Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Paminėjo Lietuvos Sąjūdžio pradžią Kėdainiuose

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio minėjime Kėdainiuose, Rotušės aikštėje, prie paminklo garsiesiems didikams Radviloms, giedamas Lietuvos himnas

Prie buvusio KGB pastato dedamos gėlės. Užrašas: „Praeivi! Sustok ir nusilenk. Šiame name buvo kanklinami, žudomi, niekinami kovotojai už Lietuvos Laisvę!“

Kėdainių Sąjūdžio tarybos pirmininkas Alfonsas Gricius

Prie „klėtelės“, kur 1988 metų rudenį buvo įkurtas Kėdainių rajono Sąjūdis, kalba Janina Meškauskienė

Sąjūdžio 25-mečio minėjimo Kėdainiuose dalyviai Rytas Kupčinskas, Romas Sabulis, Alfonsas Gricius, prof. Vladas Vilemas, Edvardas Šiugžda

Sveikina Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius

Vėliavą laiko Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus (kairėje)

Koncertuoja „Vilainiai“

Lietuvos Sąjūdžio minėjime žodį tarė kun. Viktoras Brusokas, Sąjūdžio kūrimosi metais buvęs susikūrusios Kėdainių Sąjūdžio tarybos narys

Rugsėjo 22 dieną Kėdainiuose vyko Lietuvos Sąjūdžio (LS) 25-mečio minėjimo renginys. Sąjūdžio jubiliejui skirtose šv. Mišiose, kurias aukojo Šv. Juozapo bažnyčios klebonas kun. Gintaras Pūras, kun. Viktoras Brusokas ir kun. Aleksandras Počiulpis, parapijos vadovas priminė audringus įvykius, kuriant Sąjūdį Kėdainiuose. Po šv. Mišių buvo nuneštos padėti gėlės ant Sausio 13-osios aukų Alvydo Kanapinsko ir Vytauto Koncevičiaus bei Nepriklausomybės Akto signataro Povilo Aksomaičio kapų. Paskiau minėjimo dalyviai nuėjo prie paminklo Radviloms. Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius pasveikino susirinkusius į šį renginį ir apibūdino Sąjūdžio reikšmę. Virš greta esančios istorinės Rotušės buvo pakelta vėliava. Nuo Rotušės eisenoje į Kultūros centrą ėję minėjimo dalyviai sustojo prie buvusio KGB pastato ir padėjo gėles nukankintiems partizanams atminti, o paskiau susirinko prie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Kėdainių skyriaus įkūrimo vietos – buvusių Sąjūdžio Kėdainiuose iniciatorių Igno ir Janinos Meškauskų namų, kur 1988 m. rugsėjo 5 d. buvo įkurtas Sąjūdis. Ten, kieme prie klėtelės, trumpais prisiminimais pasidaliję minėjimo dalyviai rinkosi į šalia esančias Kėdainių kultūros centro patalpas, kur prasidėjo iškilmingas Lietuvos Sąjūdžio 25-ojo jubiliejaus minėjimas.

