Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Apie išskirtinius herojus ir žurnalistiką

Lietuvos žurnalistų sąjungos 2013 metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatė Aldona Armalė ir Vinco Kudirkos premijos laureatas Gerimantas Statinis

Jonas Biržiškis Modesto Gudausko nuotrauka

Toks žurnalisto gyvenimas: kol jis kaip voverė sukasi dirbdamas leidiniuose, žurnaluose, dažnai spaudžiamas darbų tempo negali susikoncentruoti ties viena tema, vienu herojumi, apibendrinti savo pastebėjimų. Bet sulaukęs vadinamojo užtarnauto poilsio pastebi, kad tas išsvajotas ramus gyvenimas visai nėra tai, ko reikia. Apie žurnalistus sakoma: vilką kojos peni... Aktyvus gyvenimas jau būna suformavęs tam tikrus poreikius, įpročius. Taip žurnalistė Aldona Armalė tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus pokalbių klubo vadove, pernai parašė knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“, už kurią šiemet buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos prestižine Vytauto Gedgaudo premija. Ji – mūsų pašnekovė.

Kaip kilo sumanymas parašyti knygą apie technikos mokslų daktarą, kalnakasybos inžinierių, 30 išradimų autorių, nusipelniusį inžinierių, buvusį septynių vyriausybių susisiekimo ministrą Joną Biržiškį?

Rašyti knygą apie Joną Biržiškį pakvietė seniai mano pažįstamas kolega, kuriam tam darbui stigo laiko, o aš tuo metu buvau laisva. Tačiau dariau tai savaip. Turėjau laisvas rankas. Įtikinau, kad knygos herojus ir jo gyvenimo laikotarpis abu išskirtinai įdomūs ir sudėtingi. Abu verti įsigilinti. J. Biržiškis ir jo šeima (tėvai ir protėviai, ir dėdės profesoriai Biržiškos) – neeilinės asmenybės. Jų gyventas laikotarpis apėmė prieškario Nepriklausomos valstybės gyvenimą (Jono vaikystė, jo tėvų, senelių gyvenimas), pokaryje – šeimos tremtis į Sibirą, močiutės išbuožinimas, jaunystė ir studijos Sibire, Irkutsko mieste – tautų Babilone, – ir grįžimas į sovietinę Lietuvą, darbas, kūryba savo kraštui, pagaliau nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas ir darbas, kuriant nepriklausomą šalies transporto sistemą. Per vieno žmogaus 80 gyvenimo metų įvyko tiek kardinalių pasikeitimų, istorijos ir likimo viražų! Kiekviena laiko atkarpa turėjo savo ypatumų, išskirtinumų, reikėjo juos suvokti ir parodyti skaitytojui, nes įvykius, veidus, metus neišvengiamai padengia užmaršties dulkės (kaip einant per kopas pėdsakus užpusto smėlis, taip užmarštis aptraukia istorijos fragmentus).

Rašydama rėmėtės tik herojaus pasakojimu. Ar teko ieškoti ir kitų šaltinių, kaupti medžiagą bibliotekose ir archyvuose?

Žinoma, informacijos reikėjo daug ir iš įvairių šaltinių. Reikėjo įsigilinti ne tik į pagrindinio herojaus gyvenimo peripetijas, faktus, bet ir susivokti, kokiomis aplinkybėmis buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas. Reikėjo perskaityti įvairios literatūros, pradedant ministerijos dokumentais, baigiant asmeniniais laiškais ir bendraamžių prisiminimais, spaudos leidiniais, knygomis, kai ką paimti iš herojaus asmeninio archyvo, kai ką iš kitų žmonių archyvų, iš bibliotekų... Pravertė žurnalistinio darbo patirtis, publikacijos spaudoje – mano pačios ir kolegų rašytos informacijos, interviu su mano herojumi padėjo atkurti įvykius, vieno ar kito laikotarpio išgyvenimus. Kalbinau ir knygos herojaus buvusius bendradarbius, gimines, šeimos narius.

Apie kokį gyvenimo etapą Jūsų herojus kalbėjo noriai, apie kokius prakalbinti buvo sunkiau. Kaip manote, kodėl?

