Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Įamžintas atminimas Lietuvos patriotų, kurių palaidojimo vietos nežinomos

Jonas Burokas,

LLKS valdybos pirmininkas

Prie kenotafų

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.

Maironis

Tautos dainiaus Maironio eilėraščio posmelis primena apie Suvalkų sutarties klastą, Vilniaus krašto užgrobimą, imituojant „sukilimą“ ir „Vidurio Lietuvos“ paskelbimą. 1920 metų spalio 9–13 dienomis nuo patrankų šūvių aidėjo Vilniaus apylinkės – tarp generolo L. Želigovskio „sukilėlių“ ir jaunos Lietuvos kariuomenės vyko aršūs mūšiai. Vilniečiai sakėsi, girdėjo šūvių aidus nuo Pilaitės, kiti – nuo Baltupių pusės. Apie tai labai vaizdžiai prisimena įžymus Lietuvos patriotas M. Riomeris. Jis dalyvavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje dviejų žuvusių lietuvių karių laidotuvėse. Ant katafalkų buvo padėti du balti karstai, papuošti baltais žiedais ir žaliais vainikais, bažnyčia buvo pilnutėlė jaunimo ir inteligentijos atstovų. Ypač jį nustebino didelė minia šventoriuje ir už jo ribų. Joje mažiausiai buvo apie 3000 žmonių. Tai buvo tvirtas lietuvių valios, solidarumo, susikaupimo, liūdesio, paskendusio Vilniaus praradimo gedule, demonstravimas. Jis prisimena, kad vieno žuvusiojo pavardė buvo A. Šliupas o kitas – nežinomas karys. Tai buvo žuvusiųjų už Tėvynę įamžinimo Rasų kapinėse pradžia. Šiuo metu Naujosiose Rasose ilsisi Nepriklausomybės kovose žuvę 24 kariai. Dar penkių Nepriklausomybės kovų karių kapai yra senosiose Rasose, vienas jų – minėto Antano Šliupo. Iš penkių kapų trys sovietinės okupacijos metais buvo sunaikinti. Dar sovietmečiu (1984 metais) tuos tris karių kapelius ir kryželius atkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys, dabartinis „Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas.

Vilnius ir Vilnijos kraštas, iškentėjęs lenkų okupacijos laikų Golgotą, nepaisant lietuvybės persekiojimo, lietuviškų mokyklų uždarymo, išlaikė savo prigimtinę praeitį. Jis 1939 metais sutiko Lietuvos kariuomenę perpildytomis gatvėmis, ovacijomis, gėlių girliandomis, sveikinančiomis karius. Lietuvos žmonių džiaugsmas, susigrąžinus Vilnių, truko neilgai. Pagal dviejų budelių sandėrį sovietai okupavo mūsų šalį – „priėmė Lietuvą su sostine Vilniumi į broliškų Sovietų socialistinių respublikų sąjungos sudėtį“. Tai buvo tragiškiausio Lietuvai laikotarpio, sunaikinusio tautos genofondą, pradžia. Hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga kartu užpuolė Lenkiją, abiejų šalių kariai vieningai žygiavo pagal pergalės maršą Brest-Litovsko gatvėmis, tačiau „plėšrūnai“ nepasidalino grobio, ir nacionalsocialistai užpuolė socialistus komunistus. Lietuvos patriotai, iš anksto žinodami apytikrę karo pradžią, ginklavosi ir, vokiečių kariuomenei peržengus okupuotos Lietuvos sieną, pradėjo sukilimą, paskelbė Laikinąją vyriausybę, aktyviai stojo į kovą su raudonarmiečiais, išvadavo Lietuvą. Deja, neapsieita be aukų – besitraukdami okupantai paliko kruvinus pėdsakus Rainiuose, Šiauliuose, Kaune ir kitose vietose, žuvo daugiau negu 2000 sukilėlių. Naujųjų Rasų kapinės vėl priglaudė plk. Viktoro Kundroto ir 24 sukilėlių palaikus. A. Gustaitis rašė: „Jie žuvo, kad mes būtume laisvi. Ir būsime. Dabar visi lietuviai žino, kas yra bolševikų okupacija...“ Vokiečių valdžia žuvusiųjų laidotuvėmis nesirūpino, todėl buvo sudarytas komitetas, kuriame darbavosi kun. A. Lipniūnas, talkininkai Rakūnas, Bungardas, Stasiukaitis, Žuromskas. Žuvusius sukilėlius aprengė ir kitus laidojimo reikalus atliko Vilniaus universiteto studentai ir studentės. Laidotuvėms aukų daugiausiai surinko geležinkeliečiai ir „Rūtos“ kooperatyvo darbuotojai. 1942 metais prieš pat Vėlines Naujosiose Rasose buvo pastatytas sukilėlių pagerbimui koplytstulpis, kurį pagamino Dailės muziejaus dirbtuvės. Deja, per sovietmetį sukilėlių kapeliai sunyko, nors kai kas dar prisimindavo jų kapų kauburėlius. Tačiau netrukus jų kapavietės buvo užlaidotos ir tiksli vieta nežinoma. Manoma, kad jų kapų vieta yra ten, kur stovi po Nepriklausomybės atkūrimo pastatytas koplytstulpis. Todėl reikėtų atlikti tyrimus ir tiksliai nustatyti žuvusiųjų sukilėlių laidojimo vietas. Naujųjų Rasų kapinėse septyniolikos sukilėlių atminimas įamžintas kenotafe 1996 metais, kitų septynių čia palaidotųjų pavardės nežinomos.

