Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Neeilinis Vyskupų Sinodas – šeimai

Mindaugas BUIKA

Būsimo Vyskupų Sinodo pagrindinis pranešėjas kardinolas Peteris Erdas

Parengiamojo dokumento pristatymas

Popiežius Pranciškus nuolat pabrėždamas Bažnyčios hierarchų kolegialumo, išplėtotų konsultacijų su kardinolais ir vyskupais poreikį, neatidėliodamas nusprendė sušaukti Vyskupų Sinodo neeilinę asamblėją, kuriai parinko aktualią temą – „Šeimų sielovados iššūkiai evangelizacijos kontekste“. Po šio pasaulio vyskupų atstovų susitikimo, kuris Vatikane įvyks 2014 metų spalio 5–19 dienomis, 2015-aisiais bus rengiama kita, jau eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje bus svarstomi panašūs asmens ir šeimos sielovados klausimai. Čia galima priminti, kad Vatikano II Susirinkimo išdavoje popiežiaus Pauliaus VI įkurta Vyskupų Sinodo institucija praveda trijų tipų asamblėjas: kas dveji ar treji metai eilines bei žymiai rečiau vykstančias neeilines ir ypatingąsias. Iki šiol vyko tik dvi Vyskupų Sinodo neeilinės asamblėjos: 1969 metais, kurioje buvo svarstomi Šventojo Sosto ir tuomet neseniai įkurtų nacionalinių vyskupų konferencijų santykiai ir 1985-aisiais, kurioje paminėtos Vatikano II Susirinkimo metinės. Neatidėliotinai sušaukti dar vieną, jau trečiąją, Vyskupų Sinodo neeilinę asamblėją popiežių Pranciškų paskatino beprecedentinė situacija, susijusi su šiandienine šeimos gyvenimo ir santuokos krize: gausiomis skyrybomis, vienišų tėvų ir motinų, masinio gyvenimo susidėjus reiškiniu, homoseksualų partnerystės įteisinimu su leidimu adoptuoti vaikus ir pan. Nors visi sociologiniai tyrimai patvirtina stiprų prigimtinį gilios ir stabilios meilės bendrystės ilgesį palikuonių gimdymui ir auginimui, vis dažniau diskutuojama, kad, neva, reikia radikaliai peržiūrėti šeimos ir santuokos koncepcijas ir jų iš viso atsisakyti, kaip pasenusių dalykų.

Šios visai visuomenės egzistencijai pavojų keliančios aplinkybės skatina Bažnyčią sutelkti dėmesį šeimų sielovados uždaviniams. Apie tai lapkričio 5 dieną Vatikano informacinio centro patalpose surengtoje spaudos konferencijoje pristatant būsimosios 2014 metų Vyskupų Sinodo asamblėjos Parengiamąjį dokumentą (lineamenta) kalbėjo Šventojo Tėvo paskirtas to susitikimo generalinis relatorius (pagrindinis pranešėjas ir apibendrintojas) Vengrijos primas Estergomo–Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas (Péter Erdõ) ir būsimosios asamblėjos atsakingasis sekretorius Kieti–Vasto (Italija) vyskupas Brunas Fortė (Bruno Forte). Pirmojoje parengiamojo dokumento dalyje kaip tik bendrais bruožais apžvelgiami minėti pastaraisiais dešimtmečiais vykę socialiniai bei kultūriniai pasikeitimai bei jų prieštaringas poveikis šeimos gyvenimui, jos statusui ir sampratai. Antroje dokumento dalyje primenami pagrindiniai Bažnyčios mokymo apie šeimą elementai, remiantis prigimtiniu moraliniu įstatymu ir Apsireiškimu. Trečiąją dokumento dalį sudaro svarbūs anketiniai klausimai, kuriais norima išsiaiškinti šeimų pastoracijos padėtį vietinėse Bažnyčiose, nes ji turi daug skirtingų ypatybių ir bendrų dėl sekuliarizmo atsiradusių bruožų. Jau anksčiau Parengiamasis dokumentas buvo išsiuntinėtas nacionaliniams vyskupijoms ir prašyta atsakyti į 38 pateiktus klausimus ir atsakymus Vyskupų Sinodo generaliniam sekretoriatui atsiųsti iki 2014 metų sausio pabaigos.

