|
Pavojaus šauksmas
Į mano rankas pateko lrytas.lt straipsnis, kuriame rašoma, kad Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius. Rašoma, kad per Šiaulių dienų 777 minėjimą surengtas improvizacijos šou, kai miesto centre žygiavo ir sovietinių pionierių būrys, sukėlė tikrą audrą, o per socialinius tinklus pasklido penkios nuotraukos. Pasipiktino ne tik gyventojai, bet ir politikai. Toks pasityčiojantis veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir kitus patriotiškai nusiteikusius žmones. Iš tiesų, tai papiktino visus neparsidavusius svetimiesiems ir neišdavusius Tėvynės lietuvius. Kiekvienas doras lietuvis privalo kelti klausimą, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje vis mėginama ir mėginama pagražinti okupacijos laikus. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nėra buvę nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie dar per jauni ir nėra tarnavę okupacinei ideologijai. Be abejo, tai slapta veikiančių bolševikų pritarimu vykdyta akcija. Kas leido vadinamiesiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos? Ir kokį pasipiktinimą ten sukeltų! Vieni ir kiti okupantai yra tragiška Lietuvos praeitis. M. Murzos judėjimas nėra vokiškas, tačiau jų viešas pasirodymas kas kartą sukelia reakciją. Bet kodėl dabar tyli M. Murzos šalininkai? Kodėl tyli Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Kaipgi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis? Kvailas, neskoningas humoras, iškraipantis istoriją renginys, taip Seimo narė Rasa Juknevičienė atsiliepė apie vaikų paradą Šiauliuose. Reikėtų sakyti dar griežčiau: tai nėra paprastas, istoriją iškraipantis renginys, o nusikaltimas. Improvizacijų šou šmėžavusių pionieriškų kaklaraiščių raudonis suerzino R. Juknevičienę, kuri šį renginį pavadino tik istorijos iškraipymu. Tačiau kitų konservatorių balsų negirdėjome. Ar jų nesuerzino? Ko jie tyli? Reikia atminti, kad kovoje su okupantais žuvo beveik 22 tūkstančiai partizanų. Kruvini žuvusių partizanų lavonai būdavo numetami ant miestelių grindinio, kiti partizanai buvo šaudomi KGB rūsiuose. Tik nedaugelis grižo iš konclagerių. Kaip apie tokį miesto šventės renginį su gatvėmis marširuojančiais pionieriais galėjo galvoti išlikęs partizanas, irgi numestas ant miestelio grindinio kaip jau žuvęs, tačiau atsigavęs ir pradėjęs judėti, KGB nugabentas į ligoninę, išgydytas, nuteistas 25 metams lagerio ir, atlikęs bausmę, kaip invalidas, pargrįžęs į Lietuvą, dabar gyvenantis Panevėžyje? Partizanų kovos istorijoje galima rasti daugiau šiurpinančių atvejų, kuriuos visi turime atminti.
Spaudoje buvo skelbiama, kad ansamblio Kitava vadovė Asta Stoškuvienė dirbo kaip tikra pionierių vadovė rikiavo vaikus ir per jėgą spaudė džiaugsmingus paradinius šūksnius. Kaip reikia vertinti šios moters veiksmus siekiant atgaivinti okupantų laikų papročius? Dar rašoma, kaip visas pulkas gelbėjo sužeistą pionierę. Tačiau galima paklausti, kiek šitų veikėjų, įamžinančių sovietines klaikybes, kentėjo prie gatvėje nublokštų, nukankintų partizanų? Žinau atvejį, kai Vidiškėse, netoli Ukmergės, viena senutė, partizano motina Linkevičienė, šluostė žuvusių partizanų, numestų prie bažnyčios, veidus ir šukavo plaukus netrukus ji pasiekė Igarką ir iš Igarkos į laisvą Lietuvą grąžino tik jos kaulus. Kodėl džiaugsmingų sovietinių laikų interpretuotojai neprisimena tokių skaudžių atvejų?
Šiame miesto renginyje, kaip rašoma, buvo išdalinti garbės raštai. Kyla klausimas, už ką tie raštai? Už tai, kad paniekino Tėvynę? Sakykite, ar toks tragiškas farsas galėjo vykti Lenkijoje, Vokietijoje ar kur kitur Europoje? Ar kas nors galėtų panašiai organizuoti demonstraciją su lietuviška trispalve Maskvoje? Kaip pavadinti tuos, kurie Šiaulių miesto gatvėse vaizdavo okupantus? Jei Lietuvoje galimas toks tautos pažeminimas, galima daryti bet ką. Ar tuo norima įbauginti žmones prieš Prezidento rinkimus? O gal norėta pavaizduoti, kad Maskva gali Lietuvoje daryti viską, ką nori? Matyt, norėta parodyti ir viena, ir kita. Kaip reikia vadinti tuos, kurie Šiauliuose imitavo naują sovietinę okupaciją? Pasirodo, kad šitą eiseną sugalvojo Kompanijos šaunios vadovė Dalia Dargienė. Reikia, kad ir visi geros valios piliečiai sužinotų apie visą iškreiptą vaidinimą. Tokiais reginiais skleidžiama kenksminga propaganda ir žalojama Lietuvos jaunimo dvasia. Skaudinami tie, kurie kovojo, kurie žuvo didvyrių mirtimi, kurių tėvai, broliai ir seserys atidavė savo gyvybes už Tėvynę Lietuvą. Džiugina nors tai, kad per minėtą gėdingą paradą norėta pavaizduoti Kryžiaus kalno griovimą, bet mokiniai tokios misijos atsisakė. Reikia priminti, kad Kryžių kalnas buvo net tris kartus traktoriais nugriautas ir, kaip pasakojama, visi toje akcijoje dalyvavę griovėjai tragiškai baigė savo gyvenimą. Būtų išmintinga priminti tų griovėjų pavardes.
