Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Marija – svarbiausia tikėjimo moteris

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas prie Fatimos Dievo Motinos statulos Šv. Petro aikštėje

Švč. Mergelės Marijos statula Fatimos šventovės Apsireiškimų mažojoje koplyčioje

Lemtingų įvykių kontekstas

Popiežiui Pranciškui liudijant ypatingą asmeninį pamaldumą Dievo Motinai, galima suprasti, kodėl Tikėjimo metų kontekste Romoje minėta Marijos diena susilaukė išskirtinio jo dėmesio. Ta proga praėjusį sekmadienį, spalio 13-ąją, Romos Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose, dalyvaujant iš viso pasaulio atvykusiems pamaldumo Marijai sąjūdžių atstovams su jų ganytojais ir gausybei piligrimų Šventasis Tėvas save ir savo tarnystę ir visą Bažnyčią bei pasaulį paaukojo Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai širdžiai. Paminėtina, kad Tikėjimo metų Marijos dienos šventimas sutapo su metinėmis paskutiniojo iš šešių Dievo Motinos apsireiškimų trims Fatimos piemenėliams (Liucijai, Pranciškui ir Jacintai), įvykusio 1917 metų spalio 13 dieną. Tuomet minėtoje Portugalijos vietovėje buvo stebimas vadinamasis „saulės stebuklas“, perspėjančiai išpranašavęs sunkių išbandymų kupiną XX amžių Europai ir pasauliui. Kaip tik prisimenant tuos įvykius popiežiaus Pranciškaus pageidavimu iš Portugalijos į Romą buvo atgabenta originali Fatimos Dievo Motinos karūnuota statula, prie kurios spalio 12–13 dienomis ir vyko pagrindinės liturginės iškilmės.

Svarbu, kad Švč. Mergelės Marijos per apsireiškimus Fatimoje ragintas pasaulio konsekravimas jos Nekalčiausiajai širdžiai turi lemtingą tarptautinio gyvenimo aplinkybių istoriją. Pirmą kartą tokį paaukojimą atliko popiežius Pijus XII 1942 metų lapkričio 30 dieną, pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Tuomet dėl susidariusios situacijos Fatimos Dievo Motinos statula į Romą dar nebuvo atgabenta ir tose liturginėse apeigose Šventasis Tėvas palaikė maldos ryšį su Portugalijos šventove radijo bangomis. Netrukus po šio konsekravimo įvykusios Stalingrado kautynės Rusijoje ir Vakarų sąjungininkų karinė intervencija okupuotoje Prancūzijoje nulėmė nacių pralaimėjimą ir žmonijos išgelbėjimą.

Padėka už išgelbėtą gyvybę

Antrajam pasaulio paaukojimui Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai širdžiai 1984 m. kovo 25 d. vadovavo palaimintasis popiežius Jonas Paulius II jau prie į Romą atgabentos Fatimos Dievo Motinos statulos. Tuomet prie jos Šventasis Tėvas meldė taikos ir atsivertimo pasauliui irgi gana lemtingomis (ypač pasidalinusiai Europai) aplinkybėmis.

Dėl kontinento šalyse dislokuotų vidutinio nuotolio branduolinių raketų NATO ir Varšuvos Sutarties sovietinio bloko priešprieša buvo pasiekusi didžiausią įtampą. Tačiau netrukus po minėtų konsekravimo apeigų prasidėjo politinio atšilimo laikotarpis su vadinamąja „perestrojka“, ženklinusia komunistinio totalitarizmo žlugimą ir šaltojo karo pabaigą. Per antrojo paaukojimo iškilmes popiežius Jonas Paulius II įteikė Fatimos vyskupui kulką, kuri buvo pervėrusi jo kūną pasikėsinimo, įvykusio 1981 metų gegužės 13 dieną, metu, taigi Fatimos Dievo Motinos liturginėje šventėje. Šis gestas patvirtino palaimintojo Jono Pauliaus II padėką už Švč. Mergelės Marijos pagalbą išgelbėjant jo gyvybę. Vėliau ta kulka buvo įmontuota į perlais ir kitais brangiais akmenimis nusagstytą Fatimos Dievo Motinos statulos karūną. Dar vieną kartą irgi popiežiaus Jono Pauliaus II pageidavimu Švč. Mergelės Marijos statula iš Portugalijos buvo atgabenta jubiliejiniais 2000-aisiais metais. Tuomet spalio 8 dieną Šventojo Rožinio liturginėje šventėje palaimintasis Jonas Paulius II daugiau nei 1500 vyskupų iš viso pasaulio akivaizdoje Dievo Motinai paaukojo prasidėjusį naują krikščionybės tūkstantmetį.

