Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Popiežius Pranciškus: vyskupui skirta tarnauti, o ne dominuoti

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas konsekravo naujus arkivyskupus

Pirmojo konsekravimo aplinkybės

Nors popiežiaus Pranciškaus pontifikatas tęsiasi jau beveik aštuonis mėnesius, tačiau vis dar pasitaiko specifinių apeigų, kurioms jis vadovauja pirmą kartą, kurios sulaukia plataus katalikiškos visuomenės dėmesio, nes visus domina jo pateikiamo mokymo bruožai. Kaip tik tokia naujovė buvo ir spalio 24 dieną – Šventasis Tėvas vadovavo pirmajam konsekravimui dviejų jo paskirtų vyskupų, kuriems pagal užimamas pareigas tuo pat metu buvo suteiktas ir arkivyskupo titulas. Tose liturginėse apeigose vyskupystės sakramentinius šventimus iš popiežiaus Pranciškaus rankų priėmė naujas Šventojo Sosto diplomatus rengiančios Popiežiškosios Bažnytinės akademijos prezidentas 55 metų italas arkivyskupas Giampieras Gloderas ir apaštališkuoju nuncijumi į Ganą siunčiamas 58 metų prancūzas arkivyskupas Jeanas-Marie Speichas. Šios konsekracijos šv. Mišių homilijoje Šventojo Tėvo išsakytos mintys apie ganytojiškos tarnystės principus aktualios ir plačiai komentuotos, kadangi dieną prieš tai, spalio 23-iąją, Vatikane buvo paskelbtas sprendimas dėl 52 metų Limburgo (Vokietija) vyskupo Erenzo-Peterio Tebartzo van Elso suspendavimo, kol sudaryta komisija ištirs iškilusius kaltinimus dėl perdėto išlaidavimo jo rezidencijos statybos projektuose ir neva prabangaus gyvenimo būdo bei dalinio diecezinės dvasininkijos ir tikinčiųjų bendruomenės pasitikėjimo praradimo.

Gyvenimo virsmas

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie anapusybę, kuri yra visų mūsų neišvengiamybė. Pasak Viešpaties Jėzaus, kas bus vertas įsitraukti į kiekvieną garbingiausios amžinybės esybę kilniausios malonės būdu pašvenčiantį procesą, niekada nebeišgyvens  skausmingiausių išbandymų akimirkų ir nebegalvos apie tai, kas susiję su žemiškųjų vertybių laikinumu, nes bus pagautas stulbinančios transcendentinių dalykų traukos jėgos (žr. Lk 20, 35–36).

Pastoracinis darbas tęsiasi jau 65 metus

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Kun. Petras Tavoraitis aukoja šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje

Spalio 27-ąją Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje aukodamas savo įprastines sekmadienio Sumos šv. Mišias čia jau 14 metų Dievui ir žmonėms savo tarnystę uoliai vykdantis kun. Petras Tavoraitis paminėjo ir savo kunigystės 65 metų sukaktį. Paminėjimas vyko kukliai, bet šiltai (prieš penkerius metus minint kunigystės 60-metį šv. Mišias koncelebravo ne tik jubiliatas kun. P. Tavoraitis, bet ir monsinjorai Vincas Pranckietis bei Jurgis Užsienis ir tuo metu šios parapijos klebono pareigas uoliai vykdęs kun. Dainius Lukonaitis). Šv. Mišių pradžioje kunigas Petras parapijiečių paprašė pasimelsti vieni už kitus ir už jį bei kitus jo bendramokslius, 1948 m. spalio 31 d. įšventintus į kunigus (iš jų gyvų nelikę nė dešimt – tarp jų yra apaštalinis protonataras Bronius Antanaitis, mons. Vincas Pranckietis, mons. Vytautas Sidaras, kan. Juozas Mieldažys). „Atsigręžkime į praeitį ir prisiminkime nueitą kelią, matydami, kaip Dievo ranka globojo ir saugojo daugelį mūsų ir vedė tuos 65 metus. Daugelis prisimename tuos sunkius ir baisius karo metus ir vėl sugrįžusius sovietinius laikus. Ir aš galėjau kartu su kitais atsidurti tremtyje, bet Dievo ranka sudarė sąlygas, kad galėjau eiti kunigo pareigas Lietuvoje. Dievo ranka toliau saugojo ir vedė. Čia, Ukmergėje, kunigo pareigas einu jau per 14 metų. Prisimindami vieni kitus, ypač maldose, dėkokime už patirtas Dievo malones, melskimės vieni už kitus, melskimės už tautos vienybę“, – kitais metais 90-metį minėsiantis kun. P. Tavoraitis mišių pradžioje parapijiečius kvietė melstis ir už visus jo bendrakursius kunigus. Pamoksle kun. P. Tavoraitis savęs jau neminėjo, kalbėjo tos dienos Evangelijos tematika apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų, kuris sakė: „Dėkoju, Viešpatie, kad nesu toks kaip šis muitininkas“, o tuo metu muitininkas mušėsi į krūtinę, kartodamas: „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Savo kunigystės sukaktį minėjęs pamokslininkas sakė: „Ir tarp dabartinių žmonių dažnai tai pasitaiko. Vieni žiūri, kad aukščiau pakiltų už kitus, kiti jaučiasi kaip nusidėjėliai. Save aukštinęs fariziejus į namus sugrįžta nuteistas, o muitininkas, tik mušęsis į krūtinę ir prašęs Dievo gailestingumo, į namus grįžta išteisintas, nes jo kaltės yra atleistos. Pažiūrėkime, kiek tarp mūsų yra ir tokių fariziejų, ir tokių muitininkų. Fariziejai su tokiu pasipūtimu žiūri į kitus. Padarę ką nors gera, žiūri lyg Dievas jiems skolingas. Dievas, vaizdžiai kalbant, paduoda mums savo ranką. Mums tą ištiestą ranką reikia priimti, jos laikytis ir gyvenime ką nors pasiekti. Betgi galima tą ištiestą ranką ir atstumti. Mes patys pasirenkame, kaip elgsimės. Tačiau tą ištiestą Dievo ranką paimti reikia ir Dievo malonės. Visais laikais, kaip ir dabar, yra ir fariziejiško pasipūtimo, pasididžiavimo, laikant save geresniais, tačiau turime eiti siekdami Dievo gerumo jo nurodytu keliu“.

Atradimai tautos didvyrių bendražygių beieškant

Ernestas Lukoševičius su Europos parlamento nariu Vytautu Landsbergiu Kaune, Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno oro uoste, minint jų skrydžio 80-metį

Vasarą Lietuvoje lankosi daug atvykusių paatostogauti svečių iš įvairių šalių. Dalis jų atvyksta į tėvų ar senelių gimtinę, bet jau nemažai ir tokių, kurie Tėvynę paliko dar visai neseniai, Nepriklausomybės metais, ir sugrįžta paatostogauti. Vienas tokių – prieš 13 metų iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs istorikas Ernestas LUKOŠEVIČIUS. Po ilgokos pertraukos sugrįžęs į gimtąją Lietuvą jis čia užtruko ilgiau kaip tris mėnesius, todėl per tą laiką ne tik aplankė sau brangias vietas ir susitiko su bičiuliais, bet ir nuveikė šį tą kaip visuomenininkas, prisidėjęs prie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio bei jį organizavusių žmonių Jungtinėse Amerikos Valstijose atminimo įamžinimo. Šiandien jis – „XXI amžiaus“ pašnekovas.

Po sodžiaus kapinaites pasižvalgius

Vytautas BAGDONAS

Ilgą laiką buvę bevardžiai kapeliai Jotkonyse jau įvardinti...

Sovietiniais metais „Lenino keliu“ kolūkis, Atgimimo laikais pervardintas Malaišių kolūkiu, Anykščių krašte buvo ne per didžiausias. Tačiau jame buvo net penkerios kapinės. Visos tos kapinaitės išlikusios iki šių dienų, tačiau veikia tiktai vienintelės – Kunigiškių kaimo kapinės, kuriose amžinajam poilsiui atgula ne tiktai kunigiškiečiai, bet ir kaimyninio Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimo gyventojai. Apie Kunigiškių kapines „XXI amžiuje“ jau pasakojome. O dabar pasižvalgykime po Vaitkūnų, Jotkonių, Gudonių ir Malaišių kaimų kapinaites.

