|
Tiesos ir teisingumo verpetuose
Edvardas ŠIUGŽDA
Lietuvoje naujas triukšmas: skriaudžiama Lietuvos žiniasklaida. Žurnalistai protestuoja: įvykdytas piktinantis išpuolis prieš nepriklausomą žiniasklaidą! Taip paskutinius prokuratūros, VSD ir STT veiksmus, susijusius su į viešumą išėjusiais (gal specialiai atskleistais) slaptais dokumentais apie Rusijos rengiamą dezinformacijos puolimą prieš Lietuvą, aiškina dauguma žurnalistų. Nors tiesą sakant, labai abejotina, ar tie dokumentai turėjo būti įslaptinti, žinant atskleistas galimas grėsmes Lietuvai iš Rusijos pusės. VSD pranešė, kad spalio 13 dieną perdavė Lietuvos Respublikos Prezidentūrai, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai žiniasklaidoje minimą slaptą raštą, kuriame buvo pateikta informacija, sudaranti Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį, todėl kreipėsi į prokuratūrą dėl galimai neteisėto valstybės paslapties atskleidimo, nes tą pačią dieną žiniasklaidoje buvo pradėta viešinti informacija pateikiant nuorodą į VSD raštą. Taigi, prokuratūra šiuo metu turi labai konkrečią užduotį: išaiškinti, kas viešai atskleidė slapto dokumento, kuriame buvo duomenys apie valstybės paslaptį sudarančią informaciją, turinį.
Visas skandalas būtų išspręstas nesudėtingai ir be jokių pykčių bei nesutarimų, jei VSD būtų išslaptinęs savo raštą. Tada nebūtų jokio pagrindo kreiptis į Generalinę prokuratūrą prašant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl valstybės paslapties atskleidimo. Būtinai reikėtų vertinti ir VSD vadovybės veiksmus, juk informaciją apie galimas Rusijos provokacijas Prezidentė, anot jos atstovės spaudai, sužinojo būtent iš VSD vadovo žodžių. Ar yra teisėtas VSD vadovo valstybės paslapties teikimas prezidentei žodžiu? Tai neišsiaiškinus, gali susidaryti vaizdas, kad plačiai reklamuojamos dezinformacinės atakos iš Rusijos prasideda ne taip toli VSD ir prezidentūroje. Nors tyrimą kontroliuojantis prokuroras užtikrino, kad visi iki šios akimirkos įvykdyti STT tyrėjų veiksmai buvo neišvengiami ir atlikti griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, tai nesutramdė žurnalistų turimos informacijos apie grubų kratų ir tardymų pobūdį.
Žibalo į ugnį įpila ir priminimai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnį ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini ir iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Viskas užslaptinama, kaip įprasta sakyti policine tampančioje valstybėje, galiojančiais įstatymais. Beje, proceso dalyviai pasirašytinai įspėti, kad draudžiama be ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis, o pažeidę šį reikalavimą traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį. Štai kokie kagėbistiniai įstatymai yra priimti mūsų demokratinio pozicinio ir opozicinio Seimo. Tad ar reikėtų stebėtis, kai kratomis ir tardymais, apie kuriuos jokių žinių skleisti negalima, nes būsi nuteistas pagal galiojančius įstatymus, pasipiktinti galėję žurnalistai rinkosi prie STT pastato. Tačiau jie nieko reikšmingesnio nesugalvojo tik kultūringai paplojo, kartu save įsiamžindami nuotraukose. Tikėtina, kad pasikeitus politikos ar pykčio vektoriaus krypčiai, tie patys žurnalistai gali pulti išjuokti tas pačius savo gildijos atstovus, kuriuos taip karštai šiuo metu gina. Tuo laiku rusiškas portalas atidžiai stebi žurnalistų, politikų ir visuomenės nesutarimus ir skleidžia savo (dez)informaciją.