„Tau, Išganymo Aušra, mes patikime savo kelionę naujajame tūkstantmetyje, kad tavo vedami visi žmonės galėtų atrasti Kristų, pasaulio Šviesą ir vienintelį Gelbėtoją, kuris su tėvu ir Šventąja Dvasia amžinai viešpatauja, – teigiama konsekracijos akto maldoje. – O, Motina, kuri žinai Bažnyčios ir pasaulio kentėjimus ir viltis, padėk savo vaikams kasdienio gyvenimo sunkumuose ir pagelbėk, kad per visas pastangas tikėjimo šviesa galėtų įveikti tamsybes“. Tuomet prasidėjusio karo prieš terorizmą, kuris iki šiol nesibaigė, akivaizdoje bei plėtojantis moralinei krizei, popiežius Jonas Paulius II prasmingai perspėjo, kad globalizuotas pasaulis atsidūrė prieš naujus lemtingus išbandymus, dėl to jis gali tapti griuvėsių krūva. Šį mokymą tęsė popiežius emeritas Benediktas XVI ir naujasis popiežius Pranciškus su pabrėžtinu pamaldumu Fatimos Dievo Motinai.

Pontifikato paaukojimas Fatimoje

Jau pirmojoje vadovautoje sekmadieninėje „Viešpaties Angelas“ maldoje kovo 17 dieną popiežius Pranciškus akcentavo Fatimos Dievo Motinos kulto prasmingumą. Jis prisiminė, kaip 1992 metais, kai dar tik buvo paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, jis su didelėmis iškilmėmis pagerbė į Argentinos sostinę atgabentą per pasaulį keliavusią Fatimos Švč. Mergelės Marijos statulos kopiją. Tuomet už vargstančius ir ligonius aukotose šv. Mišiose daug žmonių ėjo išpažinties, nes žinojo atgailos svarbą. Šventasis Tėvas pasakojo, kaip jam didelį įspūdį padariusi viena senyva penitentė (atliekanti išpažintį), kuri sakė, kad „jeigu Viešpats visko neatleistų, pasaulis negalėtų egzistuoti“. Todėl ir vienas pirmųjų popiežiaus Pranciškaus prašymų, perduotų Portugalijos primui, sostinės Lisabonos arkivyskupui, kardinolui Žozei Polikarpui (Jose Policarpo), buvo noras, kad prasidėjęs jo pontifikatas būtų paaukotas Fatimos Dievo Motinai. Šis prašymas buvo įvykdytas Portugalijos šventovėje šiemet gegužės 13 dieną, minint Švč. Mergelės pirmojo apsireiškimo Fatimos piemenėliams 96-ąsias metines. Tose liturginėse apeigose dalyvaujant 300 tūkstančių maldininkų, kartu su kardinolu Ž. Polikarpu celebravo 37 vyskupai ir 290 kunigų. „Mes paaukojame tau, Dievo Motina, kuri esi ir Bažnyčios Motina, naujojo Popiežiaus tarnystę, – teigiama to konsekravimo maldoje. – Pripildyk jo širdį Dievo švelnumo, kurį tu jutai labiau nei bet kas kitas, kad jis gebėtų tavo sūnaus Jėzaus meile apglėbti visus šio meto vyrus ir moteris. Juk dabartinei žmonijai ypač reikia jausti, kad ji yra Dievo ir Bažnyčios mylima. Tik jausdama šią meilę ji gebės įveikti polinkį į smurtą, materializmą, Dievo užmiršimą ir nuklydimą iš savojo kelio. Ji tavo lydima galės žengti į naująją epochą, kurioje viešpataus meilė“. Tuomet buvo išreikšta viltis, kad popiežius Pranciškus, sekdamas savo pirmtakų – Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI – pavyzdžiu, irgi aplankys Fatimos šventovę, patvirtindamas čia apsireiškusios Švč. Mergelės Marijos paraginimų svarbą Bažnyčios atnaujinimui ir ryžtingam veikimui naujosios evangelizacijos uždavinių įgyvendinimui.

Nuodėmės mazgo atrišimas

Atsižvelgiant į švenčiamos Marijos dienos temą „Palaiminta įtikėjusi“, popiežius Pranciškus savo pateiktuose mąstymuose sutelkė dėmesį į Dievo Motinos tikėjimo liudijimą. Spalio 12-osios pavakarę Šv. Petro aikštėje kartu su šimtatūkstantine maldininkų minia pasitikęs iškilmingoje procesijoje atneštą Fatimos Dievo Motinos statulą, Šventasis Tėvas sakytoje katechezėje pabrėžė, kad Švč. Mergelė Marija savuoju tikėjimu „atrišo nuodėmės mazgą“, kurį, kaip moko Vatikano II Susirinkimas (dogminė konstitucija „Lumen gentium“, 56), nepaklusnumu buvo užmezgusi pirmoji motina Ieva. „Marija, kuri savo ištartu „taip“ atvėrė duris Dievui, kad būtų atrištas senojo nepaklusnumo mazgas, yra Motina, kuri dabar kantriai ir švelniai veda mus pas Dievą, kad Jis savo tėvišku gailestingumu atrištų mūsų sielos mazgus“, – aiškino Popiežius. Todėl jis kvietė melsti Mariją, kad ji ir toliau padėtų pasitikėti Dievo gailestingumu, o mes galėtume atrišti visus nuodėmingus savojo gyvenimo mazgus ir atsivertume.