Visų pirma reikia pasakoti apie baisią okupaciją, terorą, netektis, kad jaunimas žinotų. Dabartinis jaunimas apie Lietuvos netolimą skaudžią praeitį beveik nieko nežino. Ir pasaulis nežino apie sovietų terorą ir okupaciją. Atėjo metas, kad ir Lietuvos valdžia pasirūpintų filmų apie šią žūtbūtinę kovą pastatymu. Reikia atverti akis ir saviems, ir svetimiems. Kiekvienam lietuviui privalu prisiminti savo garbingą Tėvynės istorijos praeitį, kaip mūsų tauta sugebėjo gerai dirbti ir mylėti savo kraštą. Juk žinome, kad Lietuva 1937 metais išmokėjo visas savo skolas užsienio valstybėms ir sutaupė 10 tonų aukso, kuris buvo Švedijos, Prancūzijos ir JAV bankuose. Deja, dabar Lietuva skolinga užsieniui apie 50 milijardų. Ir vėl galvojama apie naujas paskolas...
Būtina įsiskaityti į Lietuvos praeitį ir ne griauti, bet statyti ateities Lietuvą. Tai šeimos, kiekvieno mokytojo, kunigo ir visos visuomenės šventa pareiga. Būtina priminti didvyriškus mokytojų poelgius sovietmečiu. Štai lietuvių kalbos mokytojos Onos Brilienės, 23 metus dirbusios Pilviškių mokykloje, pavyzdys. Kai jos sūnus, grąžindamas knygą į biblioteką, pamiršo į ją įdėjęs savo Pirmosios Komunijos nuotrauką, o knygą paėmusi kita mokinė nuotrauką rado ir parodė savo motinai, irgi mokytojai, ši perdavė ten, kur reikia, tada O. Brilienė neteko darbo. Ją užstojo jos vyras inžinierius Jurgis. Abu liko bedarbiai su 6 mažais vaikais. Bet Dievas ir geri žmonės padėjo jiems išgyventi. Dabar du jų sūnūs yra kunigai, o viena duktė vienuolė.
Galima paminėti ir kitą atvejį, kuris įvyko Kulautuvoje. Viena mokytoja (prisimenu dėl jos sugyventinio Gamgapševo pavardės), pastebėjusi, kad lituanistė Stasė Jasiūnaitė nešioja ant kaklo kryželį, įskundė ją partiniams organams. Atvykęs Vilijampolės partijos sekretorius sušaukė mokytojų susirinkimą, kuriame įsakė arba kryželį nusiimti, arba išeiti iš darbo. S. Jasiūnaitė paaiškino, kad jai buvus šešerių su puse, tą kryželį uždėjo mirdama motina, todėl ji negalinti jo nusiimti. S. Jasiūnaitę išvarė iš mokyklos ir privertė įsidarbinti sanatorijoje sanitare puse etato už 35 rublius per mėnesį. Dabar Kulautuvoje viena gatvė pavadinta S. Jasiūnaitės vardu. Deja, gatvės pavadinime nėra žodžio mokytoja. (Panašiai ir kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo Vilniuje užraše išbrauktas žodis kunigas, Kazlų Rūdoje gatvė buvo pavadinta V. Borisevičiaus vardu, o į gatvės pavadinimą įrašyti žodį vyskupas žmonės nepajėgė išreikalauti.)
Dabartiniai mokytojai turi į ką orientuotis, jausti atsakomybę už mokinius, kurie atsakinėja į laidos Klausimėlis klausimus, pavyzdžiui: Ką Vytautas davė Lietuvai? Atvežė į Lietuvą arklius. Iš kur atvežė? Jūs patys žinote. Kada gyveno Vytautas Didysis? Smetonos laikais. Taigi, mokytojams reikia kitaip elgtis ne vien atlyginimo padidinimo reikalauti, bet taip auklėti tautą, kad ji nulenktų prieš mokytoją galvą. Deja, jie nepadarys tai, ką turėjo padaryti šeima.
Šiuo rašiniu noriu priminti tautai, kas vyksta dabar Lietuvoje. Galbūt ir mūsų Vyriausybė, nors pavėluotai, tars savo žodį? Kai matome tokius įvykius, nejučia pradedame galvoti, kad prasidėjo sovietų okupacija. Tada prieš mus iškyla klausimas: ar ginsime Lietuvą, jeigu reikės, iki gyvybės aukos?
Taigi, klausimas visiems: ar ginsime Lietuvą, jei tik reikės, net iki gyvybės aukos?
Šį rašinį baigiu didžio Lietuvos poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais:
Šaukiu aš tautą GPU užguitą
Ir blaškomą it rudenio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurės vėjai neužpūs.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas,
Laisvės kovotojas
© 2013 XXI amžius
|