|
Formali nepriklausomybė su dvejopa priklausomybe
Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 metų Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta. Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe. Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.
Kovo 11-osios Lietuvai nepriklausomybę atgauti iš Vasario 16-osios Lietuvos dar išlikusio paveldo, iš partizaninio karo aukų, iš galutinai nesužlugdytos Bažnyčios veiklos jėgų dar užteko, tačiau sovietinis paveldas su komunistine partine nomenklatūra niekur nedingo, pasispyriojęs siekiui nepriklausomybę atgauti ir keliskart persikrikštijęs, įsitvirtino visose, net aukščiausiose valstybinėse struktūrose. Nomenklatūrai tapo palankūs ir demokratiniai rinkimai į valdymo organus, nes ji turėjo kompetenciją valdyti. Prieš karą Lietuvą valdę ministrai, įvairių valstybinių struktūrų vadovai buvo fiziškai sunaikinti ar nuo raudonojo teroro pasitraukę į užsienius, likusi homo sovieticus masė, tapusi demokratijos patrankų mėsa, atvėrė kelią į valdžias nuo kolūkio pirmininko iki pirmojo kompartijos CK sekretoriaus. Išliko telefoninė teisė ginti ar globoti komunistinės nomenklatūros narius, savo krėsluose išliko sovietiniai prokurorai ir teisėjai, milicija, persivadinusi policija, išliko prichvatizavę pramonę ir žemės ūkį dabartiniai milijonieriai. Ir jau įvairių partijų valdžios veikia sovietiniais metodais, buvę sąjūdininkai ujami ir vejami iš užimamų valstybinių pareigų, o policija tvarkosi su tiesos ir teisingumo siekiančiais piliečiais tarsi sovietinis OMON-as, taip išniekindama valstybės simbolį Vytį.
Dėl išrinktųjų į Seimą ar savivaldybių tarybas buvusių nomenklatūrininkų priekaištaujama rinkėjams: Išsirinkote tokius, kokie patys esate. Iš tikrųjų išgyvenę okupaciją piliečiai to sovietinio paveldo pakankamai turi savyje: iš valstybės vogti galima, nes ji už darbą deramai neatlygina, iš valstybės galima kaulyti (elgetauti), nes tokį įprotį įgijo kolchozuose ir pramonėje, ten išmoko kyšininkauti, vaišėmis valdžiukių palankumą įgyti, girtuokliauti.
Ir todėl lietuvio akys liūdnos, todėl iš nevilties jis traukiasi iš Lietuvos, žudosi ar savo negandas skandina alkoholyje. Pastaroji blogybė ne tik nesitraukia, bet tautoje pragaištingai auga. Kaip liudija statistika, prieškariu Lietuvoje vienam gyventojui teko 1,2 litro spirito ekvivalento, sovietinės okupacijos metais 10,5, o šiuo metu jau pasiekė 15. Jei 1938 metais Lietuvoje buvo išduotas 1861 leidimas prekiauti alkoholiu parduotuvėse ar maitinimo įstaigose, tai šiemet tokių licencijų, Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, išduota 19400. Girtuoklystę skatina lengvas alkoholio prieinamumas ir pigumas. Tragiškos padėties akivaizdoje Seime, užuot paskelbus pavojų, dar vis pasigirsta siūlymų leisti gaminti naminę degtinę, kaip tautinį paveldą.
Apmaudu, kad po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių išlieka energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kuri, ištikus žiemos speigui, gali nutraukti kuro (dujų) tiekimą, ir ne tik viena ar dvi nelietuviškos tautinės bendrijos, bet daug Lietuvos piliečių gali ištarti, kad prie ruso buvo geriau, nes šilčiau.
Priklausomybė nuo demokratinių Vakarų
Atgavusi Nepriklausomybę Lietuva, turėdama tikslą apsisaugoti nuo Rytų, atsuko veidą į Vakarus: 2004 metais įstojo į Tarptautinę gynybinę sąjungą (NATO) ir Europos Sąjungą (ES). Gera žinoti, kad mūsų rytinė siena yra NATO akiratyje, ją prižiūrėti padeda sąjungininkų patruliniai lėktuvai, NATO yra įsipareigojusi ginti Lietuvą nuo bet kokio įsiveržimo į jos teritoriją, o Lietuvos kariuomenė dalyvauja NATO misijose.