Skaudžiausias Lietuvos istorijos tarpsnis yra Antrasis pasaulinis karas, pokaris, 50 metų trukusi sovietinė okupacija, per kurią netekta trečdalio tautos. „Atminimo knygoje“, išleistoje 2006 metais, pratarmėje Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas su pagarba mini, kad Lietuvos žemėje su vokiečių okupantais žuvo 80 000 sovietų karių, jų palaikai ilsisi 200 kapinių. Jis džiaugiasi, kad kapai tinkamai prižiūrimi, gerbiami žuvusieji. Vokietijos federalinis užsienio reikalų ministras Frank-Valteris Štainmejeris mano, kad Lietuvoje žuvo apie 20 000 vokiečių karių ir džiaugiasi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė sudaro visas sąlygas, kad būtų nustatytos jų žūties vietos ir atitinkamai ženklinamos. Buvęs premjeras A. Brazauskas toje knygoje konstatuoja, kad kartu prieš vokiškuosius okupantus kovėsi ir Lietuvos kariai, jie kovėsi ir kitų koalicijos valstybių kariniuose padaliniuose bei paaukojo savo gyvybes. Tačiau jis nepamini, kad dauguma jų žuvo dėl prievartinės mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, kad Lietuvoje vyko karas po karo ir dar dešimt metų partizanai kovojo už Nepriklausomybę, kad per 20 000 drąsiausių vyrų ir moterų žuvo dėl jos. Jis nepaminėjo, kad daugelio jų palaidojimo vietos nežinomos, įslaptintos, aukos užkastos miškuose, pelkėse, grioviuose, karjeruose, sumestos į srutų duobes, šulinius, nepasakė, kad sovietiniai smogikai, stribai, Tėvynės išdavikai net teismuose neišduoda savo judošiškų paslapčių. Manoma, kad Vilniuje ar jo apylinkėse yra dar viena patriotų aukų žudymo įslaptinta vieta, nes Tuskulėnuose lavonai, apipilti kalkėmis, kad greičiau neatpažįstamai sunyktų, nebetilpo. Tokios pat pozicijos laikosi ir Rusijos vyriausybė, neprileisdama prie išgabentų ir esančių archyvuose dokumentų. Rusija neišduoda konkrečių vietų, kur lageriuose, kalėjimuose nukankinti mūsų valstybės ministrai pirmininkai, ministrai, generolai, partizanai, politiniai kaliniai, dvasininkai, mokslininkai, mokytojai ir eiliniai žmonės – Lietuvos patriotai. Dar Rusijos, Kazachstano, Uzbekijos ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose daugelyje vietų nepaženklintos net masinės lietuvių tautos sūnų ir dukrų žūties vietos.