Mano knygos herojus per savo gyvenimą yra bendravęs su daugeliu Lietuvos ir užsienio žurnalistų. Būdavo gana atviras, dalykiškas, tačiau neatviraudavo („čia ne spaudai“). Viena vertus, niekada nežinai, kaip žurnalistas tai panaudos... Kita vertus, Jonas Biržiškis, kaip ir jo tėvas, yra santūrus, iš prigimties diplomatas. Galbūt šviesiausi jo prisiminimai susiję su darbu Kauno gręžimo ir sprogdinimo darbų kontoroje, kuri laikui bėgant išaugo į kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimą „Granitas“. Ši kontorėlė buvo antroji jo darbovietė Lietuvoje, kai 1958 metais baigęs Irkutsko kalnakasybos ir metalurgijos institutą gavo siuntimą dirbti Lietuvoje. Dirbo čia iki 1990-ųjų kovo. Kontoros pirmasis vadovas buvo Povilas Galubauskas – puikus žmogus, talentingas vadovas su verslininko gyslele. Šis žmogus jaunam inžinieriui buvo autoritetas. Jis subūrė draugišką kolektyvą ir kiekvienam sudarė sąlygas atskleisti savo talentus, gabumus. Sovietinėje kelių statybos sistemoje nedidelės kontoros kolektyvas vykdė kelių statybai ir Kauno HES reikalingus sprogdinimo darbus. Sprogdintojais profesionalais dirbo buvę tremtiniai, įvairiais keliais grįžę į gimtąją šalį, sprogdintojo specialybės išmokę Sibiro statybose... Sprogmenys – sovietinės sistemos priešų rankose! Dabar tai skamba kaip anekdotas, bet anuomet patikimesnių profesionalų dirbti su dinamitu nebuvo. KGB nuo jų nenuleido akių, bet netrukdė, nekreipdavo dėmesio net į skundikus, kad „Granitas“ tapo „tremtinių lizdu“. Tiesa, nedidelė kontora nuėjo ilgą plėtros kelią, kelis kartus keitė statusą, kol tapo įmonių susivienijimu „Granitas“, tačiau nuo pat pradžių visa plėtra gulė ant kolektyvo pečių – inžinieriai patys projektavo gamybinius statinius, patys ieškojo reikalingų įrenginių, statybos medžiagų. Darbas buvo atsakingas, sunkus, bet geresnės terpės specialistui parodyti sugebėjimus nė nesugalvosi. „Granite“ veikė techninės kūrybos inžinierių klubas, kurio prezidentas buvo technikos mokslų daktaras Vytautas Bložė. Neatsitiktinai Jonas Biržiškis tapo pripažintu racionalizatoriumi, 30 išradimų autoriumi, parašė dvi knygas, 1978 metais apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją, tapo docentu, nusipelniusiu inžinieriu. Disertacijoje jis apibendrino „Granite“ atliktus tyrimus ir darbų technologiją, pagal kurią išsprogdinus gilius durpynus ir pelkes nutiesti Lietuvos keliai. Kai važiuojame iš Vilniaus į Kauną automagistrale, nė nepastebime, kad kelias „nukerta“ dalį užpelkėjusio Didžiulio ežero. Kelias kaip styga, o jį statant sprogdintojams reikėjo gerai pasukti galvas, parodyti nepaprastą išradingumą, kol pavyko sukurti tokį metodą, kuris padėtų į 18–19 metrų gylio pelkę nuleisti sprogmenis ir kad sprogimo banga išmestų durpes, o į jų vietą sugultų iš anksto paruoštas kelio pagrindas...

Politiko ir inžinieriaus Jono Biržiškio tėvas Stanislovas Biržiška buvo ir poetas. Kaip manote, kiek tai turėjo įtakos būsimam jo gyvenimo keliui?