Vytis ant Nepriklausomybės paminklo sužibo auksu

Rūta Averkienė

Vytis ant Nepriklausomybės paminklo

Varėnos rajono Savivaldybės rūpesčiu ir lėšomis atnaujintas Vytis ant Nepriklausomybės paminklo Senojoje Varėnoje. Su atkurtu kardu ir šalmo juostomis iš žalvario, padengtas cheminiu auksu prieš keletą dienų jis po atnaujinimo sugrįžo į savo vietą ir vėl sužibo.

Įdomi šio Nepriklausomybės paminklo, iškilusio Senojoje Varėnoje dar 1928 metais, istorija. Paminklą, minint 10-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, nutarė pastatyti šio miestelio inteligentai, vadovaujami mokytojo Andriaus Ryliškio. Jiems pritarė Šaulių organizacija, pinigų paaukojo miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Paminklas buvo statomas talkų metu.

Suošė giria skaudžia praeitim...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Kun. Remigijus Monstvilas šventina slėptuvę-bunkerį

Spalio 20-osios, sekmadienio rytas, išaušo gerokai apniukęs. Dangus su retkarčiais iškrentančiais smulkiais lietaus lašeliais atrodė tarsi verkiantis... Didžiulė, tanki, baltakamieniais berželiais pasidabinusi Rietavo urėdijos Girėnų girininkijos Šilų giria, esanti Rietavo savivaldybės teritorijoje palei į pietus tekančios Aitros upės krantus, liūdėjo ir lyg kažko laukė. Ir sulaukė autobusais ir automobiliais į Šilų girią siauru, bet urėdijos gerai sutvarkytu miško keliuku atvykstančių kelių šimtų patriotiškai nusiteikusių žmonių pagerbti 1952 m. vasario 18 d. Šilų girioje žuvusių šešių partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę, atminimą. Prie 1996 metais atstatytos slėptuvės-bunkerio, o pastaruoju metu ir prie autentiškai restauruoto bei sutvarkyto šio kovos už Lietuvos laisvę simbolio tą sekmadienį susirinko nemažai žmonių. Buvo daug jaunimo – skautų, jaunųjų šaulių iš Šilalės rajono ir Rietavo savivaldybės mokyklų. Juos atlydėjo šių patriotinių organizacijų vadovai. Atvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Tarybos valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas, LPKTS Šilalės ir Rietavo skyrių vadovai bei jų pavaduotojai, Karių veteranų asociacijos Tauragės apskrities skyriaus vadas Algimantas Baublys, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, Rietavo ir Šilalės savivaldybių merai Antanas Černeckis ir Jonas Gudauskas, kiti šių savivaldybių atstovai bei garbūs svečiai.

Atstatyta partizanų žeminė

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Grupė renginio dalyvių prie atstatytos Papiškės-Novos partizanų žeminės

Rugsėjo 27 dieną Kuro girininkijoje (Drapakampio miškas, Zapyškio seniūnija, Kauno r.) vyko Papiškės-Novos partizanų žeminės pašventinimo iškilmės. Renginyje dalyvavo Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Seimo nariai Arimantas Dumčius, Donatas Jankauskas, Antanas Nesteckis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Lietuvos laivės kovų sąjūdžio (LLKS) štabo viršininkas dim. mjr. Vytautas Balsys, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas plk. Antanas Plieskis, laisvės kovų dalyviai, jaunieji Kauno rajono šauliai, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos moksleiviai, vietos bendruomenės atstovai.

Atminimo lenta šaulių būrio vadui

Prie atminimo lentos žuvusiam Vincui Dovydaičiui atminti

Spalio 19 dieną ant Valkininkų Šv. Mergelės Marijos Apsireiškimo bažnyčios akmeninės tvoros, prie kurios 1920 m. spalio 16 d., ginant Valkininkus nuo įsiveržusio lenkų kavalerijos dalinio, buvo mirtinai sužeistas Kauno šaulių būrio vadas, savanoris, ateitininkas, Kauno „Saulės“ (dabar „Aušros“) gimnazijos moksleivis Vincas Dovydaitis, buvo atidengta ir pašventinta atminimo lenta. V. Dovydaitis buvo pirmasis šaulių būrio vadas, žuvęs Nepriklausomybės kovose.

pradžią prisimenant

Vido Venslovaičio nuotrauka

Sąjūdis Kėdainiuose įsikūrė prieš 25 metus. Iniciatyvinė grupė susirinko 1988 metų rugpjūtį Janinos ir Igno Meškauskų klėtelėje. Sąjūdžio žmonės tapo broliais ir seserimis. Dažni susiėjimai teikė didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Jie užtrukdavo ilgai, nes reikėjo daug kantrybės išklausyti ir išgirsti kiekvieną. Susibėgimai dažnai būdavo pagardinami ginčais, o kartais ir viena kita ašara.