Sakramentinė santuokos malonė

Įžanginį žodį spaudos konferencijoje taręs naujasis Vyskupų Sinodo institucijos generalinis sekretorius italas arkivyskupas Lorensas Baldiseris (Lorenzo Baldisseri), kuris popiežiaus Pranciškaus sprendimu rugsėjį buvo paskirtas vietoje devynerius metus šias pareigas ėjusio kroato arkivyskupo Nikolaso Eterovičiaus (dabar dirbančio apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje), pripažino, kad būsimosios Sinodo asamblėjos tema atspindi Šventojo Tėvo prioritetinį siekį stiprinti Evangelijos skelbimą šiandienos pasaulio šeimoms. Akivaizdu, kad dabartinė visuomenės moralinė ir dvasinė krizė sukuria naują situaciją pastoracijai ir jos bruožus būtina skubiai aptarti pasaulio ganytojų forume. Arkivyskupas L. Baldiseris priminė, kad pagal kanonines „Ordo Synodi Episcoporum“ direktyvas būsimojoje neeilinėje asamblėjoje dalyvaus (ex officio) visų vyskupų konferencijų pirmininkai, Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai, Romos Kurijos dikasterijų vadovai ir vienuolijų Generalinių vyresniųjų sąjungos parinkti atstovai. Tačiau generalinis sekretorius pastebėjo, kad tikimasi, jog solidžiai pristatytas Parengiamasis dokumentas su jame pateiktais klausimais konsultacijų vietinėse Bažnyčiose metu bus išsamiai aptartas ne tik vyskupų konferencijų lygmeniu, bet ir diecezijų, dekanatų, parapijų bendruomenėse, katalikiškose organizacijose, spaudoje su atitinkamų duomenų ir siūlymų pateikimu. Gautą medžiagą toliau analizuos Vyskupų Sinodo sekretoriato taryba, kuri Sinodo tėvams parengs būsimosios asamblėjos Darbo dokumentą (instrumentum laboris) ir jo pagrindu vyks susitikimo posėdžiai. Galutinį Sinodo dokumentą – posinodinį apaštališkąjį paraginimą – vėliau paskelbs pats Popiežius, kuriam bus pateiktas balsavimu priimtas Sinodo tėvų rekomendacijų sąrašas.

Spaudos konferencijoje išsamiau aptardamas būsimosios neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos Parengiamąjį dokumentą ir jame pateiktus konsultacinius klausimus, tos asamblėjos generalinis relatorius kardinolas P. Erdas (kuris gerai žinomas ir Lietuvoje, nes buvo popiežiaus Pranciškaus atstovas neseniai minint Žemaičių krikšto jubiliejų), sakė, kad ta asamblėja bus tarsi „tiltas“ tarp 2012 metais naujajam evangelizavimui skirto Vyskupų Sinodo ir 2015 metų Vyskupų Sinodo, skirto asmens ir šeimos pastoracijai. Jis pabrėžė, kad Parengiamajame dokumente šeimos sielovados aktualumas pristatomas visais jos kanoniniais, bibliniais ir teologiniais aspektais, kurie reikšmingi Bažnyčiai ir dabartinėje socialinėje bei teisinėje visuomeninio ir politinio gyvenimo terpėje. Kiekvienu atveju Bažnyčia šeimą suvokia ne kaip žmonių visuomenės istorinį išradimą, bet kaip iš Dievo valios kylančią tikrovę, kuri sąlygoja jos pagrindinę socialinę paskirtį. Ši prigimtiniu moraliniu įstatymu grindžiama tikrovė, krikščioniška šeima, Viešpaties Jėzaus Kristaus yra iškelta į dieviškosios malonės lygmenį. Anot kardinolo P. Erdo, kaip tik šiuo prigimtinio moralinio įstatymo pagrindu Bažnyčia šeimos klausimus sieja su santuokos esme. Santuoka patvirtinama, kaip kylanti iš Kūrėjo valios ir pagal savo prigimtinį pobūdį tiesiog neatskiriama nuo šeimos institucijos, todėl nei valdžia, nei teismai, nei visuomenė, nei pati Bažnyčia negali kaip nors kištis, peržiūrėti ar reformuoti santuokos, kaip laisvos vyro ir moters sąjungos su atvirumu vaikų dovanai, sampratos, nes tai prieštarautų Dievo Kūrėjo planui ir žmogiškajai prigimčiai.

