Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežiaus paskatos katalikų žiniasklaidai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas daugiau kaip valandą bendravo su žurnalistais skrydžio iš Rio de Žaneiro, kur vasarą vyko Pasaulinės jaunimo dienos, metu, atsakydamas į jų gausius klausimus

Pasirinkto Pranciškaus vardo prasmė

Popiežiui Pranciškui pirmąjį pontifikato pusmetį aktyviai bendraujant su katalikų žiniasklaida, rugsėjo 19 dieną pasaulio jėzuitų periodiniuose leidiniuose buvo publikuotas jo išsamus pokalbis su žurnalo „La Civilta Cattolica“ („Katalikų civilizacija“) redaktoriumi kunigu Antoniju Spadaru (Antonio Spadaro) SJ, kuriame aptariama dabartinė Bažnyčios situacija ir pastoracinės misijos prioritetai. Turbūt pats laikas aptarti ir Šventojo Tėvo aktualų mokymą apie socialinės komunikacijos uždavinius. Šio pobūdžio pastabas popiežius Pranciškus išsakė keliuose susitikimuose su žurnalistais ir jų dvasiniais vadovais, kurių pirmasis įvyko kovo 16 dieną, netrukus po jo išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą. Prisiminti tą audienciją verta ir dėl to, kad šiandien, spalio 4 dieną, Šventasis Tėvas atlieka piligrimystę į Italijos istorinį miestą Asyžių, norėdamas pagerbti didįjį Bažnyčios šventąjį ir vienuolijos įkūrėją šv. Pranciškų Asyžietį (1181–1226), kurio vardą pasirinko, sužinojęs kardinolų konklavos rezultatus.

Tuomet Vatikano audiencijų salėje iš viso pasaulio susirinkusiems tūkstančiams žurnalistų Popiežius papasakojo savo vardo pasirinkimo istoriją. Jis prisiminė, kaip jį su išrinkimu pirmasis pasveikino greta konklavos metu sėdėjęs San Paulo (Brazilija) pranciškonas kardinolas Klaudijus Umešas (Claudio Hummes) ir linkėjo neužmiršti vargšų. „Tas žodis man įstrigo. Paskui, mąstydamas apie vargšus, pagalvojau apie Pranciškų Asyžietį, – aiškino Šventasis Tėvas. – Tada, kol buvo suskaičiuoti visi balsai, pagalvojau ir apie karus. O Pranciškus buvo taikos žmogus. Tad jo vardas įsismelkė man į širdį: Pranciškus Asyžietis. Man jis yra neturto ir taikos vyras, kūriniją mylintis ir globojantis žmogus. Dabar mūsų santykis su kūrinija nėra itin geras, ar ne? Jis yra žmogus, teikiantis mums tą taikos dvasią, neturtėlis... Ach, kaip norėčiau neturtingos Bažnyčios vargšams!“

Tokiu aiškinimu apie savo vardo pasirinkimą popiežius Pranciškus pirmą kartą iškėlė pagrindinius savo socialinės doktrinos bruožus, kurie tapo labai ryškūs tolesniuose jo darbuose, iniciatyvose ir paraginimuose rūpintis kenčiančiais, ginti taiką, gyvybę, saugoti gamtos aplinką Katalikų Bažnyčios nariams ir visiems geros valios žmonėms. Ir šias savo pastabas dėl giliai prasmingo vardo Šventasis Tėvas, matyt, neatsitiktinai pirmiausia išsakė žurnalistams ne vien dėl jų didelio profesinio smalsumo, bet tikėdamasis, kad „neturtingos Bažnyčios vargšams“ įvaizdis visada bus pabrėžtinai svarbus katalikiškos žiniasklaidos pranešimuose bei komentaruose apie jo veiklą ir mokymą.