Į ES naudą Lietuvai turime žiūrėti ne vien iš finansinės paramos įvairiems projektams pozicijų (už tai ateity teks atsilyginti), bet ir suvokti, kad vertybės, kurias bruka ES, ne visada priimtinos Lietuvai.
ES yra imperija, labai panaši į Sovietų Sąjungą, tik ji kurta ne krauju, o pinigais. Ji su savo nariais nekariauja, tačiau savo valią diktuoja finansiškai. Jos valioje, pasirodo, jai panorėjus, gali būti tautiškumas, mūsų gimtoji kalba, istorija, tautinės tradicijos ir papročiai, išpažįstamas tikėjimas.
Lietuvos nutautinimas vyksta kryptingai nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos, iš Vakarų atėjusi globalizacija siekia sugriauti tautines valstybes, tautines kultūras. Mes naiviai tikėjome Vakarais, ir tik dabar pradedame atsitokėti, skaudžiai kentėdami nuo vakarietiškos kosmopolitizacijos, apie kurią mus įspėjo iškilūs išeivijos veikėjai V. Bražėnas, M. Krupavičius, Z. Rekešius ir kt. Jie nežinojo, kad ir šeimos reikalus pradės tvarkyti ES, kad bus siekiama įteisinti gėjų santuokas. Kosmopolitizmas griauna pagrindinius lietuvybės pamatus. Šios jėgos stengiasi sumenkinti tautos kultūros vertę, tyčiojasi iš tautos praeities, siekia primesti mums, lietuviams, nepilnavertiškumo kompleksą. Tautos garbės ir orumo negina nei įstatymai, nei valdžios pareigūnai. Lietuvos įstatymai draudžia tyčiotis iš žydų, čigonų, tačiau Lietuvoje nėra įstatymo draudžiančio tyčiotis iš lietuvių tautos: vadinti ją žydšaudžiais, nevykėliais, tauta-elgeta.
Antai Vakaro žiniose rugsėjo 9 d. rašiniu Europos Sąjungos padlaižys (galėjo ir tvirčiau pasakyti) paskelbė mūsų Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pareiškimą, kuriame jis siūlo nuslopinti tuos populistinius, radikalius (neslėpkime to), ksenofobiškus ir nacionalistinius junginius, kurie kartais kelia galvas. Ministras, pasirodo, tiki, kad tautiškumas, lietuvybė jau sunyko, tik kartais dar kelia galvą. Iš tikrųjų gėda mums, lietuviams, kad iki šiol negražiai pokštaujantį šį tautos tarną laikome tarnyboje ir dar neblogą algą jam mokame!
ES valioje jau yra mūsų pramonė, žemės ūkis, energetika. Panoro ES uždaryti mūsų atominę jėgainę, davė uždarymui pinigų ir ją uždarėme, nors ji iki šiol galėjo saugiai veikti. Nebenori ES, kad kaimo žmogus ūkininkautų mažame ūkelyje, duoda jam pinigų, ir žmogelis eina tinginiauti, girtuokliauti, elgetauti.
Šiame išvystytos technikos, neribotų bendravimo galimybių pasaulyje valstybei išlikti visiškai nepriklausoma gal jau ir neįmanoma. Tačiau pasiduoti žalingoms praeities ir dabarties įtakoms būtų ne tik negarbinga, bet ir įžeidimas tų, kurie už Nepriklausomybę gyvybes paaukojo. Žinome, kaip sunkiai nuo priklausomybės vaduojasi alkoholikai, narkomanai, tačiau labai norėdami sugeba ir išsivaduoti. Vadavimasis iš sovietinio paveldo ir žalingų Vakarų demokratijos priklausomybių nelengvas užsiėmimas, tačiau būtinas, jei norime išlikti tauta ir tikra jos valstybe be rytietiškos ar vakarietiškos federacijos ydų ir grimasų.
Algimantas Zolubas
© 2013 XXI amžius
|