Jonas Biržiškis gimė darnioje, inteligentiškoje šeimoje. Smulkių Žemaitijos bajorų Biržiškų (vienų pavardės galūnė „-a“ , kitų „-is“) giminė žinoma nuo XVI amžiaus. Jono prosenelis Leonardas Biržiška minimas kaip doras, darbštus, teisingas ir aplinkinių gerbiamas žmogus. Jis vaikystėje liko našlaitis, tačiau ne tik išsaugojo tėvų paliktą dvarelį, bet ir sunkiai dirbdamas į mokslus išleido keturis savo sūnus. Įsidėmėtina, kad visi Leonardo palikuonys iš kartos į kartą paveldėjo darbštumą ir potraukį mokslui. Siekdami mokslo įvairių kartų Biržiškiai susidurdavo su kliūtimis, sunkumais (nebuvo labai turtingi), bet pasirinkto kelio nemesdavo. Jono tėvas Stanislovas Biržiškis per pirmąjį pasaulinį karą su lietuvių gimnazija gyveno evakuacijoje Voroneže, pramoko rusiškai, o baigęs gimnaziją, šiek tiek pramokęs vokiškai, įstojo ir studijavo agronomijos mokslus Karaliaučiaus universitete. Tėvas buvo išsilavinęs, visuomeniškas, aktyvus žmogus. Dirbo Tauragės apskrities, paskui Šilalės rajono agronomu, buvo renkamas Tauragės apskrities tarybos nariu, tarybos pirmininko pavaduotoju, dalyvavo kooperatyvų veikloje. Jis buvo doras, kruopštus ir labai principingas žmogus – visos šios savybės turėjo didelės įtakos jo vaikams.

O apskritai kokia tėvų įtaka kiekvieno mūsų gyvenime?

Tėvai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Net jeigu jų neklausome ir elgiamės savaip, priešginiaujame. Šeima yra terpė, kurioje formuojasi, bręsta mūsų esybė. Net jeigu tėvai neturi galimybių padėti vaikui susikurti materialinį pagrindą, jų meilė suteikia vaikui jėgų pačiam įsitvirtinti po saule. O jeigu tėvai yra dar ir moralinis autoritetas, tai – tikra Dievo dovana.

Sovietiniais laikais buvo teigiama, kad žmogų formuoja aplinka, kolektyvas (iš represuotų „tėvynės priešų“ atimtus vaikus apgyvendindavo vaikų namuose ir stengdavosi išauginti tarybinį žmogų – be giminės, be šaknų. Ar ne tokius žymus kirgizų rašytojas, politikas ir diplomatas, trijų valstybinių premijų laureatas Čingizas Aitmatovas vadino mankurtais? Dabar jau nebeneigiamas ir genų vaidmuo, paveldimumas.

Psichologai teigia, kad tėvo vaidmuo auklėjant vaiką, jo įtaka formuojantis jo pasaulėžiūrai yra svarbesnė nei motinos. Kita vertus, Biržiškių moterys – Jono močiutė, mama, žmona – buvo labai stiprios dvasios, mylinčios, rūpestingos moterys. Iš kartos į kartą Biržiškių šeimose buvo puoselėjami gražūs tarpusavio santykiai. Nebūdavo šeimoje barnių, nors tėvo ir mamos nuomonės kartais skirdavosi. Moterys laikydavo tris šeimos namų kampus, o vyrai, kaip dabar sakoma, darydavo karjerą.

Ar labai skiriasi žurnalisto pokalbis su kalbinamu pašnekovu laikraščiui ar žurnalui ir ruošiantis parengti knygą?

Manau, kad kalbindamas pašnekovą straipsniui ar interviu žurnalistas dažniausiai apsiriboja konkrečia tema, o biografinė knyga kelia daug daugiau ir sudėtingesnių klausimų ir tikslų. Svarbu išstudijuoti kontekstą, rasti atsakymus į tūkstančius „kodėl, kada ir kaip“.

O kuo skiriasi žurnalistų ir rašytojų sukurtos knygos?

Žurnalistas yra pririštas prie faktų, rašytojas – prie veiksmo logikos. Vienas turi įsijausti į konkretaus asmens konkretų gyvenimą, perprasti jį ir nenuklysti į lankas, kitas gali knygos herojaus gyvenimą konstruoti, skraidydamas ant savo vaizduotės sparnų...