Ar kelsis Lietuva, žadinta Sąjūdžio?

Edvardas ŠIUGŽDA

Prieš dvi savaites minėjome Lietuvos Sąjūdžio (buvusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) suvažiavimo 25-ąsias metines. Prisimename tas džiugias 1988 metų spalio 22–23 dienas, kai visa Lietuva, tapusi vieninga ir laisvai mąstanti bei turėjusi vieną tikslą, prigludusi prie televizorių ekranų stebėjo tą didingą istorinį įvykį. Prisimename, kaip to istorinio suvažiavimo delegatai ir visi geros valios žmonės skubėjo prie dar uždarytos Vilniaus Arkikatedros durų į kelių vyskupų ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus aukojamas šv. Mišias. Tai buvo dvasinis tautos įvykis. Prie tokio žingsnio mus artino ne tik Sąjūdžio vadovai, jau pasižymėję savo ugningais raginimais kovoti už teisingumą ir nepriklausomybę, bet ir kiti iki tol kovojusieji už Tautos reikalus: nenuilstantis tautinės savimonės propaguotojas Algirdas Patackas, iš kalėjimo jau grįžęs Povilas Pečeliūnas, politkalinių gynėjas ir laisvinimo akcijų rengėjas Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, Balys Gajauskas, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius ir kiti. Gaila, galime „pasigirti“ ir daugybe okupacinio režimo agentais tada dirbusių prievartos, smurto ar šantažo sugniuždytų tautiečių. Tokį likimą mūsų Tautai ir piliečiams buvo parengusi 50 metų trukusi okupacija. Bet tada, Maskvoje, kaip imperijos sostinėje, pašalinus komunistų partiją, kaip „vadovaujančią“ jėgą, Lietuvoje, kaip imperijos pakraštyje, irgi kilo judėjimas už Tautos laisves, už politinių kalinių paleidimą, pradėjo kurtis politinės partijos, atgijo radikalūs, netgi Sąjūdžio dar nepripažinti ir netgi smerkiami reikalavimai suteikti nepriklausomybę. Sąjūdis greitai išaugo į didžiulę jėgą su galingu energijos užtaisu, į tautos interesams atstovaujantį judėjimą. Visa tai rodė, kad tauta netikėtai ir nedviprasmiškai prisikėlė, atsibudo stebuklingu būdu. Galima kelti klausimą, ar tą užtaisą galėjo sukelti per penkis okupacijos dešimtmečius pasyvia padaryta tauta ir jos keliami perestroikos atstovai, iki tol nepasižymėję kokiu nors išskirtiniu aktyvumu (nors atsiras daugybė įrodinėtojų, kad tokių aktyvių ir dėl laisvės aukoti savo gyvenimą pasiryžusiųjų buvo labai daug, tačiau tai nebus tikroji tiesa – aktyvieji ir drąsieji buvo provokuojami ir iškart okupacinės „temidės“ sodinami į lagerius, o likusi laisvėje patriotų dalis mažai ką galėjo padaryti. Kaip tai galėjo įvykti per keletą mėnesių? Gal čia pasireiškė kažkokios jau suplanuotos priemonės ir per aktyviuosius piliečius pamėtėtos visuomenei? Yra žinoma (nors niekaip viešai neskelbiama ir galbūt jau pamiršta ar stengiamasi pamiršti), kad apie 1960-uosius metus, iš Sibiro grįžtant daugumai tremtinių ir politinių kalinių, pastariesiems buvo siūloma pradėti kurti politines partijas, pirmiausia krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Tai siūlė ne bet kas, o KGB. Tačiau tada nesiryžta to daryti neradus tam tinkamų būdų arba režimui ieškant kitokių išeičių, nuspręsta to neskatinti. 1988–1989 metais kilęs Sąjūdis jau buvo nauja idėja, galėjusi išjudinti vis dėlto dar stiprius ir nepradėjusius trupėti imperijos pamatus.