Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pasikeitimai Vatikano valstybės sekretoriato vadovybėje

Misiją užbaigusio kardinolo T. Bertonės vertinimai ir įžvalgos

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB

Arkivyskupas Pietras Parolinas

Kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB su Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų regėtoja seserimi Liucija

... ir su popiežiumi Benediktu XVI

Kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB su popiežiumi Pranciškumi

Šventojo Tėvo padėka

Apsilankęs svarbiausioje Šventojo Sosto administracinėje struktūroje – Vatikano valstybės sekretoriate – popiežius Pranciškus nuoširdžiai padėkojo už tarnystę iš pareigų dėl amžiaus pasitraukusiam Vatikano valstybės sekretoriui italui kardinolui Tarcizijui Bertonei SDB (Tarcisio Bertone). Toje pačioje spalio 15 dieną vykusioje ceremonijoje turėjo būti pristatytas jo paskirtas naujasis valstybės sekretorius italas arkivyskupas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), iki šiol ėjęs apaštalinio nuncijaus Venesueloje pareigas. Tačiau, kaip pastebėjo Šventasis Tėvas, jam neseniai buvo atlikta nedidelė chirurginė operacija (kai kuriais pranešimais, apendicitas), ir jis susitikime negalėjo dalyvauti, o savo naująją tarnystę pradės eiti po kelių savaičių. Kreipdamasis į kardinolą T. Bertonę (buvo paskelbtas asmeninis laiškas jam) popiežius Pranciškus savo ir popiežiaus emerito Benedikto XVI vardu pareiškė padėką Dievui už tai, ką šis Bažnyčios hierarchas yra gero padaręs vadovaudamas Šventojo Sosto užsienio politikai ir koordinuodamas visų Romos dikasterijų darnų bendradarbiavimą.

Be abejonės, tokie įpareigojimai gali sukelti nerimą ar išgąstį netgi patyrusiems ganytojams, tačiau Šventasis Tėvas priminė didžios mistikės šv. Teresės Avilietės, kurios liturginis šventimas vyko kaip tik spalio 15 dieną, padrąsinantį mokymą, kad nereikia nieko bijoti, nes „tam, kuris turi Dievą, nieko netrūksta“. Popiežius Pranciškus prisiminė kardinolo T. Bertonės priklausomybę saleziečių vienuolijai, kurios įkūrėjo šv. Jono Bosko mokymas ženklino visą jo tarnystę „dideliu dosnumu ir gilia meile Bažnyčiai“, kai nuoširdi vienuoliška klusnumo dvasia siejasi su iniciatyvumu ir kūrybingumu bei „besąlygiška ištikimybe ir absoliučiu lojalumu apaštalo šv. Petro įpėdiniui“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiame kelyje, kupiname „erškėčių spyglių“, kardinolas T. Bertonė galėjo remtis jam ypač brangios Švč. Mergelės Marijos, tituluojamos Krikščionių pagalba, motinišku užtarimu, per kurį jis gavo reikalingų malonių ir viltį dangiško atlyginimo už pasiaukojantį triūsą. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad kardinolas T. Bertonė ir toliau labiausiai vertins tris dvasinius turtus, svarbius saleziečių vienuolijos pašaukimui ir charizmai: Eucharistinio Jėzaus esamybę, Dievo Motinos pagalbą ir Popiežiaus draugystę.

Salezietis ir Bažnyčios hierarchas

Kardinolas T. Bertonė, kuriam gruodžio pradžioje sukaks 79 metai, dar ankstyvoje jaunystėje, 1950-aisiais, davė saleziečio vienuolinius įžadus. Po dešimties teologinių studijų metų gavęs kunigystės šventimus, toliau gilino kanonų teisės žinias ir apsigynė daktarinę disertaciją. Darbavosi profesoriumi Popiežiškajame saleziečių universitete, tapo jo rektoriumi, dėstė moralinės teologijos dalykus kitose Romos katalikiškose aukštosiose mokyklose. 1991 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Verčelio arkivyskupu, o po ketverių metų pašaukė tarnystei į Vatikaną atsakingoms Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretoriaus pareigoms. Tuomet šios Šventojo Sosto dikasterijos prefektas buvo kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger), dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI. 2002 metų pabaigoje arkivyskupas T. Bertonė vėl paskiriamas vadovauti didelei Genujos arkivyskupijai ir po metų pakeliamas kardinolu. 2005 metų konklavoje išrinktas popiežius Benediktas XVI kardinolą T. Bertonę vėl pakvietė tarnystei į Romą ir paskyrė Vatikano valstybės sekretoriumi. 2007 metais popiežius Benediktas XVI kardinolą T. Bertonę paskyrė Šventosios Romos Bažnyčios kamerlengo (kanclerio) pareigoms, pagal kurias jis turi vadovauti visų Vatikano institucijų veiklai esant „sede vacante“, taip yra po Popiežiaus atsistatydinimo ar mirties, kol nėra išrinktas naujas apaštalo šv. Petro įpėdinis. Šias pareigas kardinolui T. Bertonei teko realiai atlikti po popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo iki jo įpėdinio popiežiaus Pranciškaus išrinkimo, ir tą kamerlengo postą jis toliau užima.