Tikrosios Bažnyčios prigimties pristatymas

Kreipimesi į žurnalistus pripažinęs nuolat didėjantį žiniasklaidos, kuri tapo būtina pasauliui perteikti dabartinės istorijos įvykius, vaidmenį, popiežius Pranciškus pabrėžė kokybiškos tarnybos svarbą perduodant žinias apie Šventąjį Sostą, Bažnyčią, jos apeigas ir tradicijas, jos tikėjimą ir ypač apie Popiežiaus tarnystės reikšmę. Jis akcentavo, kad Bažnyčios istorijos ir einamuosius dabarties įvykius reikia stebėti, analizuoti ir perteikti, remiantis teisingu požiūriu, kuris yra tikėjimo požiūris, nes bažnytiniame gyvenime ne visuomet tinka tos pasaulietinės kategorijos, kurias esame įpratę vartoti.

Kartais netgi išsilavinęs žmogus gali sunkiai suvokti Bažnyčios prigimtį ir netgi tapatinti ją su valstybe. Štai neseniai „XXI amžių“ pasiekusiame vienos jaunos istorikės magistrantės rašinyje atsispindi toks nesiorientavimas. „Trumpai pažvelkime, kas gi yra Katalikų Bažnyčia, – rašo minėta studentė, nieko blogo negalvodama. – Tai yra viena didžiausių ir įtakingiausių valstybių pasaulyje, pastatyta ant tvirto ideologinio pagrindo ir vienijanti daugiau kaip milijardinę armiją. Ši valstybė gyvuoja tūkstančius metų ir turi tendenciją plėstis“.

Kad būtų išvengta šių ir panašių Bažnyčios ir valstybės tapatinimo klaidų (tada juk ir apaštalavimo misija gali būti prilyginta agresyviai imperijos plėtrai), Šventasis Tėvas žurnalistams priminė, kad „net jeigu Bažnyčia tikrai yra žmogiška, istorinė institucija, jos prigimtis vis dėlto ne politinė, bet iš esmės dvasinė. Ji yra Dievo tauta, šventoji Dievo tauta, keliaujanti į susitikimą su Jėzumi Kristumi. Tik iš šios perspektyvos galima visapusiškai paaiškinti, ką Katalikų Bažnyčia veikia“. Pabrėžęs šio interpretacinio horizonto svarbą, popiežius Pranciškus nurodė, jog tik tikrosios Bažnyčios prigimties suvokimas įgalina teisingai vertinti jos, kaip žmogiškosios institucijos, istorinį kelią, su visomis jos dorybėmis bei nuodėmėmis, atsižvelgiant į dvasinius motyvus bei buvusį ar esamą socialinį kontekstą su visais galimais jo prieštaringumais. „Būkite tikri: Bažnyčiai labai rūpi jūsų vertinga veikla, – patvirtino Šventasis Tėvas kalboje žiniasklaidos atstovams. – Jūsų darbas reikalauja rūpestingo pasirengimo, jautrumo ir patyrimo kaip ir daugelyje kitų profesijų, bet reikalauja ypatingo dėmesingumo tam, kas yra tiesa, gėris ir grožis. Ir tai pirmiausia mus suartina, nes Bažnyčia tam ir egzistuoja, kad perduotų Tiesą, Gėrį ir Grožį“.

Kitas pastabas apie katalikiškos žiniasklaidos veiklos ypatumus popiežius Pranciškus išsakė birželio 14 dieną audiencijoje priėmęs autoritetingo jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ publicistus ir kitus darbuotojus. Šis 1850 metais Neapolyje įsteigtas ir dabar Romoje leidžiamas dvisavaitinis žurnalas yra seniausias Italijoje periodinis leidinys, turintis artimus ryšius su Šventuoju Sostu. Jame skelbiamuose ir labai vertinamuose analitiniuose straipsniuose bei apžvalgose paliečiami ne tik teologiniai, filosofiniai ir bažnytinio gyvenimo klausimai, bet ir politikos, ekonomikos, kultūros netgi sporto temos. Nors teigiama, kad popiežiaus Pijaus IX įkurto ir Jėzaus draugijai patikėto kiekvieno „La Civilta Cattolica“ numerio turinį prieš jo spausdinimą peržiūri Vatikano valstybės sekretoriatas, tačiau šis žurnalas nėra oficialus bažnytinis leidinys, ir tekstų autoriai naudojasi kūrybos laisve, atspindėdami krikščioniškas nuostatas.