Premija Jums buvo įteikta už turiniu ir forma išskirtinį žurnalistikos darbą. Kaip manote, koks žurnalisto vaidmuo visuomenėje šiandien?

Tikiuosi, kad žurnalistas profesionalas reikalingas visuomenei šiandien ir dar ilgai bus reikalingas ateityje. Žurnalistas, gebantis apibendrinti faktus, analizuoti, suvokti vykstančius procesus yra visuomenės ir demokratijos labai reikalingas sarginis šuo – miegančius pažadina, niekadarius išbaido...

Ar jis labai pakito nuo tų laikų, kai Jūs, tada dar jauna mergina, pradėjote dirbti žurnalistikoje?

Į Vilniaus universitetą įstojau kaip būsima istorikė, porą metų dirbusi pradinės mokyklos mokytoja-vedėja... Į žurnalistiką perėjau antrame kurse. „Vakarinių naujienų“ redakcijoje  pradėjau dirbti, būdama 23 metų neakivaizdinio skyriaus studentė. Tuomet žurnalisto profesija buvo gerbiama, dar niekas nevadino žurnalistų šunauja ir žurnaliūgomis. Atėjau į žurnalistiką pilna optimizmo. Dar ir dabar jo turiu. Beje, galingiausias ginklas – viešumas: net tie, kurie jau nieko nebijo, bijo viešumo – spaudos, radijo, televizijos. Taigi žurnalistams darbo yra ir bus.

Jūs esate iš tų žurnalistų, kurių darbo patirtis yra gana turtinga, dirbote beveik dešimtyje leidinių. Kur ilgiausiai? Kuo žavus, o kuo ypač sudėtingas žurnalisto darbas?

Dvidešimt gražiausių jaunystės metų dirbau Lietuvos aklųjų sąjungos leidžiamame žurnale „Mūsų žodis“. Jis ėjo reginčiųjų, aklųjų raštu ir įgarsintas. Metams bėgant šio žurnalo kokybė sparčiai gerėjo. Nedidelis, draugiškas redakcijos kolektyvas kartelę laikė gana aukštai iškeltą. Skaitytojų turėjome tarp sostinės inteligentų – dailininkų, architektų, mokslininkų, – o prasidėjus Sąjūdžiui spausdinome visų aktyviausių sąjūdininkų straipsnius, interviu. Šioje redakcijoje ilgiau ar trumpiau dirbo 15–16 dabar žinomų rašytojų, poetų. Beje, jaunam žmogui pažinti nelaimės paliestų žmonių gyvenimą, matyti juos gyvenant visavertį gyvenimą, studijuojant, įgyjant profesiją, buvo svarbi patirtis. Žvelgdama į savo profesinę biografiją, galiu pasakyti, kad likimas mane suvedė su daug puikių, įdomių žmonių, bet esu dėkinga ir už pažintį su tais, kurie nebuvo nei geri, nei padorūs, nes tos pažintys mane padarydavo stipresnę.

Kaip jaučiatės skaitydama šios dienos spaudą, žiūrėdama televizijos programas? Ko labai pasigendate?

Iš žinomo „Vakarinių naujienų“ žurnalisto Saliamono Vaintraubo gavau pirmas praktines žurnalistikos pamokas. Turėjau parašyti informaciją apie F. Dzeržinskio namą-muziejų. S. Vaintraubas permetė akimis mano tekstuką ir patarė pasiskaityti apie Geležinio Felikso asmenį, – žinok, apie ką rašai. Neretai žiūrėdama televizijos laidas, skaitydama spaudą pasigendu to gilesnio konteksto, mažoka protingų pašnekesių, kokie būdavo Dalios Kutraitės ar Liudvikos Pociūnienės laidose. Pasigendu geranoriškumo, gebėjimo džiaugtis tautiečių pergalėmis mene, muzikoje, moksle. Išleidžiami pinigai šalies įvaizdžiui (muilo burbului!) sukurti, kai žmonės ir kolektyvai, realiai kuriantys šalies įvaizdį savo talentu, vargsta, nesulaukdami paramos.