Sovietinės okupacijos metu LLKS, pogrindyje veikusi ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ir platinusi savo leidinį „Varpas“, po Kovo 11-osios aktyviai dirbo visuomeninį ir patriotinį darbą. Kartu su „Vilnijos“ draugija Naujųjų Rasų kapinėse organizavo žuvusių karių pagerbimą ir tragišką Vilniaus krašto užgrobimo paminėjimą. Vieni aktyviausių šiuose renginiuose buvo prof. K. Garšva, N. Balčiūnienė ir ypač a.a. Juozas Tonkūnas. LLKS nustatė, kad žuvusių karių kapeliai apleisti, antkapiai sutrūkę, užrašai išblukę bei apsamanoję, todėl ėmėsi juos sutvarkyti, įrengti tvarkingus takus, juos išgrįsti. Vėliau kilo idėja, suderinus su artimaisiais, iškelti palaikus žmonių, kurių kapai buvo įsiterpę į karių kapų teritoriją. Artimiesiems sutikus, atsirado erdvė naujai ir svarbiai idėjai įkūnyti, žuvusiųjų atminimą įamžinti kenotafuose. Ypač aktyviai talkino architektė, LLKS narė Živilė Mačionienė. Iki 2011 metų žuvusieji, kurių palaikų ir laidojimo vietos nežinomos, įamžinti aštuoniuose kenotafuose.

Pirmame kenotafe (2005–2011 m.) įamžinti 32 asmenys: 10 generolų, 10 LLKS ir visuomenės veikėjų, 4 ministrai pirmininkai ir 8 dvasininkai.

Antrame kenotafe (2005–2006 m.) įamžinti 54 asmenys: Lietuvos Laisvės Kovos Sajūdžio 1949 m. Vasario 16 d. deklaracijos signatarai su partizanų vadu generolu Jonu Žemaičiu-Vytautu priešakyje, 8 partizanų sričių vadai, 26 partizanų apygardų vadai, vienuolika 1956–1965 metais žuvusių paskutinių partizanų.

Trečiame kenotafe (2005–2011 m.) įamžinti 43 asmenys – politiniai kaliniai.

Ketvirtame kenotafe (2006 m.) įamžinti 27 politiniai kaliniai-sukilėliai: 7 žuvę Norilske 1953 metais, 12 žuvusių Vorkutoje 1953 metais, 4 žuvę Kengyre 1953 metais ir 4 žuvę Vorkutoje 1955–1956 metais.

Reikia paminėti, kad dalis sukilimų vadovų ir aktyvių dalyvių, LLKS narių po katorgos grįžo į Lietuvą ir jau ilsisi amžinybėje. Tai – Stasys Ignatavičius, Vladas Šiška, Justas Šilinas, Vytautas Vaineikis, Vincas Korsakas, Eligijus Smetona, Adomas Lukoševičius, Viktoras Vilčinskas, Edvardas ir Vytautas Laugaliai, Vincas Gurskis, visai neseniai mirę sukilėliai Edvardas Burokas, partizanas Povilas Zagreckas-Ąžuolas. Dar aktyviai LLKS veikloje dalyvauja sukilėliai Petras Aleksiūnas, Apolonija Liekytė-Navickienė, Antanas Petrikonis, Edmundas Simanaitis, Vladas Skūpas, Valentinas Stasiulis, Jonas Kujelis, Povilas Vaičekauskas, Bronius Zlatkus.

Penktame kenotafe (2005 m.) įamžinti 33 asmenys: 13 Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus karinio štabo narių, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriai ir kiti aktyvūs nariai kartu su majoru Vytautu Bulvičiumi, dvidešimt 1941 metų birželio sukilėlių ir partizanų.

Šeštame kenotafe (1996–2011 m.) įamžinti 24 asmenys: 17 1941 metų sukilėlių, 7 politiniai kaliniai, partizanai.