Tai patvirtindamas popiežius Pranciškus, kuris pats yra jėzuitas, nurodė ilgą žurnalo leidybos istoriją ir besikeičiančias politines aplinkybes, primindamas, jog, priklausomai nuo visuomeninio konteksto, „La Civilta Cattolica“ neišvengė kovingumo, aštrios polemikos su Bažnyčios priešais (masonais, marksistais) ir rėmėsi teisėta rašančiųjų kūrybinės individualybės raiška. „Ir šiandien ištikimybė Bažnyčiai reikalauja tvirtumo prieš visokias veidmainystes, kurios yra uždaros ir ligotos širdies vaisius, – sakė Šventasis Tėvas. – Tačiau pagrindinis jūsų uždavinys dabar yra ne sienų statyba, o tiltų tiesimas“. Kitaip sakant, reikia bendrauti su visokių pažiūrų žmonėmis ir su tais, kurie nėra krikščionys, bet gerbia tikrąsias žmogiškas vertybes, ir netgi su tais, kurie prieštarauja Bažnyčiai ar įvairiais būdais ją diskriminuoja.

Ieškoti Dievo visuose dalykuose

Anot popiežiaus Pranciškaus, tiesos dialogui alternatyvos nėra, tai – Dievo dovana, kuri dvasiškai praturtina visus dalyvaujančius. Todėl bendraujant katalikiškos žiniasklaidos erdvėje, reikia būti atitinkamai nusiteikus, pripažinti, jog kitas gali pasakyti kažką gero; reikia palikti vietos pašnekovo ar oponento nuomonei, žinoma, pačiam išlaikant ir reiškiant tvirtą krikščionišką nusistatymą ir išvengiant žalingo reliatyvizmo. Vedant taikų dialogą su kultūrinėmis, socialinėmis ir politinėmis institucijomis, tegul ir ne visada draugiškomis, galima prasmingai prisidėti prie pilietiškumo ugdymo ir bendrojo gėrio kūrimo. „Štai kodėl „Civilita cattolica“ galima tikrai vadinti meilės, gailestingumo ir tikėjimo civilizacija“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Jis nurodė kitą reikalingą katalikų žurnalistų darbo bruožą – įžvalgumą. Juk išreiškiant nūdienos žmonių lūkesčius, troškimus, džiaugsmus ar gyvenimo dramatizmą, visa ši realybė turi būti pateikiama Evangelijos šviesoje. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad jėzuitų vienuolijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola (1491–1556) ne veltui rašė, kad su visu sielos nuolankumu ir proto atvirumu reikia ieškoti ir rasti Dievą visuose dalykuose. Jis nurodė žymaus XX amžiaus antros pusės jėzuitų teologo Karlo Ranerio (Karl Rahner) taiklią pastabą, jog įžvalgumas ieškant tiesos reikalingas net ir vertinant šėtono darbus. Juk nagrinėjant kai kuriuos mokslo ekonomikos ar politikos klausimus, tie dalykai gali ir neturėti tiesioginio ryšio su krikščioniška perspektyva, tačiau Bažnyčiai jie yra svarbūs, nes padeda suvokti, kaip žmonės priima patys save ir juos supantį pasaulį. „Tegu jūsų informacinis žvilgsnis būna platus, objektyvus ir aktualus, – linkėjo popiežius Pranciškus jėzuitams leidėjams. – Katalikiškose publikacijose būtina skirti ypatingą dėmesį Dievo tiesai, gėriui ir grožiui, kurie visada priimami kartu ir yra brangūs sąjungininkai ginant žmogaus orumą, kuriant taikų sambūvį ir rūpestingai saugant kūriniją“.

