Atmintis
Laiko upės
Dailininką, rašytoją, žurnalistą, pedagogą Sevurallage
sušaudytą Vytautą Bičiūną prisimenant
Marija Macijauskienė
|
Natalija Namikaitė ir Vytautas Bičiūnas.
1920 metų vestuvinė nuotrauka iš Lietuvos
teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
|
I
Baigiau Kaune vienuolių širdiečių pradžios mokyklos
pirmąjį skyrių. Mokyta, ar ne?! Džiaugiausi, kad atvažiavo mano
mylimiausia išsiilgtoji Mama manęs parsivežti į Linksmučius (ten
gyvenome, kur buvo Pakruojo miškų urėdija; miškų urėdas buvo mano
tėvelis Petras Žakavičius), kur mudviejų laukė pardundant automatrica
jaunesnės sesytės Gražina ir Kamilė Laimutė su Tėveliu.
Saulė švietė, kad, rodės, kiekvienas praeivis,
kiekvienas namas buvo iš pasakos. Aš jaučiausi laiminga, nes Mamytės
delne buvo mano rankutė. Vytauto prospektu caksėjo vežikai, pravažiuodavo
autobusas ar koks išblizgintas automobilis. Kelias ilgas iki Mamos
jaunesnės sesers Natalijos ir jos vyro rašytojo, dailininko ir pedagogo
Vytauto Bičiūno namų. Viskas mane domino; akys gaudė vaizdus. Na,
štai ir namas Vytauto pr. 93 (dabar ten yra memorialinė lenta, jos
autorius Bičiūnų anūkės Danutės vyras skulptorius Plechavičius).
Pakilome į antrąjį aukštą. Jau buvau kiek pavargusi, bet, kai atsivėrė
dėdės darbo kambario durys, iškart pajutau, kas esanti. Dvi sienas
supo nuo žemės iki lubų knygų knygos. Tiek nebuvau regėjusi, nors
tėvai turėjo daug knygų, o ypač žurnalų, kuriuos prenumeruodavo.
Tarp langų kabojo pora paveikslų. Įėjus Mamytė pristatė savo pirmagimę.
Dėdė sėdėjo kabineto gale ir rašė mašinėle. Išgirdęs apie atvykusiąją
madam, dėdė pakėlė galvą, pažvelgė, kaip man atrodė, per akinių
viršų, ir rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Iš už nugaros esančio
dėklo ištraukė savo knygutę Aukšlytė ir padavė man. Tik pamanykite;
buvau labai įvertinta ir pamaloninta. Paskui mama nusivedė pas tetą
Nataliją į virtuvę; ruošė pietus. Tetai taip pat buvau pristatyta.
Ji neturėjo laiko, tik šūktelėjo savo dukrai (ji buvo už mane šešeriais
metais vyresnė): Jūružėle, štai sąrašas, nueikite abi į krautuvę,
tik pasakyk, kad viską atleistų, tegu užrašo į mūsų sąskaitą, kai
turėsime kiek pinigų, pirmiausia grąžinsime skolą. Atsargiai lipau
žemyn. Krautuvė buvo pirmame aukšte. Vos įėjus svaigo galva nuo
kvapų. Už prekystalio lentynose didesnės ir mažesnės su gražiais
popierėliais skardinės dėžutės, buteliai visokie, duona, sviesto
forminiai gabalai, įvairios dešros... Ši šalis man buvo nepažįstama.
|