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė perskaitė pagrindinį pranešimą apie Sąjūdį ir jo kūrimąsi Lietuvoje bei Kėdainiuose (pagrindines jos mintis spausdiname atskirai). Sąjūdininkus sveikino rajono meras Rimantas Diliūnas, primindamas su Kėdainiais susijusius žuvusius partizanus J. Šibailą ir Danielių Vaitelį, o kreipdamasis į Sąjūdžio žmones pasakė: „Be jūsų nebūtų laisvos Lietuvos“. Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas V. Žilius, džiaugdamasis Sąjūdžio laimėjimais bei iškovota nepriklausomybe, išvardijo dar neišspręstas Lietuvos problemas. Kartu su Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininku Andriumi Tučkumi jis įteikė Padėkos raštus bene 20 Kėdainių Sąjūdžio narių. Žodį tarė ir buvęs Krakių klebonas kun. V. Brusokas, Sąjūdžio kūrimosi metais buvęs susikūrusios Kėdainių Sąjūdžio tarybos narys, o dabar jau gyvenantis Marijampolės specialiuose globos namuose. Jis linkėjo išsaugoti kovingąją Sąjūdžio dvasią. Išsamius prisiminimus apie Sąjūdžio pradžią Kėdainiuose pateikė aktyvi sąjūdininkė gyd. Irena Leškienė. Ji sakė, kad sunku patikėti, jog praėjo jau 25 metai, kai Meškauskų klėtelėje susirinkę kėdainiečiai įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę, prieš kurią prasidėjo šantažas ir išpuoliai sovietinėje spaudoje. Ji priminė tas sunkias dienas, kai nuo sovietų karinės valdžios slėpdavo iš sovietinės kariuomenės pabėgusius lietuvius kareivius, prisiminė tas džiaugsmingas dienas, kai į Kėdainių karinį aerodromą buvo atskraidinti daugiau nei 150 Sibiro tremtinių palaikai, pasakojo apie tragiškąją Sausio 13-ąją ir mėginimą įvykdyti perversmą, kai kėdainiečiai gynė nepriklausomybę. Tada prie Televizijos bokšto žuvo kėdainiečiai Alvydas Kanapinskas, o vėliau nuo žaizdų mirė Vytautas Koncevičius. Kėdainių Sąjūdžio kūrėjas Ignas Meškauskas sakė, kad LS atėjo šiek tiek pavėlavęs – 1987 m. rugpjūčio 23 d. susibūrime prie paminklo A. Mickevičiui dalyvavęs kėdainietis Vytautas Smagurauskas buvo „kalamas prie kryžiaus“, opozicija sovietinei valdžiai sunkiai kūrėsi, iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje beveik pusę sudarė kompartijos nariai (bet užtat kai kurie jų elgėsi tikrai drąsiai), o dabar 25 metus „balansuojama tarp vilties ir nevilties“. Kalbėjo svečiai: signataras Leonas Milčius, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, Seimo nariai Kazys Starkevičius, Donatas Jankauskas (Sąjūdį prilygino Dievo dovanai), Rytas Kupčinskas (Sąjūdį apibūdino ne tik kaip struktūrą, bet ir kaip mūsų dvasinę būseną ir ragino saugoti lietuvišką žemę), Vytautas Juozapaitis (renginyje pasigedo jaunimo, o savo pasisakymo pabaigoje padainavo B. Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“), Panevėžio LS narė Violeta Grigienė (sakė, kad „reikia prikelti priblėsusią dvasią“), jonaviškis Edmundas Simanaitis (pabrėžė, kad „mums privalu išlikti, apsiginti“), Pakruojo sąjūdininkų grupės nariai (priekaištavo, kad „pamiršome idealus, už kuriuos kovojome“).

Po Kėdainių sąjūdžio atstovų ir svečių pasisakymų padainavo Laima Žilytė, o smagią savo kūrybos ir populiarių dainų programą pristatė Vilainių kaimo kapela (vad. Antanas Mikalauskas). Buvo parodytas „Mėgėjo“ kino studijos archyvinės medžiagos apie Sąjūdį filmas, o viso renginio metu kultūros namuose buvo demonstruojamos fotografijos iš asmeninių sąjūdiečių ir Kėdainių muziejaus fondų.

Po renginio minėjimo dalyviai buvo pakviesti prie vaišių stalo gražiame restorane „Šiaudinė pašiūrė“. Ten dalyviai ir svečiai dalijosi prisiminimais apie Sąjūdį, kalbėjo apie problemas, užgulusias Lietuvą.

Visi minėjimo renginiai vyko Kėdainių Sąjūdžio tarybos pirmininko Alfonso Griciaus ir jam uoliai padėjusio Romo Sabulio, Kėdainių cukraus fabriko vyr. mechaniko, ir gyd. I. Leškienės pastangomis.