Pastoracinių iššūkių gausa

Visos dirbtinai primestos ir įstatymais ar teisminiais sprendimais paremtos „reformos“ griautų pačią visuomenę, kurios pirminė ląstelė yra santuoka grindžiama šeima, padedanti išmintingai derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalais, įskaitant skirtingų kartų santykių harmonizavimą. Dabartinio radikalaus individualizmo, didžiojo mūsų epochos iššūkio kontekste, kada daugelyje visuomenių netgi ginčijamas solidarumas tarp kartų, tradicinė šeima tampa ta žmogiškąja institucija, kuri išlaiko visą kūrinijos tvarką, aiškino kardinolas P. Erdas. Kaip moko Bažnyčia, krikščioniškai santuokai Viešpats Jėzus Kristus yra suteikęs nepanaikinamą sakramentinį orumą, nes ją sudarydami du krikštyti asmenys sakramentiškai atstovauja Kristui ir Bažnyčiai. Ir neįmanoma kalbėti apie nesakramentinės krikščioniškos santuokos galiojimą, kurios Bažnyčia negali pripažinti (Bažnyčia gali suteikti dispensą santuokai tarp kataliko ir nekrikštyto (kitos religijos) asmens, tačiau ji nebus sakramentinė). Žinoma, tai turi ir atitinkamas pastoracines pasekmes: pavyzdžiui, suinteresuotiems katalikams, kurie nori susituokti Bažnyčioje, negalima paprasčiausiai to atsakyti, teigiant, kad jie yra nepakankamai religingi, tinkamai nepraktikuoja savo tikėjimo, pastebėjo būsimosios Sinodo asamblėjos generalinis relatorius. Jis priminė, kaip palaimintasis Jonas Paulius II savo istoriniame apaštaliniame paraginime „Familiaris consortio“ yra pagrįstai perspėjęs, kad visokių dirbtinių kriterijų bažnytinės santuokos sudarymui iškėlimas gali įgyti ir tam tikrą diskriminacinį pobūdį, sukeltų abejonių dėl anksčiau sudarytų santuokų galiojimo ir darytų žalą tikinčiųjų bendruomenei.

Žinoma, tai nesilpnina bažnytinio rengimo santuokai aktualumo, kuris dabartinėmis sekulairizmo sąlygomis turi būti gerai apgalvotas ir turėti aiškius evangelizavimo bruožus, pabrėžė kardinolas P. Erdas. Svarbu stiprinti sielovadinę paramą sunkumuose atsidūrusioms sutuoktinių poroms bei skatinti bendradarbiavimą su pavyzdingomis ištikimomis tikinčiųjų šeimomis, kuo plačiau įtraukiant jas į parapijų struktūrų, katalikiškų organizacijų veiklą. Vengrijos primas iš savo šalies patirties priminė tą faktą, kad labai išaugo skaičius porų, gyvenančių be jokios – ne tik bažnytinės, bet ir civilinės – santuokos, kai kuriose Europos šalyse sudarydamos netgi absoliučią daugumą! Toks nenoras įsipareigoti yra tiesiog stebinantis: 80 proc. jaunų žmonių, kurie lyg ir ruošiasi santuokai, po kelis metus gyvena susidėję ir netgi susilaukia vaikų. Kai kurios tokių sugyventinių poros lyg niekur nieko įsijungia į katalikiškus sąjūdžius, viešai dalyvauja piligrimystėse ir kituose religiniuose renginiuose visiškai nepaisydamos tokių jų santykių nuodėmingumo. Šis reiškinys, kartu su pavojingu nuodėmės sampratos praradimu reikalauja gilesnio apmąstymo, pabrėžė kardinolas P. Erdas. Jis priminė būtiną Bažnyčios pastoracinį dėmesį išsiskyrusiems asmenims, kurie sudarė naują civilinę santuoką be bažnytinio ankstesnės anuliavimo ir todėl negali priimti Atgailos ir Šv. Komunijos sakramentų. Šios poros neturi jaustis marginalizuotos, ir jas reikia kitais būdais įtraukti į ankstyvesnį dalyvavimą tikinčiųjų bendruomenėje su atitinkamu jų bylų nagrinėjimu bažnytiniame tribunole. Ypač svarbus yra tokiuose nereguliariuose ryšiuose esančių vaikų religinis švietimas, paruošimas sakramentams bei jų tolesnė sielovadinė globa. Yra aktualus sutuoktinių atvirumo gyvybei skatinimas, ypač dabartinėje bevaikėje Vakarų visuomenėje su įteisintais abortais. Reikia remtis „Humanae Vitae“ mokymu ir kitomis Bažnyčios normomis ugdant atitinkamą motinystei palankų mentalitetą. Šeimos taip pat neturi būti baudžiamos skurdu, joms reikia padėti, jei augina daugiau vaikų, nes tai – Kūrėjo dovana žmonijai.