Fatimos įvykių aiškinimas

Vatikano valstybės sekretoriate vykusiame atsisveikinimo susitikime, atsiliepdamas į popiežiaus Pranciškaus išsakytą padėką, kardinolas T. Bertonė apžvalginės kalbos pradžioje pastebėjo, kad jo, kaip valstybės sekretoriaus, mandato užbaigimas beveik sutapo su dar viena piligrimyste į Fatimos Dievo Motinos šventovę spalio 13 dieną – istorinių apsireiškimų vietiniams piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai – 96-osiomis metinėmis. Kaip jau buvo išsamiai rašyta praėjusiame „XXI amžiaus“ numeryje, kad tą pačią dieną Fatimos Dievo Motinos statula buvo atgabenta į Romą, prie kurios Šventasis Tėvas atliko dar vieną Bažnyčios ir pasaulio paaukojimo Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai širdžiai aktą.

Kardinolas T. Bertonė, tą sekmadienį lankydamasis Fatimoje, vadovavo vietinės Šv. Rožinio bazilikos 60-ųjų metinių šventimui, ir, kaip jis dabar sakė, toje šventovėje jo „misija buvo užbaigta su auksiniu raktu užrakinta“. Kardinolas T. Bertonė prisiminė, kad pradėdamas eiti Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas, jis irgi buvo nuvykęs į Fatimą dalyvauti naujos Švč. Trejybės bazilikos konsekravime, todėl gali teisėtai pripažinti, kad jo tarnystės laikas buvo paženklintas ypatinga Dievo Motinos globa.

Tai norėtųsi išsamiau aptarti dar ir todėl, kad 2000-aisiais metais palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II nusprendus išviešinti vadinamąją Fatimos trečiąją paslaptį, jos teologiniam aiškinimui buvo įpareigota Tikėjimo mokslo kongregacija, kuriai tuo metu vadovavo kardinolas J. Ratcingeris ir arkivyskupas T. Bertonė. Dėl to arkivyskupas T. Bertonė keliavo į Fatimą ir su paskutiniąja gyva likusia Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų regėtoja vienuole seserimi Liucija išsamiai dar kartą apsvarstė bei patikrino dokumentinį apsireiškimuose perduotos žinios tikrumą. Kardinolas J. Ratcingeris vėliau parašė išsamų Fatimos paslapčių teologinį komentarą apie perspėjimus dėl pasaulio, Bažnyčios ir Popiežiaus laukiančias kančias kovojant su ateistiniu totalitarizmu ir kviečiant maldai, atgailai ir atsivertimui bei tikintis Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausios širdies galutinio triumfo (išsamiai apie tai rašoma kardinolo T. Bertonės interviu pagrindu 2007 metais publikuotoje knygoje „Paskutinė Fatimos regėtoja“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą).

Atgaila ir atsivertimas šiandien

Spalio 13 dieną Fatimoje aukotų šv. Mišių homilijoje kardinolas T. Bertonė pabrėžė, kad kvietimas į atsivertimą ir atgailą lemtingais 1917 metais vykusiuose apsireiškimuose neprarado aktualumo. „Atsivertimas į Dievą yra visos žmogiškos tvarkos atnaujinimo pradžia, – aiškino jis. – Pasaulio, taip pat ir laikinojo pasaulio Gelbėtojas yra tik vienas: Jėzus Kristus“. Paneigdama šiuolaikinėje visuomenėje paplitusį fatalizmą Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina priminė, kad viso išgelbėjimo garantija yra Išganytojo neaprėpiama Širdis. Popiežius Benediktas XVI vilčiai skirtoje enciklikoje „Spe Salvi“ neatsitiktinai konstatuoja, kad nuo tada, kai Dievas panoro turėti žmogišką širdį kartu su į gėrį nukreipta žmogaus laisve, „blogio laisvė daugiau negali turėti paskutiniojo žodžio“. Tačiau ir dabar, praėjus beveik šimtui metų po Fatimos įvykių ir juos sekusių XX amžiaus tragedijų, Švč. Mergelės Marijos perspėjimas dėl žmonijos laukiančių kitų išbandymų, jeigu nebus atsivertimo ir atgailos, išlieka galioti kaip nuolatinė kova prieš blogį. „Mūsų Motina nori, kad atskirų individų, tautų ir viso pasaulio širdys būtų „paaukotos“ ir patikėtos jos vadovavimui, – aiškino žymusis hierarchas. – Ji nori pasiaukojusių žmonių, kviesdama visus vienytis su jos širdimi ir jos ištikima tarnyste“. Šiandien, esant ypač išsiplėtojusiai sekuliarizacijai ir religiniam abejingumui, reikia imti pavyzdį iš Marijos besąlyginio tikėjimo liudijimo. „Tegu šis liudijimas visada kalba aiškia Evangelijos kalba ir randa priėjimą prie širdžių jaunosiose kartose“, – linkėjo homilijoje kardinolas T. Bertonė.

