Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Ar mums dar rūpi Lietuva?

Edvardas ŠIUGŽDA

Naujos bėdos užgriuvo Lietuvą. Lietuviško eksporto į Rusiją epopėja ne tik tęsiasi, bet ir aštrėja. Iš sugriežtintos patikros Lietuvos vilkikams, pradėtos rugsėjo 11-ąją, o spalio 10 dieną panaikintos, Rusijos prezidento įsakymu „draugiškoji kaimynė“ nuo praėjusios savaitės antradienio nebeįsileidžia lietuviško pieno. Į Maskvą buvo komandiruotas miklusis premjero patarėjas Antanas Vinkus, kurį vienintelį Maskva sutiko matyti kaip lietuvių derybininkų grupės vadovą. Mat jis žinomas Rusijoje: ne tik buvo ambasadoriumi Maskvoje, bet prieš trejus metus Maskvoje vykusioje parodoje „Zolotaja osen“ už skverno nučiupo Vladimirą Putiną, tuomet ėjusį Rusijos premjero pareigas, ir pasiūlė paragauti lietuviškų produktų – duonos ir trauktinės „Trejos devynerios“. Tačiau šįkart A. Vinkus – jau nebe ambasadorius, o tik Lietuvos premjero patarėjas sveikatos klausimais, prisivilioti premjero D. Medvedevo ir pakalbėti bent keliais sakiniais jam nepavyko. Nors A. Vinkus giriasi savo „laimėjimais“, tačiau faktas lieka faktu: lietuviška pieno produkcija gali grįžti į Rusijos rinką, jeigu bus vykdomos Rusijos sąlygos.

Lietuvoje net nesutariama, kas turi imtis vadovaujančio vaidmens, Lietuvai patyrus Rusijos ekonominę ataką, – prezidentė ar Vyriausybė? Atrodytų, tokių klausimų net neturėtų kilti, nes atsakymai į juos turėjo būti seniai žinomi. Kai D. Grybauskaitė buvo ką tik tapusi šalies vadove ir skelbė naują užsienio politikos, orientuotos į pragmatišką draugystę su Rusija, kursą, kilus panašiam ekonominiam karui, prezidentė paskambino į Kremlių tuometiniam prezidentui D. Medvedevui ir išdrįso išpeikti savus pienininkus, tiekiančius į Rusiją nekokybišką produkciją. Dabar, kai padėtis dar blogesnė nei tuomet, kai Rusijos institucijų vadovai kažką mįslingai kalba arba apskritai tyli, D. Grybauskaitė laikosi kitokios taktikos. Ji pirmiausia sukritikavo Lietuvos Vyriausybę, kad ši tik trypčioja ir nesikreipia į Pasaulio prekybos organizaciją. Vyriausybę valdantys socialdemokratai į tai atsikirto primindami Konstitucijos nuostatą, kad už užsienio politiką atsako prezidentė. Ji netrukus pasakė, kad dirbanti Vakarų kryptimi – su Europos Komisija (EK), Europos Parlamentu, o Vyriausybei paliekanti dirbti su Rusijos valdžia. Apžvalgininkai spėja, kad tokie prezidentės taktikos pasikeitimai liudija artėjančius prezidento rinkimus. Pagirtina, kad šį trečiadienį Prezidentė vis dėlto ėmėsi stiprios iniciatyvos išspręsti užsitęsusį ir vis aštrėjantį klausimą. Tuo metu, kai vyksta lietuviško eksporto į Rusiją epopėja, o su ja susijusios derybos patiria nesėkmę, valdžios institucijoms net nesutariant, kas ką turi dirbti, gamintojai ieško išeičių griebdamiesi neatidėliotinų darbų – neišvežtas pienas perdirbamas į kefyrą ar varškę, iš grietinėlės mušamas sviestas, pieno produktai su rusiškomis etiketėmis užklijuojami lietuviškais lipdukais su produkto sudėtimi, sukraunami į sandėlius, tariamasi su prekybos centrais, išvežiojama į parduotuves. Ir netgi žadama prekiauti mažesnėmis kainomis, tiesa, tik laikinai.