O ką manote tarsi apie smuktelėjusį žurnalisto profesijos prestižą, akivaizdų pasitikėjimo žiniasklaida reitingų mažėjimą? Kiek dabartinė žiniasklaida patenkina skaitytojų ar klausytojų poreikius šiandien?

Bėda, kad gyvename „pigios dešros“ laikais. Iš žurnalisto reikalaujama aukštojo pilotažo gebėjimų, bet jie vertinami „pigios dešros“ įkainiais. Nemanau, kad iš to bus kas gero. Jeigu leidinio redaktorius vietoje stipraus profesionalo samdo bet ką, kad tik pigiau, nususina savo leidinį ir nuskriaudžia skaitytoją (galiausiai jį praranda). Iš esmės klaidinga orientuotis į primityviausią skaitytojų sluoksnį, į žemiausius poreikius. Dabar vyksta galbūt sąmoningas tautos moralinis, dvasinis ir materialus susinimas. Kaip kitaip galima suprasti, pateisinti visokius „realybės šou“, visuotinį visų profesijų profesionalų nuvertinimą ar nevertinimą (policininkai, gaisrininkai, medikai, mokytojai – visi specialistai uždirba gėdingai mažai). Ar yra žmogui noras stengtis, kai dažnas tinginys pašalpų gauna daugiau nei dirbantis atlyginimo? Pensininkai supriešinami su jaunimu, atseit, užleisk vietą jaunam. Ir abu lieka bedarbiai. Viena krizė po kitos, atseit, pakentėkite. Lietuvos žmonės kantrūs, išauklėti Vaižganto severiučių ir mykoliukų dvasia, pasirengę aukotis. Širdį skauda, kai matai, kaip tuo piktnaudžiauja šiaudiniai politikai, kaip savivaliauja valdininkai... Žmonės mato neteisybę, nebaudžiamumą ir tai diskredituoja švenčiausias idėjas – laisvę, patriotizmą. Kalbame apie žodžio laisvę, bet nutylime, kad ji ir kultūra, aukšta moralė yra neatsiejami dalykai. Žmonių entuziazmas – neišsenkantis, begalinis, jeigu tik žmogus uždegamas kilniai idėjai. Lietuva jau ne kartą įsitikino, kokią talentingą, darbščią turi visuomenę. Užtenka pervažiuoti skersai išilgai ir įsitikini – šalis keliasi, stiebiasi į šviesą nepaisant krizių, nevykusių valdžios sprendimų: vis daugiau naujų, skoningai tvarkomų sodybų, nedidelių, modernių verslo įmonėlių, tvarkingų gyvenviečių. Ar tai – ne temos mums, žurnalistams? Dabar madingas skandalų vaikymasis, nusikaltimų „šlovinimas“ gal ir padeda patraukti dėmesį, išgyventi iki rytojaus, bet iš esmės yra savo valstybės dergimas, žmonių kvailinimas. Nusikaltimais turi užsiimti policija ir teismai, tačiau kai tariamo taupumo sumetimais policijoje mažinami etatai ir žmonės nebegali prisišaukti pagalbos, o niekšeliai darosi vis įžūlesni, jau iš tiesų yra skandalas. Ir apie tai reikia rašyti, rodyti, kur nukeliauja tariamai sutaupyti pinigai.

O kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti: „Prasmingai nugyvenau gyvenimą“?

Jeigu niekam nepridergei širdies, nesugadinai gyvenimo, jeigu senatvėje turi žmonių, kuriems esi brangus ir mielas, esi reikalingas, ko dar reikia! Pelnyti valstybinį apdovanojimą – ordiną ar medalį, arba Nobelio premiją – gražu, bet kaip vienas politikas šmaikščiai yra sakęs, „kas iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos...“

Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Autorės nuotrauka

Rugsėjo  25 dieną, trečiadienį, Šilalės Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka kviečia į Aldonos Armalės knygos „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“ pristatymą. Pradžia – 15.00 val. Pristatyme dalyvaus knygos autorė ir jos herojus – J. Biržiškis. Meninę programą parodys Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenės nariai.

© 2013 „XXI amžius“