metu išsikerojusias blogybes kalbėjo Kun. Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo valdybos narė, disidentė Angelė Ragaišienė, M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio atstovas Vytautas Uogelė, paminklo autorius, prof. Antanas Kmieliauskas, pedagogė Teresė Kriščiūnienė ir kiti. Minėjimo pabaigoje priimta Vliniaus miesto valdžiai skirta rezoliucija, reikalaujanti, kad iš Kun. B. Laurinavičiaus skvero būtų iškeltas tualetas. Fondo vadovė Julija Ambrasienė nuoširdžiai dėkojo Vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblio Giedra dainininkams, pakiliai atlikusiems giesmes ir patriotines dainas, bei vilnietei, Laisvės kovų dalyvei Danutei Umbrasienei už puošnų ąžuolo vainiką, kuriuo buvo apjuostas paminklas kunigui B. Laurinavičiui ir kitiems už Laisvę kritusiems kovotojams atminti.
Vilnius
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |