|
Ilgai negesęs diplomatų nediplomatinių pokalbių skandalas jau užgesintas
Edvardas ŠIUGŽDA
Praėjo beveik mėnuo, kai įsiplieskė negirdėtas neregėtas diplomatų skandalas. Renatas Juška, ambasadoriaus Vengrijoje, ir Artūras Žurauskas, ambasadorius Azerbaidžane, į skandalą pateko, kai liepos 8 dieną svetainėje youtube.com buvo paviešinti trijų pokalbių telefonu įrašai, kuriuose, kaip buvo nurodoma, figūravo ambasadorius Vengrijoje R. Juška, ambasadorius Azerbaidžane A. Žurauskas ir keli kiti asmenys. Tai buvo slapta įrašyti jų pokalbiai telefonu. Diplomatai dalijasi asmeninėmis pažiūromis apie Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, vidaus situaciją Turkmėnijoje ir laidė replikas apie valstybės vadovus. Viename pateiktų įrašų ambasadorius R. Juška su diplomatu Vilniuje neformaliai aptaria būsimą premjero A. Butkevičiaus vizitą į Rusijos miestą Sankt Peterburgą. Aš esu dabar tas, priklausau tiems, kurie remia armėnus. Kadangi jie yra krikščionys, jie lygiai taip pat nukentėjo nuo Stalino (...). Ir aš juos remiu. Labai pasyviai, bet..., dėsto vyras, kuris, nurodoma, yra R. Juška. Šis vyras (R. Juška) dar juokauja apie A. Butkevičiaus vizitą į Sankt Peterburgą, o kolegos Vilniuje klausė, ar įdėjo į kišenę premjerui semkių, kramtoškės arba tabako, kad premjeras būtų kietas. Youtube.com paviešinti pokalbiai apie Turkmėnistaną. Vienas pokalbis telefonu, kaip nurodoma, vyko tarp Lietuvos ambasadoriaus Azerbaidžiane A. Žurausko ir Lietuvos URM pareigūno. Diplomatai derina galimą būsimą premjero A. Butkevičiaus vizitą į Turkmėnistaną. Ambasadoriumi įvardijamas asmuo dalijasi diplomatinio darbo Turkmėnistane ypatumais (Lietuvai Turkmėnistane atstovauja tas pats ambasadorius kaip ir Azerbaidžane). Agremaną kad greičiau (svarstytų)? Eik tu, aš juos žinau... Aš jau juos čia irgi perkandau. Čia prašyk neprašęs, žinok, čia yra čiudikai absoliutūs. Man lenkas pasakojo, uždarė ambasadą ir jis čia dabar, (...) kaip jis nuvažiavo įteikinėti ten, tai ten buvo tokie cirkai, kad aš kritau, lūžau, kaip jisai įteikinėjo ten. Pasirodo, prezidentas nepriiminėja, ar jie ten užpykę, kad uždarė, priiminėja parlamento pirmininkė tuos, kurie nereziduoja atseit. Ir įteikinėjo taip, kad jis nesuprato, kam įteikinėja. (...) Taigi, tokia šalis, aš suprantu, ten tu prašyk neprašęs..., kalba Lietuvos ambasadoriumi pristatomas asmuo. Galima pastebėti, kad pateikdami pokalbių įrašus, skandalo kėlėjai kažko baisaus nesugebėjo rasti, nors turbūt rinkosi pokalbius viešinimui ne vieną. Lengvai pasipūtę (tai yra būdinga dabartiniams Lietuvos URM darbuotojams), bet vartojantys rusišką žargoną, besijaučiantys įtakingi ir viską nulemiantys, nors pamiršta, kad kalbasi nesaugia linija. Toks jau mūsų dabartinis diplomatinis korpusas (Ramūnas Bogdanas. Ilgos ausys ir Lietuvos diplomatai. www.delfi.lt, 2013 m. rugpjūčio 23 d.). Nors šių nediplomatiškų pokalbių garso įrašų autentiškumas oficialiai nebuvo patvirtintas, netrukus A. Žurauskas parašė atsistatydinimo pareiškimą. Tiesą sakant, tas skandalas buvo prasidėjęs jau liepos 8-ąją, kai iš tiesų ir buvo paviešinti tie pokalbiai, tačiau apie juos sužinota tik po dviejų savaičių, liepos pabaigoje. Patys pokalbiai vyko netgi prieš tris mėnesius, balandį. Matyt, slaptosios tarnybos kažkodėl tylėjo, o gal dar nebuvo pribrendęs reikalas duoti komandą pradėti skandalą. Tai įprasta visų šalių slaptųjų tarnybų darbo specifikai.
Norėdamas atsikratyti nediplomatinius pokalbius vedusiais diplomatais, praėjusį penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Seimo Užsienio reikalų komitetui (URK) pateikė iš Užsienio reikalų ministerijos Generalinės inspekcijos gautą informaciją. Nors pačių inspekcijos išvadų ministras komitetui nepristatė, tačiau pateikė savo pasirašytą dokumentą su išvadų reziumė. Ministras aiškino, kad dėl kai kurių dalykų, kurie figūravo inspekcijos išvadose, jis nebuvo tikras, tad pateikė savo išvadas, už kurias jis atsako savo parašu. L. Linkevičius pripažįsta, kad paviešinti ambasadorių pokalbių įrašai buvo suplanuota provokacija, tačiau tvirtino, kad dėl šio skandalo diplomatai negalės toliau eiti savo pareigų. Pirmadienį Laisvosios bangos radijui L. Linkevičius sakė: Tai yra provokacija. (...) Tačiau tai, kad yra neteisėtai įrašyti pokalbiai, nereiškia, kad jie nepadarė efekto viešojoje erdvėje. Mes turime mažai abejonių dėl autentiškumo, dėl kitų dalykų. (...) Įvertinus visą situaciją tenka priimti kai kuriuos sprendimus. Mano manymu, ambasadoriai nelabai gali eiti savo pareigas toliau. Ministras pabrėžė, kad nėra kalbos apie teisinį bylinėjimąsi, diplomatams nekeliami įtarimai ar kaltinimai, kad jie pažeidė įstatymus, tai moralinės, gal politinės kategorijos. Ministro nuostatoms radijo diskusijoje dalyvavęs Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius sakė, kad šis skandalas tėra noras sukelti dirbtinę įtampą valstybės institucijose. Institucijos viduje, kiek man žinoma, tarpusavio pasitikėjimo šitas dalykas nepridėjo. Diplomatai yra suirzę, sutrikę. Aš jau nekalbu apie tuos asmenis, kurie čia apskritai nagrinėjami viešumoje ir visaip kitaip, aiškino liberalas P. Auštrevičius, gelbėdamas liberaliai išsiplepėjusių diplomatų kailį. Jis netgi abejoja įrašų autentiškumu: Mes girdėjome pavienius žodžius iš Valstybės saugumo departamento vadovo ir iš užsienio reikalų ministro, tačiau kažkodėl (...) neturime tokių (pokalbių autentiškumą patvirtinančių) pažymų ir paties tyrimo, autentiško teksto tyrimo, o tai man sukelia minčių, kad vyksta žaidimas.
Tačiau jau ir, atrodo, išsprendus ambasadorių likimą, kai Seimo URK pirmadienį nutarė rekomenduoti palikti juos pareigose (už R. Juškos atšaukimą buvo trys iš devynių komiteto narių, už A. Žurausko keturi), skandalas niekaip nesidavė gesinamas. Ir komiteto pirmininkas socialdemokratas Benediktas Juodka, ir jo pavaduotojas konservatorius Audronius Ažubalis atsisakė kaip nors paaiškinti komiteto sprendimo turinį. Jau kitą dieną valdančiosios koalicijos lyderiai pranešė, kad URK dar kartą svarstys ambasadorių Azerbaidžane ir Vengrijoje likimą. Komiteto posėdis turėjo vykti trečiadienį, ir apie tai pranešė pats premjeras. Tačiau nuomonės dėl naujo svarstymo suskilo: komiteto pirmininkas B. Juodka sakė, kad naujas posėdis tuo klausimu nereikalingas, o Seimo pirmininkas darbietis Vydas Gedvilas teigė, kad yra papildomų aplinkybių, kurių nežinojo komiteto nariai. Nutarta, kad visa papildoma informacija turėtų būti pateikta Vyriausybės nariams, kurie trečiadienį turėjo spręsti, ar teikti prezidentei siūlymą atšaukti ambasadorius iš pareigų. Taigi nepaisydamas URK rekomendacijos, ministras L. Linkevičius atšaukti iš pareigų į skandalą patekusius ambasadorius nusprendė teikdamas klausimą spręsti Vyriausybėje. Čia į pagalbą jam atėjo ir premjeras Algirdas Butkevičius. Tiesa, premjeras sakė manantis, kad sprendimą šioje situacijoje turi priimti ne jis, o Užsienio reikalų ministerija ir už užsienio politiką atsakinga Lietuvos Respublikos prezidentė. Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą, diplomatus iš tarnybos atšaukia prezidentas Vyriausybės teikimu, tačiau iš anksto apsvarsčius Užsienio reikalų komitete. A. Butkevičius aiškino, kad kaip Vyriausybės vadovas jis tik pasakė savo nuomonę, kad diplomatai pasielgė netinkamai.
Politologai teigia, kad teisinga buvo diplomatų privačių pokalbių paviešinimą vertinant kaip provokaciją, galima manyti kad, ambasadorių atšaukimas gali paskatinti tęsti panašias provokacijas. Mat priešiškoms jėgoms pasisekus sukiršinti politikus ir diplomatus, pradėtą taktiką reikėtų sėkmingai tęsti toliau. Lietuvos aukščiausių vadovų reakcija nebuvo visai tiksli ir pagilino tą problemą, kuri greičiausiai buvo sukurta Lietuvai priešiškų jėgų. Savaime suprantama, skandalas ir jo sprendimo būdas pridarė nemažai žalos tiek Lietuvos įvaizdžiui, tiek diplomatinei tarnybai. Atšaukti diplomatus galima buvo ir vėliau, nurimus isterijai, neparodant, kad būtent provokacija pasiekė savo tikslą. Juk ir pats ministras pripažįsta, kad tai buvo nešvarių jėgų provokacija, kuriai pasiduoti nevertėjo.
Tai, kad sukėlus šį diplomatinį skandalą buvo sukurta provokacija, yra neabejotina. Kad buvo parodytas labai menkas politinis ir diplomatinis mentalitetas bei išsilavinimas, dar labiau neabejotina. Kad skandalas sumenkino tarptautinį Lietuvos įvaizdį ir Lietuvos politikų planus plėtoti europinę Rytų partnerystės programą, irgi neabejotina. Galima manyti, kad taikinys yra ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas su Azerbaidžanu bei siekis pjudyti Lietuvą su Turkmėnistano prezidentu. Tokiomis aplinkybėmis ne be reikalo kyla mintys, kam tai buvo reikalinga. Čia jau spėjama apie lietuviškųjų slaptųjų tarnybų vaidmenį ir net jų įsikišimą į šią istoriją. Kada kai kurie politikai ir politologai asmeninių pokalbių nutekinimą laiko mūsų kaimynės specialiųjų tarnybų atlikta informacine provokacija, pradėta svarstyti, kaip įmanoma laiduoti tokių uždarų ryšio kanalų saugumą, kas techniškai pajėgus pasiklausyti, aiškinta, kad pasiklausyti vis dėlto įmanoma, o šitai rodo ir pats pokalbių išviešinimas. Tačiau nebuvo aiškiai keltas klausimas, kas atsako už diplomatinio ryšio saugumą ir kaip atsako. Gal šis klausimas nekeltas dėl to, kad atsakymas akivaizdus atsako Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir jo vadovai. Buvo iškelta versija ir apie galimą Užsienio reikalų ministerijoje dirbantį nepatikimą personažą. Tačiau juk abi šios įstaigos URM ir VSD glaudžiai susijusios, jos buvo vienu metu plėtojamos kaip du tam tikros vieningos institucijos padaliniai, visada koordinuojantys savo veiklą ir netgi apsikeičiantys vadovaujančiais kadrais. Tad įtariant galimus kurmius URM, lygiai taip pat galima kalbėti, kad jie galėtų veikti ir VSD. Tad užuominas apie URM nepatikimumą galima suvokti ir kaip sąmoningą norą nukreipti įtarimus nuo savęs. Tas yra įprasta saugumiečių taktika. Taip įžvalgiai mąsto Vytautas Rubavičius (ekspertai.eu). VSD patvirtino įrašinėjanti diplomatų pokalbius, kai Seimo URK pateikė papildomų su tais diplomatais susijusių įrašų. Vadinasi, kartu patvirtino ir žinojusi skandalingąjį pokalbių turinį. Kyla aiški išvada, kad VSD darbuotojai, įrašinėdami diplomatų pokalbius, su jais turėjo supažindinti valstybės vadovus jau žymiai anksčiau. Ar tai padarė, tikrai abejotina, nes ne dabar, o tada, dar prieš skandalo įsiliepsnojimą, t.y. kai tik pokalbiai įvyko (apie balandžio mėnesį), būtų sekusi vadovų reakcija, o jos nebuvo. Aišku, negalima atmesti galimybės, kad skandalas yra užsienio specialiųjų tarnybų veiklos produktas, tačiau negalima paneigti galimybės, kad tą produktą gaminti padėjo ir mūsiškis VSD. Ne veltui tarp tarpusavyje bekovojančių kelių VSD grupuočių stipriausia yra toji, kuri atėjusi iš KGB nuo jos nurodymų dreba ir savo paklusnumą rodo ne tik dauguma VSD darbuotojų, bet ir visos ten susiskirsčiusios grupuotės (laimė, kad visas galias kiekvieną pilietį, o ypač buvusį disidentą sekti pagal naujausią A. Anušausko sukurtą žvalgybos įstatymą turintis VSD vis dėlto neturi galių sodinti į kalėjimą). Ne veltui pastaruoju metu stebėjome daugybę keistų įvykių, rodančių glaudų Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos saugumiečių bendradarbiavimą. Tai įrodo Eglės Kusaitės byla, bendradarbiavimas įkalinant vieną iš Baltarusijos opozicijos vadovų Alesį Beliackį, Vytauto Pociūno likvidavimo operacija. Tai pagaliau įrodo ir suaktyvėjęs sovietinių laikų disidentų, Laisvės kovotojų sekimas. Tai neturėtų stebinti juk VSD ilgą laiką dirbo ir vadovavo KGB rezervistai. Toks pat rezervas vadovavo ir URM. Nors dabar KGB rezervo klausimas VSD nutilęs, tačiau neabejotina, kad vadovai pasirūpino plėsti jo gretas ir suteikti kuo daugiau galios. VSD kaip tik ir perėmė visų tokių rezervistų asmenines bylas ir jas įslaptino, kad net valstybės vadovai negalėtų į jas nosies kišti. Įdomi ir išvada (Rasa Kalinauskaitė, ekspertai.eu), kad siekiant nuslopinti diplomatų skandalą tikriausiai sukurta versija apie naujausius pedofilijos istorijos įvykius, kai VSD linijai atstovaujantis dienraštis šiomis dienomis, kai sprendėsi su valstybininkais siejamo R. Juškos likimas, pateikia kažkokios Barkan nuotraukas, neva įrodančias, jog Seimo narė Neringa Venckienė slapstosi nuo teisėsaugos Čikagoje, ir paskutinį Laimutės Stankūnaitės interviu, kurį ji neva davė lrytas.lt žurnalistei prieš nustodama egzistuoti senąja tapatybe ir visam laikui kartu su dukra išvykdama į ypatingai slaptą pasaulio vietą, kurioje nėra lietuvių, galėjo išties atitraukti dėmesį nuo diplomatų skandalo.
Aišku, kad tokie Lietuvos diplomatų pokalbiai rodo menką mūsų ambasadorių lygį, žemą vidaus kultūrą, netgi nesupratimą, kas yra atstovavimas valstybei. Gal mūsų diplomatai turėtų paieškoti prieškario ambasadorių pavyzdžių, kai jie brendo tvirto tautinio, krikščioniško ir žmogiško apsisprendimo aplinkybėmis, kai jie suprato vertybes ir jas išpažino, jomis vadovavosi, jomis gyveno. Ar kas žinos dabartinius mūsų diplomatus po 50 ar 100 metų? Vargu... Kaip pastebi Gintaras Aleknonis, diplomatų pokalbių skandalas atskleidžia esminę mūsų valstybės problemą šaliai vadovauja ne pasitikėjimą turintys politikai, o niekieno nerinkti klerkai. Grupės ištikimų draugų šiandien tapo tautos nekontroliuojamu galios pamatu. Valstybės tarnyba ir jos pažiba turinti būti diplomatija privalo tautai ir valstybei tarnauti taip pat ištikimai kaip kariuomenė. Tačiau kai puskarininkiai sprendžia, pradėti karą ar ne, tenka kalbėti apie valstybės perversmą. Mes paprasčiausiai nebepastebime, kas vyksta šalia mūsų...
Taigi trečiadienį Vyriausybė, kad nuo rugsėjo 30 dienos du prisiplepėję ambasadoriai atleidžiami iš pareigų. Bet ar tai pakels viso mūsų diplomatinio korpuso politikų ir kultūrinį lygį?
© 2013 XXI amžius
|