Autorės nuotraukos

Lietuvos Sąjūdžio ištakos ir Kėdainiai

Audronė PEČIULYTĖ,

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė

Sąjūdis – XX amžiaus pabaigos Lietuvoje neturintis sau lygių galingas judėjimas prieš stagnaciją, įkalinimą imperijoje, už laisvę ir nepriklausomybę. Sąjūdžio susikūrimas ir neįtikėtinai spartus virtimas masiniu judėjimu 1988 metų birželio–spalio mėnesiais atrodo lyg stebuklas ir to meto įvykių liudininkams, ir iš dabarties perspektyvos žvelgiantiems mokslininkams. Daugelis žmonių, atsimindami to meto įvykius, laiko juos įstabiausia savo gyvenimo patirtimi ir puikiai suvokia, kad nieko panašaus daugiau veikiausiai nebeteks patirti nei jiems, nei jų vaikams. Lietuvos istorijoje tai buvo beprecedentis įvykis, atskleidžiantis neįtikėtiną mobilizacinę Lietuvos visuomenės galią. Iš kur sovietinėje Lietuvoje galėjo atsirasti kelių šimtų tūkstančių narių judėjimas, gebėjęs taikiai perimti valdžią ir sugriauti milžinišką represinį aparatą turintį režimą?

Totalitarinis režimas vertė žmones dalyvauti ideologiškai surežisuotame visuomenės pertvarkymo projekte, neleido gyventi kitoniškai. Todėl bet koks komunistiniam žmogui nederamas elgesys rodė sistemos negebėjimą iki galo įgyvendinti savo tikslų. Nėra abejonių, kad sovietinis režimas Lietuvoje niekada neįstengė priartėti prie „idealaus“ totalitarinio režimo. Lietuvoje XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais aptinkamos paralelinės visuomenės apraiškos. Tokios visuomenės pagrindą sudarė du glaudžiai susipynę sąjūdžiai – etnokultūrinis ir katalikiškasis – su plačiai išplėtotais savilaidos tinklais.

Visų pirma tai įrodo Bažnyčios, kaip savarankiškos institucijos, egzistavimas ir veikla. Aktyvių kunigų pastangomis parapijos tapo traukos centrais, kuriuose veikdavo katalikiško jaunimo grupės, susitikdavo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio nariai, lankydavosi žygeiviai, buvo platinama savilaidos literatūra. Viena tokia vieta buvo ir mūsų Paberžė, kurioje klebonavo tėvas Stanislovas. Čia atvažiuodavo Šarūno Borutos vadovaujami Kauno žygeiviai, Gedimino Ilgūno vadovaujamos žygeivių grupės, daugelis ten gaudavo tuomet nelegalios literatūros. Katalikiškajam sąjūdžiui buvo būdingas organizacinis lankstumas ir atsparumas režimo institucijų represijoms.

Etnokultūrinis sąjūdis Lietuvoje ėmė formuotis maždaug 7-ajame XX amžiaus dešimtmetyje ir aukščiausią pakilimo tašką pasiekė 1968–1972 metais. Jį sudarė trys glaudžiai susiję judėjimai: žygeivių klubai, kraštotyrininkų būreliai ir folkloro ansambliai. Žygeivių veikla turėjo kelis tikslus – pažinti kraštą, saugoti gamtą, paminklus, fiziškai ir dvasiškai lavintis ir rūpintis savišvieta. Su žygeivių sąjūdžiu glaudžiai susijęs kraštotyrininkų sąjūdis, kurio pradžią galima sieti su Norberto Vėliaus iniciatyva pradėtomis organizuoti kompleksinėmis etnografinėmis ekspedicijomis. 1968 metais įkurtas ansamblis „Ratilio“ davė pradžią masiniam folklorinių ansamblių kūrimuisi aštuntajame dešimtmetyje. Manoma, kad apie 1988 metus Lietuvoje iš viso buvo apie 900 folkloro ansamblių. Kaip teigia etnokultūrinio sąjūdžio dalyviai, kraštotyrinėse ekspedicijose ir žygiuose imta visai kitaip žiūrėti į sovietinę sistemą: pokalbiai su kaimo žmonėmis atskleisdavo režimo nuslėptus faktus apie masinius trėmimus, partizaninį karą, per žygius po Lietuvą tekdavo pamatyti šiurpinančių gamtos ir kultūros paveldo niokojimo įrodymų, kurie nebuvo žinomi plačiajai visuomenei. Pagal dalyvių skaičių, išplėtotą struktūrą ir galingą mobilizuojamąjį potencialą etnokultūrinį sąjūdį pagrįstai galima laikyti vienu plačiausių ir reikšmingiausių.