Kitas Šventojo Tėvo minėtas svarbus dalykas yra tai, kad „tik Marijos tikėjimas suteikė Jėzui žmogišką kūną“, nes Dievas nenorėjo tapti žmogumi, ignoruodamas mūsų laisvę, ir pageidavo jausti laisvą Marijos sutikimą. Tačiau tai, kas Švenčiausioje Mergelėje įvyko unikaliu ir vieninteliu būdu, dvasiniame lygmenyje įvyksta ir mumyse, kada geranoriškai ir nuoširdžiai priimame Dievo Žodį ir pagal jį gyvename. Tada Dievas mumyse tarsi įsikūnija ir apsigyvena, nes „Jo buveinė yra tuose, kurie Jį myli ir gerbia Jo žodį“, – sakė popiežius Pranciškus. Taigi, tikėti į Jėzų reiškia pasiūlyti Jam savo kūną su Marijos nuolankumu ir drąsa su atitinkama socialine bei evangelizacine veikla, kad Viešpats galėtų būti tarp žmonių. Taip tapdami Jo išganymo įrankiais pasaulyje, protą nušviečiame Evangelijos šviesa, stengdamiesi, kad mūsų sprendimai atitiktų Dievo valią, rūpindamiesi mažaisiais ir vargšais, svetingai pasitikdami silpnuosius brolius ir seseris.

Nebūti tik „vitrinos“ krikščionimis

Remdamasis minėtos Vatikano II Susirinkimo konstitucijos mokymu („Lumen gentium“, 58), Šventasis Tėvas trumpai aptarė Marijos tikėjimo kelią, pabrėždamas, kad toje piligrimystėje ji iki šiol lydi mus žemiškoje kelionėje. Marijos tikėjimo kelias buvo kupinas sunkių išbandymų: nuo Kūdikėlio Jėzaus gynimo renkantis migraciją dėl Erodo pasikėsinimo pavojaus iki budėjimo prie kryžiaus Golgotos kalvoje. Tačiau Prisikėlimo aušroje jos širdyje išplito tikėjimo džiaugsmas ir tai tapo ne tik Marijos, bet visos Bažnyčios tikėjimo piligrimystės viršūne. Popiežius Pranciškus linkėjo visiems pajusti panašų į Marijos tikėjimo džiaugsmą, palaikant jo žiburio liepsną sunkiausiais gyvenimo užtemimo momentais. Be to, žengiant į priekį dvasinėje piligrimystėje, reikia augti tikėjime, atsisakyti visokių veidmainystės ir stabmeldystės formų, persiimti ir liudyti krikščioniškąsias nuolankumo, gailestingumo ir artumo visiems dorybes.

Tą pačią naktį Šventasis Tėvas Marijos mąstymus pratęsė perduotoje videožinioje vykstant maldos budėjimui prie Fatinos Dievo Motinos statulos, perkeltos į Romos Švč. Mergelės Marijos Dieviškosios Meilės (Divino Amore) šventovę. Tuo pat metu ši bažnyčia kalbant Rožinio maldą satelitinės televizijos ryšiu buvo sujungta su dešimčia žymiausių Dievo Motinos šventovių visame pasaulyje – Lurdu (Prancūzija), Čenstakava (Lenkija), Banju (Belgija), Nazaretu (Izraelis), Akita (Japonija), Velankaniu (Indija), Vašingtonu (JAV), Gvadelupe (Meksika), Luchanu (Argentina) ir Nairobiu (Kenija), – kuriose irgi buvo gausu su savo ganytojais besimeldžiančių piligrimų. Šiame tikrai globališkai istoriniame Švč. Mergelės Marijos pagerbime kartu su Eucharistinio Jėzaus adoracija popiežius Pranciškus kalbėjo apie „Marijos žvilgsnį“, kuriuo ji lydėjo Išganytoją visais Jo gyvenimo momentais ir kurios atidų žvilgsnį dabar jaučia kiekvienas tikintysis.