Paminėtini autoritetingi buvusio pontifikato vertinimai, nes kardinolas T. Bertonė ilgą laiką buvo vasarį atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI artimiausias bendradarbis. Šventasis Tėvas labai stengėsi, kad „Bažnyčia giliai suvoktų savo bendrystę ir tuo pat metu gebėtų kalbėti pasauliui, kreiptis į kiekvieno širdį ir protą su savosios doktrinos aiškumu ir minties kilnumu“. Pirmutinis Benedikto XVI mokymo objektas buvo ryšys tarp tikėjimo ir proto, tarp įstatymų ir prigimtinės teisės. Tai atsispindėjo išskirtinės svarbos politikams ir visuomenės veikėjams sakytose kalbose Berlyno Bundestage, Londono Vestminsterio salėje ir Paryžiaus Bernardinų kolegijoje. Pabrėždamas krikščionišką tapatumą tarp katalikų ir kitų Jėzaus išpažinėjų konfesijų, kaip ekumenizmo pagrindą, jis atnaujino teologinį dialogą su „vyresniaisiais broliais judėjais“ bei stengėsi užmegzti abipusiškai naudingus santykius su musulmonais, nors čia iškilo nemažai sunkumų ir dviprasmybių.

Nepertraukiamas abiejų pontifikatų ryšys

Kardinolas T. Bertonė priminė popiežiaus emerito Benedikto XVI enciklikas, kurios, ypač „Caritas in veritate“, susilaukė didelio dėmesio ne tik bažnytinėje, bet ir politinėje, socialinio gyvenimo bei ekonominėje aplinkoje. Nurodydamas pastangas atnaujinti tikinčiųjų sąžinę ir sakramentinę kunigystę, jis paminėjo didžiuosius pastoracinius ankstesnio pontifikato projektus, paskelbiant šv. Pauliui skirtus metus, Kunigų metus ir dabar jau besibaigiančius Tikėjimo metus. Benediktas XVI labai išgyveno dėl to, kad blogis sužalojo Bažnyčios veidą, ir ėmėsi ryžtingų sprendimų kovoje su gėdingu pedofilijos reiškiniu tarp dvasininkų ir atnaujino įstatymines Vatikano finansų administravimo normas, kad galutinai būtų išvengta vadinamojo pinigų plovimo. Išryškinęs dalykus, kurie tęsiami ir naujajame pontifikate, kardinolas T. Bertonė aiškino, kad dabartinio popiežiaus Pranciškaus valdymas nėra kokia nors revoliucija, bet ankstesniojo sėkmingas tęstinumas. Žinoma, naujasis Šventasis Tėvas turi savus akcentus, paremtus skirtinga kilme, asmeninio gyvenimo ir sielovadinio darbo patirtimi, tačiau akivaizdus veiklos tolydumas su pirmtaku kaip ir visoje 2000 metų Bažnyčios istorijoje. Kaip patvirtinantį pavyzdį kardinolas T. Bertonė nurodė 2011 metų Pasaulines jaunimo dienas Madride, dalyvaujant popiežiui Benediktui XVI, ir šiemetinį katalikiškojo jaunimo sąskrydį Rio de Žaneire, kuriame dalyvavo popiežius Pranciškus.

Pabrėždamas neilgą, tik septynis mėnesius trunkantį, bet intensyvų bendradarbiavimą su dabartiniu Šventuoju Tėvu, kardinolas T. Bertonė minėjo jam gerai žinomą jo švelnų elgesį, gebėjimą išklausyti, gailestingumą ir pasitikėjimą. Tai jis jautė nuolat ir yra dėkingas už parodytą maloningumą. Baigdamas atsisveikinimo kalbą kardinolas T. Bertonė prasmingai pabrėžė Benedikto XVI ir Pranciškaus bendrą karštą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Jis vėl pateikė akivaizdų pavyzdį, kai 2000-aisiais, Kunigų metais, popiežius Benediktas XVI lankėsi Fatimoje ir ten susikaupęs meditavo prie Dievo Motinos atvaizdo. Tą patį Tikėjimo metais Romoje, prie iš Fatimos atgabentos garbingos statulos, paliudijo popiežius Pranciškus dedikuodamas Dievo Motinai Bažnyčią ir pasaulį. „Atrodo labai tinkama, kad mes vėl viską pradedame nuo Fatimos Dievo Motinos“, – sakė kardinolas T. Bertonė, melsdamas jos pagalbos Šventajam Tėvui ir naujajam Vatikano valstybės sekretoriui arkivyskupui P. Parolinui. Nuoširdžiai sveikindamas jį su gautomis atsakingomis pareigomis, linkėjo „atmegzti mazgus“, kurie dar kliudo Bažnyčios buvimui Kristaus širdyje.