Kita jaunimo dalis žavėjosi iš vakarų sklindančia roko muzika. Jaunuoliai susirinkdavo pas ką nors namuose klausytis plokštelių arba blokuojamų „Liuksemburgo“ ar BBC radijo stočių transliacijų. Rokas buvo atviras langas į pasaulį, laisvės gurkšnis, kuris padėdavo ryškiau pajausti egzistuojančios realybės absurdiškumą. Iki Sąjūdžio tokių klubų bumas lėmė daugybę koncertų ir festivalių. 1988 metais Roko maršas nuvilnijo per Lietuvą, užsuko ir į Kėdainius – su „Antimi“, pankais, roku, etninės kultūros prieskoniu, žaliųjų nerimu dėl taršos, informacijos apie tremtinius rinkimu, radikaliomis A. Juozaičio kalbomis, Sąjūdžio žaliaraiščiais, „Tautine giesme“ stadionuose ir Trispalve. Kartu atėjo metas, kai roko energijos kupini tekstai, deklaruojantys išsilaisvinimą iš įsibaiminimo, įkalintųjų būklės, įgijo politinį užtaisą. Kartais nuo Roko maršo scenos būdavo tiesiogiai raginama kurti Sąjūdžio rėmimo grupes.

1986–1987 metais Lietuvoje itin suaktyvėjo visuomeninė paveldosauginė mintis, susikūrė nemažai visuomeninių klubų – „Atgaja“, „Talka“ ir kt. Šis judėjimas padarė įtaką Sąjūdžio formavimuisi visų pirma per paveldosauginę mintį. Paveldosauga vykstant perestroikai tapo viena pirmųjų terpių, per kurią visuomenė galėjo drąsiau išreikšti nepasitenkinimą ar kritiką. Susiformavo supratimas, kad paveldo naikinimas yra kultūros ir pačios tautos naikinimas. Kėdainiečiai 1988 metų pavasarį pradėjo aktyviai reikšti savo nuomonę dėl istorinių gatvių pavadinimų sugrąžinimo. 1988 m. sausio–gegužės mėn. spaudoje pasirodė Vidos Morkūnaitės, Genės Stankaitienės, Vitolio Laumakio, Algirdo Railos, Henriko Grinevičiaus nuomonės. Į tai buvo reaguota – gegužės 11 d. Rajono Tarybos vykdomasis komitetas pakeitė 10 miesto gatvių pavadinimus. Gana aštriai apie paveldo išsaugojimo problemas prabilo Ignas Meškauskas straipsnyje „Šmėkla viduryje miesto“, Zita Zokaitytė – „Liūdna kelionė po Surviliškio apylinkę“ ir kt.

Kūrėsi ir aplinkosaugos sambūriai (Lietuvos Žalieji, „Žemyna“), kurie dalyvavo steigiant Sąjūdį. Gamtosauginės problemos buvo labai aktualios ir kėdainiškiams. Jie spaudoje labai aktyviai kėlė problemas dėl Chemijos gamyklos taršos, karinio oro uosto keliamo triukšmo. 1988 metų vasarą (liepos 20–rugpjūčio 2 d.) su „Žemynos“ ir Sąjūdžio vėliava per Lietuvą gamtosaugines problemas paskleidė dviračių žygis – vyko susitikimai su žmonėmis, mitingai, rinkti parašai prieš trečiojo Ignalinos reaktoriaus statybas, rajonuose rodytas filmas iš Sąjūdžio mitingų, dalintos „Sąjūdžio žinios“. Šis žygis užsuko ir į Kėdainius. Liepos 26 d. mitingo metu Kėdainiuose, prie „Nevėžio“ kino teatro, buvo sakomos kalbos, daugelis pokariu gimusių kėdainiečių tada pirmąkart pamatė plevėsuojančią Trispalvę. Žmonės prisimena, jog diskusijos, talkos, įvairūs renginiai vykdavo kone kasdien skirtingose vietose, vos buvo galima spėti visur dalyvauti. Visuomenė tiesiog kunkuliavo ir ieškojo naujų organizacinių formų žmonėms ir iniciatyvoms suvienyti.