Priminęs, jog dalyvavimas šiuolaikiniuose kultūriniuose debatuose, pristatant krikščioniškuoju tikėjimu grindžiamą viziją, nėra paprastas dėl tragiško atitrūkimo tarp sekuliarizuotos kultūros ir Evangelijos, jis sakė, kad katalikų žurnalistai turi svarbią užduotį – padėti užgydyti šį žaizdotą trūkį, einantį per pačią žmogaus širdį. Visada buvo ir lieka neišvengiama konfrontacija tarp žmogaus „degančių reikalų“ ir amžinojo Evangelijos mokymo, todėl jėzuitų ir apskritai katalikiškoje periodikoje reikia nepaliaujamai ugdyti brandų ir tvirtą tikėjimą, gebantį duoti įtikinamus atsakymus tiems, kurie ieško Dievo. Tai reiškia ištikimą Bažnyčios palaikymą visose jos misijos srityse, nepriklausomai nuo istorinių aplinkybių ir pastoracinio ar geopolitinio veiklos konteksto.

Dialogas, įžvalgumas ir tapatumo gynimas

Pagaliau geras Šventojo Tėvo mokymo, skirto žiniasklaidai, apibendrinimas gali būti rugsėjo 21 dieną jo sakyta kalba audiencijoje priėmus Popiežiškosios socialinių komunikacijų tarybos, vadovaujamos italo arkivyskupo Klaudijaus Marijos Čelio (Claudio Maria Celli), narius, dalyvavusius tuo metu vykusioje šios Vatikano dikasterijos metinėje asamblėjoje. Tarybai priklauso kardinolai ir vyskupai, koordinuojantys katalikiškos žiniasklaidos darbą visose pasaulio šalyse. Susitikime dalyvavo žymiausių tarptautinių ir nacionalinių katalikiškos spaudos, televizijos, radijo ir interneto priemonių bei stambiausių bažnytinės informacijos agentūrų atstovai. Šiemet buvo prisimintas prieš 50 metų paskelbtas Vatikano II Susirinkimo dekretas „Inter Mirifica“, kuriame aktualiai aptartos socialinės komunikacijos priemonių pastoracijos direktyvos. Šio dokumento paskelbimas patvirtina Vatikano II Susirinkimo tėvų pranašišką žiniasklaidos vaidmens stiprėjimo Bažnyčios ir visuomenės gyvenime suvokimą.

„Jubiliejinė dokumento „Inter Mirifica“ sukaktis yra daugiau nei atminimas, nes tas dekretas išreiškia nepaliaujamą Bažnyčios dėmesingumą komunikacijai ir jos priemonėms, kurios svarbios evangelizacijos darbuose“, – pripažino popiežius Pranciškus. Nurodęs, kad per pastaruosius dešimtmečius žiniasklaidos pažanga ypač technologijų srityje yra akivaizdi, jis priminė savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI teisingą išvadą, kad socialinė komunikacija šiandien daugeliui žmonių tapo tiesiog „gyvenamąja aplinka“, kurioje jie tarpusavyje bendrauja, atlieka profesinę veiklą, užmezga ryšius, išplečia pažinimo horizontą, bet negalima nematyti ir kai kurių pavojingų tendencijų – virtualiojo atotrūkio nuo realybės, dirbtinumo ir vis dažniau pasitaikančio neprognozuojamo nusišnekėjimo bei dvasingumą žalojančių faktorių.

Aiškindamas, kaip šiame prieštaringame kontekste Bažnyčia turėtų veikti per jos kuruojamų katalikiškos žiniasklaidos priemonių tinklą, popiežius Pranciškus vėl akcentavo dialogo svarbą atsiliepiant į šiandienos vyrų ir moterų lūkesčius, abejones ir viltis. Tai, žinoma, svarbu tikėjimui, kadangi nemažai yra tokių asmenų, kurie „kartais būna tiesiog nusivylę krikščionybe, kuri jiems atrodo sterili, nesugebanti tiksliai ir efektyviai perduoti tą giliąją prasmę, kurią suteikia tikėjimas. Iš tikrųjų toks galimas sielovados nepajėgumas turėtų kelti rimtą susirūpinimą, nes dabar, globalizacijos epochoje, paradoksaliu būdu stiprėja vienišumas, moralinis pakrikimas, negebėjimas susisiekti su „namais“, užmegzti ir išlaikyti stiprius, įpareigojančius santykius. Todėl katalikiškoje žiniasklaidoje su reikiamu įžvalgumu turi būti parodoma, jog Bažnyčia nori išklausyti šiuolaikinį žmogų, bendrauti su juo, padrąsinti, nebijodama reikšti savo amžinąjį krikščionišką tapatumą ir mokymą kiekvienoje bendruomeniškoje aplinkoje. Katalikiškai žiniasklaidai, anot Šventojo Tėvo, tinka sena piligrimų vadovo taisyklė, kurią dažnai minėdavo šv. Ignacas Lojola: tas, kuris lydi keliauninką, turi žingsniuoti greta, nepralenkdamas ir neatsilikdamas.

