Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Rafinuoto narcisizmo saulėlydis

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai popiežius Pranciškus Vatikano Šv. Mortos svečių namuose kalbėjo apie artimo meilę, be kurios Bažnyčios bei visuomenės gyvenime neįmanoma siekti bendro gėrio. Čia kaip didžiausią kliūtį jis įvardijo narcisizmą, kuris yra tarsi protinis sutrikimas, ištinkantis tuos, kurie turi daugiau valdžios. Pasak Šventojo Tėvo, pirmenybė, kuri kartais perdėm skiriama pasaulietinių struktūrų interesams, turi būti keičiama į dar uolesnę vyskupų ir kunigų tarnystę Dievo tautai.

Nors dvasininkai atlieka savo tiesioginį pašaukimą – skelbia bei liudija Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną žodžiais ir darbais, bet Kristaus vietininko Pranciškaus pastaba apie narcisizmo pavojų liudija, kad vartotojiško pasaulio hedonistinės įtakos veikia ir tuos asmenis, kurie tiesiogiai yra pašaukti, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms“.

Žodis „narcisizmas“ kilęs iš senovės graikų mitologijos personažo – jaunuolio, kuris išvydęs savo atvaizdą šaltinyje, jį taip pamilo, kad nuo tos meilės sunyko ir buvo dievų paverstas gėle. Platesne prasme narcisistas yra tas, kuris yra įklimpęs į egocentizmo liūną, ir  dėl to, kad bet koks savimeilės veikimas savaip užtemdo individo sveiką mąstyseną, jis nebepastebi rafinuoto savanaudiškumo poveikio savo ir aplinkinių gyvenime.

Taigi, vertinant kai kurių kunigų gyvenseną, jų dvasinis pasaulis gali būti veikiamas vidinio prieštaravimo: dedamos net nemenkos pastangos gerai atlikti savo pareigas ir stengiamasi patarnauti tikintiesiems, bet nebematyti tos evangelinės ugnies liepsnelių, kurios buvo sistemingai kurstomos, kai, besimokant kunigų seminarijoje, su jaunatvišku idealizmu buvo kaskart labiau vienijamasi su vieninteliu Mokytoju – Jėzumi... Viena iš svarbiausių priežasčių, atitolinančių kunigą nuo Dievo, – jo dvasinis ir nepateisinamas drungnumas, atsiradęs neatsakingai apleidžiant dvasines pratybas, ypač nebeteikiant pastangų pirmenybės niekuo kitu nepakeičiamai ir gyvybiškai svarbiai maldos praktikai.

Savavališkas pagrindinių prioritetų sukeitimas vietomis, kai kunigas, užuot visu gyvenimu stegęsis užsiangažuoti Kristumi bei Jo vertybėmis, nuo šio idealo atsiriboja susifokusuodamas vien į nykstančius dalykus ir į asmeninę gerovę. Tai – viena iš pavojingiausių narcisizmo formų, nes asmuo atsiduria tarsi užburtoje kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje neįmanoma pamatyti, kad be dieviškos malonės iš tikrųjų esąs tik „skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17).

Rašytojas G. Makdonaldas rašė: „Iš tiesų visatos tikslas yra taip tave apkvailinti, kad prisipažintum esąs kvailys ir taptum išmintingas“. Nors, pasak vieno teologo, „kaip pirmokai, laikantys save koledžų profesoriais, mes jaučiamės visažiniai ir nesiduodame mokomi net tuomet, kai paskui save paliekame vien griuvėsius, Šventoji Dvasia leidžia mums elgtis pagal mūsų norus, bet tuo pat metu veikia giliai mūsų esybės viduje, liudydama mūsų dvasiai, kad tai – tiesa; mes iš tiesų esame to paties Tėvo sūnūs ir dukros, ir šaukdama mumyse nuostabius Jėzaus žodžius: „Aba! Tėve!“

„O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!“ (Apr 3, 15) – kaip perspėjantys trimito garsai, žadinantys keisti gyvenimo būdą, tesuskamba visų Kristaus vynuogyne besidarbuojančiųjų širdyse. Teatveria Jėzus mūsų protus ir teuždega širdis, kaip Jis padarė Emauso mokiniams, kai jie klausėsi Biblijos tiesų ir buvo pagauti Jo žodžių tinklais. Asmeninis kunigo grįžimas pas Kristų – ne mostelėjimas burtininko lazdele, o viso gyvenimo procesas. Kai jis keliasi, tada ir aplinkiniams suteikiamas naujas impulsas kilti. O jei kartais ką nors papiktina, tada pasitaiko, kad ima ir užsibarikaduoja silpnesniųjų tikėjime širdys. „Jei kunigas viešumoje pasirodė netinkamai, kodėl gi aš, eilinis pasaulietis, negalėčiau laisviau gyventi?“ – taria sau žmogus ir suklysta. Kiekvienam juk neišvengiamai pirmiausia reikės už savo poelgius atsakyti. Jei dvasininkui daugiau duota, iš jo daugiau bus ir pareikalauta...

Visi esame pašaukti vieni kitiems linkėti, kas gera, ir gerumu dalytis. Krikščionims kartelė pakelta aukščiau – jie kasdiene malda remia vieni kitus, ypač savo parapijų ganytojus, o jie melžiasi už savo parapijiečius ir tarnauja jiems ir kitiems, nes Dievo valia – visų mūsų šventėjimas. Jei, pasak Karlo Bartho, „negalime pabėgti nuo šio Kaimyno“, kuris yra Kristus, tuomet, kad galėtume visi Jam laisviau tarnauti, ir Jis į mus kreiptųsi kaip į draugus, nors trumpai, bet kasdien atsiskirkime nuo rūpesčių, gręžkimės veidu į Viešpatį, ir, vidiniais saitais, artėdami vieni prie kitų, sakykime: „Mums Dievas grąžino pirmąją meilę (plg. Apr 2, 4), kurios už pinigus neįsigysime ir niekados nebeatsisakysime“.

© 2013 „XXI amžius“