Septintame kenotafe (2011 m.) įamžintos 48 politinės kalinės, partizanės, tarp kurių poetė Diana Glemžaitė, partizanų vado Naftalko žmona Albina Griškonytė-Pušelė, žuvusi garsiajame Kalniškės mūšyje su reguliaria sovietine kariuomene.

Aštuntame kenotafe (2011 m.) įamžinti 43 asmenys: ministras pirmininkas Vytautas Petrulis, 5 ministrai, 37 saugumo tarnybos darbuotojai kartu su Augustinu Povilaičiu, politiniai kaliniai, partizanai, sukilėliai.

Be to, kapų sienos trikampyje buvo įmontuotas plokštėje Šaulių sąjungos ženklas. Greta skulptūros „Motinėlė“ buvo paguldytas gražus, juodos spalvos karių kapus ir kenotafus vienijantis kryžius, ant kurio užrašyta: „1920–1939 ir 1940–1990 metų okupacijų aukoms“.

Atskirai yra įamžintas sukilėlis plk. Viktoras Kundrotas ir policininkas I. Blažys, žuvęs 1940 metais nuo lenkų ekstremistų kulkų.

Pernai sukako 70 metų, kai Sverdlovske ir jo apylinkėse buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų ministrų kabineto nariai kartu su ministru pirmininku prof. Pranu Dovydaičiu. Dabartiniame Jekaterinburge (buvusiame Sverdlovske), Šiaurės Uralo Sosvos rajono Gario lageryje sušaudyti 79 lietuviai. Jų atminimas iki šiol nebuvo įamžintas. Todėl LLKS vadovybė, paskatinta jos nario Mintauto Daulenskio, ėmėsi skubaus darbo, kad jų atminimas būtų įamžintas. Tai paskatino ir „Lietuvos žiniose“ pasirodęs Audriaus Tekorio straipsnis „Sušaudytoji vyriausybė“. 2012 m. lapkričio 22 d. įamžinti visi ministrai ir nemaža dalis kitų ten žuvusiųjų. Žuvusiųjų atminimas buvo įamžintas penkiuose kenotafuose.

Devintas kenotafas (statistinis) skirtas visoms komunistinio teroro aukoms (užrašai lietuvių ir anglų kalbomis). Tai padaryta, kad lankytojai, turistai, praeiviai pamatytų, perskaitytų, kokias netektis lietuvių tauta patyrė sovietinės okupacijos metais.

Dešimtame kenotafe įamžinti 38 asmenys – 5 ministrai ir 33 šauliai, partizanai.

Vienuoliktame kenotafe – 46 asmenys, nukankinti, mirę iš bado arba žuvę 1945 metais.

Dvyliktame kenotafe įamžintos 44 politinės kalinės partizanės.

Tryliktame kenotafe įamžintas 41 politinis kalinys, partizanai, tremtiniai.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Bernardinų bažnyčioje. Šv. Mišias už žuvusiuosius aukojo pranciškonai br. Astijus Kungys ir LLKS kapelionas br. Paulius Vaineikis, politinio kalinio Vytauto Vaineikio sūnus. Po šv. Mišių, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, nuo A. Mickevičiaus paminklo prasidėjo iškilminga eisena su žuvusiųjų portretais ir fakelais. Eisenoje dalyvavo šauliai, savanoriai, daug jaunimo. Naujųjų Rasų karių kapinių teritoriją apsupo gausus renginio dalyvių būrys. Kenotafus pašventino brolis Paulius, maldoje buvo prisiminti žuvusieji, dalyvavo sušaudyto prof. P. Dovydaičio anūkas, susisiekimo ir užsienio reikalų ministro Voldemaro Vytauto Čarneckio sūnus, KAM bigbendas grojo melodiją „Oi, neverk, matušėle“, kariai ir renginio dalyviai padėjo gėles, fakelų šviesoje aidėjo salvės, skirtos žuvusiųjų atminimui, jaunimui ir Tėvynei Lietuvai. Tokioje aplinkoje trys asmenys pagal atitinkamas apeigas buvo priimti į LLKS narius. Visi renginio dalyviai skirstėsi su dvasine ramybe, atlikę kilnų darbą savo Tėvynės labui, pagerbę žuvusiųjų atminimą. Gaila, kad iškilmingame renginyje nedalyvavo kviestų ministerijų, kurių ministrai buvo sušaudyti, atstovai. Apie tai „Lietuvos žiniose“ parašė Tomas Bašarovas straipsnyje „Sušaudyti ministrai pamiršti pagerbti“ (2012 11 27).