Patirtis ir pareigų atsakingumas

Nors spalio 15 dieną Vatikano valstybės sekretoriate vykusiame susitikime paskirtasis naujas valstybės sekretorius arkivyskupas P. Parolinas dėl ligos negalėjo dalyvauti, tačiau popiežius Pranciškus jį „in absentia“ trumpai pristatė ir pasveikino. Šventasis Tėvas paminėjo, kad šis patyręs ir labai vertinamas Šventojo Sosto diplomatas jau yra dirbęs Vatikano valstybės sekretoriate, todėl gerai pažįsta šią instituciją ir tarsi sugrįžta į savo „namus“. Arkivyskupas P. Parolinas su turimomis ryškiomis kompetencijos, dialogo vedimo ir žmogiškojo bendravimo savybėmis galės sėkmingai įgyvendinti Šventojo Tėvo paskirtus uždavinius. Jis tapo 59-uoju jau daugiau nei 500 metų istoriją turinčios Šventojo Sosto institucijos vadovu. Kadangi Vatikano valstybės sekretorius tradiciškai turi ir kardinolo titulą, tai jis artimiausioje konsistorijoje bus paskirtas į Kardinolų kolegiją.

Arkivyskupas P. Parolinas gimė 1955 m. sausio 17 d. Skiavono vietovėje, Venecijos regione ir 1980-aisiais gavęs kunigystės šventimus, tęsė studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete bei Vatikano diplomatus rengiančioje Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje. Nuo 1986 metų darbuojasi Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje: apaštalinėse nunciatūrose Nigerijoje ir Meksikoje, Vatikano valstybės sekretoriato santykių su valstybėmis skyriuje. Popiežius Jonas Paulius II 2002 metais jį paskyrė šio skyriaus pasekretoriu, o popiežius Benediktas XVI 2009-aisiais konsekravo vyskupu, suteikdamas arkivyskupo titulą, ir paskyrė apaštaliniu nuncijumi Venesueloje. Eidamas visas minėtas pareigas, monsinjoras, vėliau arkivyskupas P. Parolinas, daug prisidėjo prie Šventojo Sosto taikingos užsienio politikos įgyvendinimo dvišalėse derybose ir tarptautiniuose forumuose.

P. Parolinas daug prisidėjo prie krikščionių ir musulmonų konfliktiškų santykių Nigerijoje gerinimo, Vatikano ir Meksikos diplomatinių santykių normalizavimo ir Katalikų Bažnyčios teisių atstatymo, vedė derybas su komunistinėmis Vietnamo ir Kinijos vyriausybėmis, kad būtų pagerinta diskriminuojamų vietinių katalikų bendruomenių padėtis. Jis atstovavo Šventajam Sostui derybose, kad būtų patvirtinta ir įgyvendinta Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis, pasisakė forumuose dėl Artimųjų Rytų problemų sprendimo. Nelengvos ir atsakingos buvo arkivyskupo P. Parolino, kaip apaštalinio nuncijaus Venesueloje, pareigos, žinant šios šalies diktatoriaus Ugo Čaveso (Hugo Chavez) ir jo įpėdinių siekius plėtoti „socialistinę revoliuciją“ su išpuoliais prieš Katalikų Bažnyčios ganytojus.

Rugpjūčio pabaigoje, gavęs žinią apie paskyrimą būti naujuoju Vatikano valstybės sekretoriumi, arkivyskupas P. Parolinas paskelbė trumpą pareiškimą, kuriame, su padėka ir nuostaba priimdamas popiežiaus Pranciškaus sprendimą, pabrėžė suvokiąs visą šios tarnystės atsakingumą. Jis patvirtino pasiryžimą ištikimai darbuotis kartu su Šventuoju Tėvu ir jam vadovaujant „didesnei Dievo garbei, šventosios Bažnyčios gėriui, žmonijos taikai ir pažangai“. Arkivyskupas P. Parolinas teigė save patikintis Viešpaties gailestingai meilei, tikinčiųjų maldoms ir Švč. Mergelės Marijos užtariančiai globai.

© 2013 „XXI amžius“