Sąjūdis provincijoje plito dviem pagrindiniais būdais – iš viršaus, t.y. respublikinės iniciatyvinės grupės narių pastangomis, ir iš apačios – perestroikos metais atsiradusius ikisąjūdinius tinklus. Pirmasis Sąjūdžio rėmimo grupių steigimosi proveržis įvyko po 1988 metų liepos 9 d. mitingo Vingio parke: liepos 11 d. Vievyje, liepos 14 d. Alytuje, rugpjūčio 5 d. Kėdainiuose ir kitur. Antroji didelė rėmimo grupių kūrimosi banga prasidėjo rugsėjį, daugeliui žmonių (ypač mokytojams) grįžus po vasaros atostogų. Per rugsėjį rėmimo grupės įsikūrė maždaug 20 Lietuvos rajonų.

Rugpjūčio 5 d. kėdainiečio Igno Meškausko namuose įvyko pirmasis būsimų Kėdainių rajono sąjūdininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo 11 iniciatyvinės grupės narių: advokatas Ignas Meškauskas, pedagogas ir juristas Vaclovas Volkus, pedagogas pensininkas Antanas Kryžanauskas, inžinierius Stasys Padalevičius, juristas Antanas Jarašius, zootechnikas Vincas Kučinskas, finansininkas Vytautas Jauniškis, stomatologas Vitolys Laumakys, lituanistė Janina Meškauskienė, inžinierius Juozas Mrazauskas, agronomas Vincas Ramanauskas. Susirinkimo dalyviai nutarė įkurti Kėdainiuose LPS iniciatyvinę grupę, rajono įstaigose, organizacijose ir ūkiuose steigti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kuopeles. Rugpjūčio 18 d. į antrąjį susirinkimą susirinko apie 20 žmonių, o rugpjūčio 31-ąją – jau 31. Pranešusi valdžiai, iniciatyvinė grupė legalizavosi, gavo leidimą ir prisistatė visuomenei: 1988 m. rugsėjo 15 d. Kėdainių miesto stadione įvyko LPS Kėdainių iniciatyvinės rėmimo grupės steigiamasis susirinkimas ir mitingas, į kurį susirinko 10–15 tūkst. žmonių. Laisvai plevėsavo Trispalvės. Spalio 16 dieną buvo išrinkta taryba, o jos pirmininku – Romualdas Pukštas, Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos instituto darbuotojas. Į visuotinį susirinkimą suvažiavo viso Kėdainių rajono atstovai – apie 500 žmonių, kurie delegatu išrinko R. Pukštą. Pradėti dirbti sąjūdininkams nebuvo lengva. Grupė buvo pradėta sekti, komunistai kviesti į partijos komitetą. Kaip prisimena R. Pukštas, buvo ir baimės, ir blaškymosi.

Antrasis Sąjūdžio Kėdainių grupės masinis renginys – Trispalvės iškėlimas virš Kėdainių rotušės – įvyko 1988 m. lapkričio 6 d. Gausybė žmonių lydėjo Lietuvos vėliavą į Šv. Jurgio bažnyčią pašventinti. Vėliavą – valstybės simbolį – iškėlė mokytojas Jonas Viržonis ir gydytoja Teklė Bružaitė (garsi Kėdainių gydytoja, patriotė – red. pastaba), sakyta kalbų, skaityta posmų. Plazdančią laisvės viltį tądien matė daugybė šviesių akių ir džiaugsmingų veidų. 1990 metų kovo 11-ąją pagrindinis Sąjūdžio uždavinys buvo pasiektas – atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Ir kaip sakė filosofas R. Ozolas, Nepriklausomybė alternatyvos neturi.

© 2013 „XXI amžius“