LLKS savo darbą Naujųjų Rasų kapinėse baigė. Trylikoje kenotafų įamžino 473 asmenis, paaukojusius savo gyvybes už Tėvynės laisvę. Šią vietovę karių kapų teritorijoje pavadinome „Lietuvos laisvės kovotojų memorialu“. Belieka jį įteisinti Vilniaus miesto savivaldybėje kaip ypatingą tautos ir jos valstybės paveldą.

Lietuvos Laisvės kovotojai, okupacijos aukų atminimo paženklinimo ir įamžinimo iniciatoriai, kurių rūpesčiu buvo sukurtas šis memorialas, drauge su Jonu Aisčiu taria:

Kiekvienąkart, kada brangiai Tėvynei
Nelaimės ir skausmai širdy sugels,
Jie iš visų plačiųjų kapinynų
Visi kaip vienas žygiui prisikels,
Pakils ir eis lyg vandenys ištvinę,
Ir sems, ir griaus jie viską prieš save...
Sukils kapai – nesuskaičiuotos minios –
Visa didžiųjų žygių Lietuva!

Kai kurių senų vilniečių liudijimais, dar yra neišaiškintos sovietmečiu nukankintų Vilniuje ir jo apylinkėse Lietuvos patriotų laidojimo, nužudymo vietos, nes budeliai jas slepia. Be to, vilniečiai prisimena, kad Antakalnio kapinėse greta lenkų karių kapų buvo išlikę mediniai lietuviški karių kryžiai, o paskui sunyko. Todėl Lietuvos Prokuratūra turėtų apklausti sovietmečiu represijose dalyvavusius dar gyvus liudininkus apie neišaiškintas patriotų žudynių vietas, o archeologai Antakalnio kapinėse turėtų atlikti kasinėjimus ir tyrimus, siekiant išsiaiškinti ir deramai pagerbti atminimą karių, žuvusių Nepriklausomybės kovose.

Naudodamasi darbų užbaigimo Naujųjų Rasų karių kapinėse proga, LLKS valdyba nuoširdžiai dėkojo valdybos nariams E. Subačiui, A. Zolubui, A. Ališauskui, R. Ščerbavičiui, Reginai ir Juozui Parnarauskams, A. Bikulčiui, L. Dieniniui, K. Garšvai, broliams Edvardui ir Antanui Burokams, o ypač Ž. Mačionienei, kuri nuo pat pradžių iki pat pabaigos tvarkė karių kapų, takų, apželdinimo, kenotafų architektūrinius reikalus. Dėkojome LGGRTC direktorei B. Burauskaitei ir šio centro darbuotojams G. Šidlauskui, R. Godliauskienei, A. Gelžiniui už sovietinio teroro aukų dokumentų iš archyvų išrinkimą. Už kokybišką, operatyvų darbą paruošiant granitines plokštes kenotafams, raidžių iškalimą ir kenotafų montavimą dėkojome UAB „Balgra ir Ko“ direktorei V. Barauskienei ir Jaunučiui Barauskui, įrašų vykdytojui Valdui Varkaliui, kenotafų montuotojui Č. Makauskui. Dėkojame Vilniaus miesto merui A. Zuokui ir miesto savivaldybės darbuotojams už finansinę paramą bei kitokią pagalbą. Kariškiai Vytautas Račkauskas ir Antanas Burokas pavyzdingai tvarkė eiseną su fakelais ir portretais miesto gatvėmis link kapinių ir pačiose kapinėse. Labai džiaugėmės, kad renginyje dalyvavo jaunieji šauliai iš Šalčininkų rajono.

© 2013 „XXI amžius“