Kaip jau įprasta Lietuvoje, visada tokiais atvejais atsiranda dešimtys ar šimtai nuomonių, įsijungia dešimtys ar šimtai patarėjų: reikia daryti taip, o ne kitaip, reikia kreiptis ne į tą, o į kitą, ir pan. Kiek buvo kalbama apie tą „Chevron‘ą“ su jo žadamomis dujomis, o ši amerikiečių bendrovė ėmė ir atsisakė toliau dirbti Lietuvoje dėl mūsų įstatymų netobulumo, valdžios neryžtingų žodžių, triukšmingų kaimo bendruomenės rėkimo, sunervinusio amerikiečių bendrovę. Pagaliau dėl neužbaigtų konservatorių valdžios darbų rengiant konkursą dėl skalūninių dujų paieškos, kaip tik leidusių naujai valdžiai manipuliuoti priimamais įstatymais, pakeitusiais norą bendrovei dirbti. Panašiai įvyko ir su Visagino atomine elektrine (VAE), kurios projektų per ketverius valdymo metus A. Kubiliaus vyriausybė taip ir neįstengė užbaigti, o greičiau tik vaidino juos daranti, neturėdama jokio realumo suvokimo. Būtent toji vyriausybė ir labiausiai prisidėjo, kad tauta per referendumą atmestų blogai paruoštą ar netgi neparuoštą VAE projektą. Be to, A. Kubiliaus politika, skatinusi didžiulius emigracijos mastus (per ketverius metus iš tėvynės išvažiavo 250 tūkst. piliečių, o iš viso jau išvyko arti milijono darbo nerandančių piliečių), taip nuteikė rinkėjus prieš valdžią, kad žmonės balsavo ir prieš ją, ir prieš jos „kuriamą“ VAE. Dabar A. Kubilius su E. Masiuliu kasdien moko premjerą A. Butkevičių, kaip ir ką reikia daryti – ir su Rusija, ir su eksportu, ir su Sodra, ir su pieno eksportu, ir su „Chevron‘u“, ir su „Gazprom‘u“. Darosi įprasta, kad opozicija nebus opozicija, jei rėksmingai neduos bent penkių ar dešimties „patarimų“ per dieną. Tik kas iš tų pamokymų, patarimų ar priekaištų, kai kasdien išlenda vis naujos bėdos, paveldėtos dar iš ankstesnės valdžios ir kurių išspręsti nebeįmanoma. Apie mus kankinančią didžiulę emigraciją jau net neužsimenama. O juk visos bėdos su Sodra, su visomis jos skolomis, su jos negalėjimu mokėti uždirbtas pensijas atsirado būtent dėl tos didžiulės armijos tėvynėje dirbti negalinčių išvarymo į emigraciją. Gerai, kad nors dalis žmonių grįžta, nors tai tikrai ne dėl valdžios pastangų – paprasčiausiai ir užsienyje vyksta krizė. O premjeras nieko negali žadėti apie slaptas derybas su „Gazprom‘ u“, žadėti, kad dujos jau iki naujo šildymo sezono tikrai bus atpigintos, kad „Chevron‘as“ dar gali sugrįžti, kad dar ne viskas prarasta ir pan. Tačiau pokyčių į gera kaip nėra, taip nėra. Geriausia, ką sugalvoja valdžia, – nukelti šildymo sezono pradžią. Gal tam, kad užvilkintų ilgiau laiką, kol dujos „atpigs“? Juk net du trečdaliai Lietuvos žmonių sutinka, kad nebūtų šildoma, jiems geriau šalti ir sirgti, paskiau gauti pinigus iš Sodros už nedarbingumo lapelius negu mokėti pasakiškus pinigus „šildytojams“ ir dujų tiekimo tarpininkams. Ne, dujos nepigs, o į jų priverstinį atpigimą (su tarptautiniais arbitražais ar EK spaudimu) Rusija atsakys naujomis prievartos priemonėmis. Šios didžiulės šalies skrandis nepasotinamas, ir ji gali daryti su mažaisiais, ką tik įsigeidžia. Todėl per daug jos siutinti net nepatartina.

Deja, mes geriausiai sugebame tik pyktis tarpusavyje. Vieniems generalinis prokuroras blogas, tad nusprendžia nepriimti jo ataskaitos ir pabandyti juo atsikratyti, kitiems tai atrodo kaip suokalbis prieš Prezidentę. Tariamai sudarytas netgi antiprezidentinis frontas, į kurį grūdami ir buvęs FNTT vadovas, dabar jau Seimo narys Vitalijus Gailius, ir signataras Zigmas Vaišvila, ir naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir daug kitų. Pasirodo, jais tapo ir A. Kubiliaus bendražygio E. Masiulio liberalai, balsavę už generalinio prokuroro atleidimą. Lietuva susiskaldžiusi ir dėl įvykių Garliavoje. Ir politikai, ir piliečiai ginčijasi, kas gi ten vyko. O tuo metu, kai ginčijamasi ar smerkiama Neringa Venckienė, po vieną vis teisiami Garliavos budėtojai, tiktai vien savo pilietinę pareigą vykdę normalūs, prieš neteisybę kovojusieji jauni žmonės. Ne veltui tarp jų daug menininkų, poetų, režisierių, paprasčiausiai tikinčiųjų. Jie tampomi po teismus, baudžiami baudomis, tyčiojantis teisėjams ir iš jų, ir net iš jų advokatų ar juos ginančių teisininkų, pamiršti politikų, netgi į valdžią atėjusių per „Garliavos įvykius“. Taigi niekas niekam nerūpi, rūpi tik, kaip kitą nors kokiu šmaikščiu sąmoju pamokyti, kaip „patarti“, o iš tiesų pasijuokti. Ir visa tai vyksta politikams kalbant apie didžiulius pasiekimus, laimėtus tik jų išmintingos taktikos dėka.