Laukiant išmintingų sprendimų

Baigiamąsias būsimosios neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos Parengiamojo dokumento pristatymo pastabas išsakęs atsakingasis sekretorius vyskupas B. Fortė atkreipė dėmesį, jog asamblėjos temoje aiškus prioritetas teikiamas evangelizacijai. „Bažnyčia egzistuoja ne dėl savęs, bet dėl Dievo garbės ir žmonijos išganymo, kuriai ji pašaukta nešti Evangelijos džiaugsmą, – sakė ganytojas. – Ir šis džiaugsmas turi būti skelbiamas visiems, pradedant nuo šeimos, kuri yra pagrindinė visuomenės ir pačios Bažnyčios ląstelė“. Jis pabrėžė, jog kitas būsimosios asamblėjos bruožas yra susitelkimas į pastoracinius uždavinius, todėl nereikia manyti, kad tame Vyskupų Sinode bus diskutuojama dėl Bažnyčios magisteriumo, skirto šeimai, principų ar nuostatų peržiūrėjimo ir pakeitimo, kaip to trokšta vadinamieji „reformatoriai“. Šis nesikeičiantis mokymas labai aiškiai patvirtintas Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“ bei minėtame popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame paraginime „Familiaris consortio“.

Dabar reikia toliau vystyti tik jo skelbimo metodiką, pritaikytą esamai situacijai su dramatiškais socialinės ir dvasinės krizės bruožais. Kalbama apie vadinamosios „skystos modernybės“ sąlygas, kai reliatyvizuojama ar iš viso bandoma paneigti tradicinė (feministės ją vadina „patriarchaline“) šeimos institucija su jai būdingomis žmogiškojo orumo, reikalingo pilnavertiškai asmens brandai, vertybėmis. O juk Vatikano II Susirinkimo tėvai patvirtino, kad tokia „šeima yra pilnutinio žmogiškumo mokykla“, kurioje drauge gyvena įvairios kartos, tarpusavyje padedančios atrasti tikrą išmintį ir derinančios asmens teises su kitais socialinio gyvenimo reikalavimais, kas sudaro visuomenės pagrindą“ („Gaudium et Spes“, 52).

Tai pacitavęs, vyskupas priminė ir būsimosios Sinodo asamblėjos Parengiamojo dokumento nuorodą, kad tas Bažnyčios mokymas dabar turi būti pateiktas pakankamai įtikinamu bei veiksmingu būdu ir taip galėtų praturtinti širdis bei perkeisti jas pagal Dievo valią, išreikštą Jėzuje Kristuje. Tai nėra paprasta, žinant dabartinių šeimos santykių psichologinį ir jausminį trapumą su paplitusiomis netvarkingomis situacijomis gyvenant nesusituokus ar išsiskyrus bei su šiuolaikinės socialinės aplinkos primetamais šeimai nepalankiais ritmais ir įpročiais. Masinė kultūra ir įtakingas sekuliaristinės žiniasklaidos skverbimasis dažnai sudarko šeimyninius santykius ir primeta šeimai savo „mokymą“, kuris visiškai banalizuoja santuokos saitus ir tai pristato kaip kažkokią „pažangą“, todėl gyvybiškai svarbu, kad tiek bažnytinė bendruomenė, tiek ir sąmoninga pilietinė visuomenė ryžtingai pasipriešintų šiai pavojingai tendencijai ir dėtų visas pastangas skatinti tvaria santuoka grindžiamo šeimos gyvenimo motyvaciją su jo prasmingu grožiu ir vaisingumu. Aplinkybės tokiai veiklai tikrai nelengvos, nes aiškinti ir skatinti neišardomą santuokos sakramentinę prigimtį, sutuoktinių meilės ryšį su atvirumu ir pagarba žmogaus gyvybei, paplitus moraliniam reliatyvizmui, kada priimami įstatymai neretai nuvertina ir griauna santuokinę ištikimybę bei stabilumą ir legalizuoja silpnos gyvybės žudymą atliekant abortus ar eutanaziją, reikia tiesiog herojiško pasiaukojimo. Čia galima sulaukti ne tik paniekos ir pajuokos, bet ir teisinio diskriminavimo ar persekiojimo, pavyzdžiui, kai krikščioniškas mokymas apie homoseksualų „partnerystės“ nuodėmingumą kertasi su tikėjimui priešiškomis įstatyminėmis normomis. Taigi į būsimąją neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją dedamos didelės viltys laukiant išmintingų ir drąsių sprendimų dėl tolesnio šeimos sielovados vystymo ganytojams patikėtų bendruomenių gailestingos globos raiškoje, šias pastangas palydint visų tikinčiųjų malda.

© 2013 „XXI amžius“