Vengti manipuliavimo ir „dvasinės inžinerijos“

Principinė problema čia yra ne technologinė, bet tai, kaip sugebame atnešti Kristų į komunikacijos aplinką ir padėti žmonėms susitikti su Juo. Pats prisikėlęs Jėzus rodo komunikacijos evangelinį pavyzdį, kai keliaudamas kartu su Emauso piligrimais (plg. Lk 24, 13–35), išmaniai bendraudamas atgaivino jų atmintį ir širdis, suteikdamas galimybę drąsos skelbimui. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad rimtas iššūkis katalikiškai žiniasklaidai – parodyti tokį Bažnyčios veidą, kad ji taptų namais kiekvienam, nešdama šilumą į žmonių širdis, suteiktų viltį ateičiai. Todėl visiškai nepanyrant į technologinių ir kitų dalinių problemų pinkles, reikia sutelkti dėmesį į brangiausio tikėjimo turto perdavimą, kuris skleidžia šviesą ir suteikia prasmingą atramą. Šventasis Tėvas pripažino, jog visa tai reikalauja tinkamo kunigų, vyrų ir moterų, vienuolių bei pasauliečių pasirengimo darbui žiniasklaidoje, kad jie būtų atkaklūs tiesos, gėrio ir grožio ieškotojai. „Mums reikia parodyti Kristų ir nešti Jį kitiems, dalijantis jų džiaugsmais ir viltimis, kaip Marija, kuri nešė Kristų į žmonių širdis, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mums reikia žengti per abejingumo rūką, bet nepaklysti ir neišsukti iš savojo kelio; reikia nebijoti pasinerti į (dvasinės) nakties tamsumą, bet nepasklysti; reikia išklausyti populiarias iliuzijas, bet jomis nesusivilioti; reikia dalytis nusivylimais, bet nepaniurti; reikia jausti užjaučiantį palankumą patyrusiems nesėkmę, bet patiems neprarasti tvirtumo ir tapatybės“.

Pabrėždamas, kad katalikiškoje žiniasklaidoje turi būti skatinamas asmeninis susitikimas su gyvuoju Kristumi, popiežius Pranciškus perspėjo dėl teologinio manipuliavimo arba „dvasinės inžinerijos“ pavojaus. Toks „teologinis smegenų plovimas, manipuliavimas sąžine galiausiai veda į tokį susitikimą, kuriame Kristus yra grynai nominalistinis, bet ne gyvas Kristaus Asmuo“, o pageidaujamame tikrai betarpiškame susitikime aktyviai turi dalyvauti abi bendravimo pusės – Kristus ir Jo ieškantis žmogus su pilnatvišku pažinimu. Tam ir turi pasitarnauti katalikiška žiniasklaida. „Turi būti absoliučiai aišku, kad Dievas, kurį tikime ir kuris intensyviai myli žmones, nori apreikšti save per mūsų (žiniasklaidos) priemones, kad ir kokios netobulos jos būtų, kadangi jis veikia, perkeičia ir mus išgano“, – baigdamas kalbą tvirtino Šventasis Tėvas. Jis patikino, kad nuolat meldžiasi, kad Viešpats sušildytų visų besidarbuojančių žiniasklaidoje ir jų dvasinių vadovų širdis ir palaikytų svarbiojoje Jo nešimo pasauliui misijoje.

© 2013 „XXI amžius“