Dabar netenka mums kartoti pokaryje į miškus išėjusių vyrų tragiškos kovos. Vyksta visai kitoks karas – karas informacinėje erdvėje, o ne miške. Karas vyksta ne tik per rusiškąjį „Pirmąjį Baltijos kanalą“, išgarsėjusį savo laida „Žmogus ir įstatymas“, kurioje buvo šmeižiama Lietuva, kovojusi prieš 1991 metų agresiją. Dėl to šis televizijos kanalas ir priklauso Rusijai, kad vestų karą prieš mus – tai yra dėsninga. Tačiau karas vyksta ir lietuviškose televizijose, kai per jas rodomas įvairiausias šlamštas, pavergiantis žmogaus dvasią. Karas prieš tautą vyksta ir tada, kai televizijos eterį užgožia rusiški filmai, rusiški koncertai, rusiškos dainos (net per lietuvišką muziką tariamai propaguojantį „Pūko“ radiją ir televiziją). Karas vyksta ir tada, kai lietuviška spauda apdedama didžiausiais mokesčiais, nors tiek pagal skaitytojų skaičių, tiek pagal atsibodusį turinį išgyvena didžiausią nuosmukį – iš knygnešių tautos virstame labiausiai pasaulyje neskaitančia tauta, savo atmintį labiausiai prarandančia tauta. Kai buvo atidaryti (bent sąlyginai) KGB archyvai, niekas nei iš istorikų, nei iš politikų nepuolė jų tyrinėti ir susipažinti su tautos skausmu. Jie taip ir liko uždaryti nuo visuomenės, nes kas iš to žibinto, jeigu jis uždengtas tamsa? O mes tik pigiai politikuojame, bandydami kaltinti vieni kitus dėl iškylančių problemų, kurių spręsti nei politikavimas, nei tarpusavio kaltinimai tikrai nepadeda. Į savo jubiliejinį suvažiavimą susirinkę tremtiniai ir politkaliniai (kurių jau nebelieka, renkasi tik jiems prijaučiantys) priversti klausytis politinių agitatorių, raginančių už juos balsuoti, o patys tremtiniai ir toliau pasmerkiami toms pačioms patyčioms – jų patirti vargai atmetami, jų pensijos toliau lieka sumažintos, kai ministrams atstatomos padidėja 2000 litų. A. Kubiliaus politika jų atžvilgiu tęsiama toliau. O jis taip „gražiai“ pamalonino tremtinius, ragindamas už jį vėl balsuoti, ir šie labai šauniai jam paplojo. Nė vieni tremtinių susitikime kalbėjusieji politikai net neparagino tremtinių vaikus ar anūkus bei kitus geros valios žmones rinkti medžiagą tautos kančių istorijos medžiagos, sudėtos į KGB dokumentus. Tad ar galime stebėtis, kai Šiauliuose per miesto šventę marširuoja pionieriškais kaklaraiščiais ryšintys vaikai, net nematę ir neregėję sovietinių laikų, – tada nejučiomis klausi: kodėl taip iškilmingai prisimenami tie okupacijos laikai? Kodėl knygynuose šalia knygų apie partizanų kovas ir kančias sudėtos šmeižikiškos knygos apie tariamai partizanų žudytus žmones? Jau dešimtį metų Kauną valdantys konservatoriai net nebando įvesti Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus iniciatyvos mokyklose giedoti himną. Taip ir dingsta patriotizmas iš mūsų piliečių sąmonės, taip lengvai paliekamas gimtasis kraštas, kai tik susiduriama su sunkumais. Aišku, skaudu, kai tuos sunkumus patiriame iš savo tautiečių, dar sunkiau, kai skriaudas patiriame iš buvusių bendraminčių, tačiau savas kraštas turi likti brangiausia vieta pasaulyje. Tik jame mes turime gyventi ir kurti...

© 2013 „XXI amžius“