Jai, mūsų Motinai, puikiai žinomi mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, mūsų viltys ir nusivylimai, todėl kada mes jaučiame savo nuodėmių ir silpnybių naštą, mes žvelgiame į Mariją, kuri sako mūsų širdžiai: „Kelkis, eik pas mano Sūnų Jėzų ir jame atrasi gailestingumą, svetingumą ir naujų jėgų tęsti savo kelią“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad Marija, žvelgdama į mus, rodo mums Jėzų ir veda link Jo taip patvirtindama, kad tik Jame galime rasti išgelbėjimą ir tik Jis gali išmokyti mus pamiršti save, kad galėtume į visus kitus žvelgti su meile. „O, Marija, leisk mums pajusti tavo motinišką žvilgsnį, vesk pas savo Sūnų, padėk mums būti ne „vitrinos“ krikščionimis, bet krikščionimis, kurie nesibijo „susitepti rankų“ savo triūsu, kad kartu su tavo Sūnumi Jėzumi kurtų Jo meilės, džiaugsmo ir taikos Karalystę“, – baigdamas apmąstymą maldoje prašė popiežius Pranciškus.

Globoti ir vesti šventumo keliu

Praėjusį sekmadienį, spalio 13-ąją, Šv. Petro aikštėje aukotų Marijos dienos šv. Mišių homilijoje Popiežius vėl nurodė aktualias Dievo Motinos pamokas suvokiant Dievo stebinimą, paraginimą būti ištikimiems ir dėkingiems už gautą stiprybę. Priminęs, kad Švč. Mergelė Marija neslėpė savo nuostabos dėl Dievo pasirinkimo, kad joje vyktų vienatinio Sūnaus įsikūnijimas ir tai nuolankiai priėmė, Šventasis Tėvas kvietė sekti šiuo pavyzdžiu, leidžiantis būti Dievo stebinamiems Jo reikliomis malonėmis. Todėl mums reikia neužsisklęsti savo materialiniuose reikaluose, savo intelektualiniuose projektuose ir savo ideologinėse pažiūrose, bet leisti, kad Dievas įeitų į mūsų gyvenimą, ir visiškai pasitikėti Juo. „Dievas mus dažnai nustebina savąja meile, bet reikalauja ištikimai ir kantriai Jį sekti“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis priminė, jog dažnai mes entuziastingai imamės kokios nors svarbios veiklos, bet susidūrę su sunkumais, nuleidžiame rankas, pasitraukiame iš kovos, atsisakome ištikimybės pažadų (pavyzdžiui, santuokoje).

Marija tarusi Dievui „taip“, viską iškentėjo iki stovėjimo prie Kryžiaus. „Šiandien čia daug motinų: pagalvokite iki kokios plotmės nuėjo Marijos ištikimybė Dievui – ji turėjo matyti nukryžiuotą savo vienintelį Sūnų“, – sakė Šventasis Tėvas pamaldų dalyviams. Taigi sekant šiuo pavyzdžiu, reikia būti krikščionimis nuolat, o ne laikas nuo laiko, ypač dabar, kai laikinumas ir santykinumas giliai prasiskverbė į tikėjimo gyvenimą. Dievas prašo mūsų ištikimybės kasdieniuose reikaluose, nesibijant pripažinti savo silpnumo, pasitikint Dievo ištikimai tiesiama gailestingumo ranka. Tai suteikia drąsos atsiverti, atsitiesti ir keliauti toliau. „Toks turi būti mūsų pagrindinis kelias: visada su Viešpačiu, net jei esame silpni dvasia ir nusidėję, – kvietė Popiežius. – Niekada neženkite laikinumo keliu, kuris yra mirtinai pavojingas. Tikėjimas mus kreipia į galutinį ištikimybės kelią, koks buvo ir Marijos kelias“.

Pagaliau dėkodami Dievui už gautą sustiprinimą ir nuodėmių atleidimą, turime neužmiršti šlovinti Viešpatį, kaip kad Marija, kuri savąja Magnificat geisme šlovino Dievą ne tik už tai, ką Jis jai padarė, bet ir už visus Jo darbus visoje išganymo istorijoje. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas meldė Dievo Motinos užtarimo, kad ji padėtų nesipriešinant priimti visus Dievo siurprizus, liekant kasdieninėje ištikimybėje ir dėkingai šlovinant Jį už suteiktą stiprybę. Po šv. Mišių prie išstatyto Fatimos Dievo Motinos atvaizdo skelbdamas atnaujintą žmonijos paaukojimo Švč. Mergelės Marijos nekalčiausiajai širdžiai aktą, popiežius Pranciškus prašė jos globos malonių.

„Saugok savo rankose mūsų gyvenimą, palaimink kiekvieną gerą troškimą, gaivink ir palaikyk tikėjimą, stiprink ir nušviesk viltį, pažadink ir nuolat įkvėpk meilę, vesk mus šventumo keliu, – skaitome Paaukojimo maldos tekste. – Mokyk mus savosios meilės mažutėliams ir vargšams, atstumtiesiems ir kenčiantiems, nusidėjėliams ir pasiklydusiems: visus suburk savo globoje ir visus atiduok savo mylimajam Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui. Amen“.

© 2013 „XXI amžius“