Pažiūrėję atidžiau į žurnalistų keliamo triukšmo eigą, pamatysime, kad teisingumo ieškantys žurnalistai jau seniai nutyli žymiai didesnius žmogaus teisių pažeidimus, o dažnai prisideda prie jų eskalavimo didinimo ar net kiršinimo. Stebint audringą žiniasklaidos darbininkų reakciją, kai virkaujama dėl patirtų baisumų, kai kratos daromos namuose vaikų akivaizdoje, prisimename, kaip tūkstančius kartų didesnis specnazo brutalumas pernai gegužę nesukėlė nė menkiausio didžiausios žurnalistų dalies susijaudinimo. Kai prieš pusantrų metų visu brutalumu vyko 250 policininkų ir kaukėtų pareigūnų susidorojimas su iš namų grobiama mergaite, jos seneliais ir tėvo seserimi ją globojusia teisėja, dauguma žiniasklaidos atstovų, išskyrus vieną kitą, net nepajudino patyrinėti, kaip budėtojų kūną ir sielą žalojo vadinamoji teisėtvarka, ir nusprendė tylėti. Kai šiemet, šiomis dienomis, vyksta pačios brutaliausios formos teisinis susidorojimas su mergaitę ir jos globėją saugojusiais žmonėmis, kurie dėl savo neabejingumo Garliavos mergaitės nelaimei šiandien yra teisiami (vėlgi vyrauja visiška tyla) arba juodinami tos pačios jautriosios žiniasklaidos, pritariant ir visuomenei ir mūsų dvasiniams vadams, tai tik rodo, kokia atvirai antikrikščioniška tapo mūsų visų kasdien garbinama žiniasklaida ir kaip žiauriai ir lyg burtininko lazdele esame valdomi mes, Lietuvos piliečiai. Ar ne todėl jau įsišaknijo visuotinis mūsų visų abejingumas artimo skriaudai? Nesunkiai galima suprasti, kad tai, kas dabar vyksta, iš tiesų yra vienos didelės grupės kova su kita didele grupe dėl įtakos sferų. Seimo nariai knaisiojasi bereikšmėse, tik dar labiau tautos dorinę būklę smukdančiose smulkmenose, kovodami ir dėl įtakos, ir dėl pinigų pasidalijimo tarp savo grupuočių, visiškai pamiršę, kad svarbiausias tautos atstovų tikslas yra gerinti ekonomines ir dvasines sąlygas tautoje, kad kuo greičiau nors menka dalis iš vieno milijono emigravusiųjų sugrįžtų į tėvynę, kad nepriklausomybę iškovojusi tauta atgautų optimizmą ir viltį.
Kaip didžioji žiniasklaida atsiliepia į atskirus reiškinius? Štai valstybiniu mastu, kurpiant dar vieną politinę bylą ir prieš tai tyčiojantis žiniasklaidoje, žeminamas Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, kuris kaltinamas tuo, kad įvykdė tariamą nusikaltimą. Nutylima, kad nusikaltimas (vagystė už 12 litų) įvyko dėl sunkios ligos poveikio, kai po alinančių chemoterapijos seansų prarandamas atidumas. Didžiosios žiniasklaidos vykdomam tyčiojimuisi pritaria ne tik klaidinama visuomenė, bet ir viską išmanantys politikai. Dešinioji opozicija, rodydama savo liguistą susinervinimą ir neapykantą kitaip mąstantiems politikams, pamynusi elementaraus padorumo reikalavimus, įžūliai reikalauja už 12 litų, t.y. 3,5 euro prekių pavogusį Seimo narį atiduoti teismui. Taip siekiama susidoroti su netinkamu doru žmogumi, sakančiu priekaištus sąžinę prarandantiems politikams. Ar ne tokie politikai šitokiais veiksmais gadina Lietuvos, kaip valstybės, įvaizdį ir atiduoda mūsų tautą pasityčiojimui pasaulyje? Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algirdas Patackas viename internetiniame portale jau rašė, kad pasirengęs gyvenimo pabaigoje patirti vieną didžiausių išbandymų pažeminimą. Jį atlaikius, akistata su amžinybe nebus baisi, taip rašė Seimo narys, apie kurio mirtiną ligą jau žino daugelis susipratusių piliečių. Tačiau ir ši žinia nepaveikė ciniškų žurnalistų, toliau su pasimėgavimu tyrinėjančių nusikaltimo istoriją ir spjaunančių ne tik į elementarias padorumo ir gailestingumo normas, bet ir į nekaltumo prezumpciją. Kai kurie spaudos atstovai mėgaujasi kaltinimų frazėmis apie apsivogusį Patacką, o jo pareiškimo Seime atsisakyti nekelti jo neliečiamybės klausimo net nepristato visuomenei arba savo įprastu stiliumi sukarikatūrina. Tiesiog prasidėjo varžytuvės, koks buvęs ar esamas kaimyninės šalies agentas skaudžiau įgels visus sovietinės okupacijos baisumus jau demokratėjimo laikais iškentusiam kovotojui ir tardymus, ir išdavystes, ir dvasinius moralinius kankinimus, ir atskyrimą nuo šeimos, ir tėvo bei draugų tardymus. Šiose lenktynėse, stengdamiesi stipriau pasityčioti, laimi ir jaunieji politikai. Jaunųjų konservatorių pirmininkas Adomas Bužinskas į viešumą išmeta savo vėmalą. Siemkų istorija buvo dar vienas spyris į jau beveik savo paties šūduose paskendusį politinį darinį, kuris taip garsiai nešė išganingąjį teisingumą. Žinau, kad sergantis žmogus gali nesiorientuoti aplinkoje, tačiau man taip niekas ir nepaaiškino, kodėl tokia sunkia liga sergantis A. Patackas vis dar yra Seime ir laikomas visiškai darbingu? taip jaunasis konservatorius-krikščionis demokratas viešai niekina Algirdą Patacką, 1972 metais po Romo Kalantos laidotuvių vykusių demonstracijų dalyvį, vėliau leidusį ir redagavusį pogrindžio leidinius Pastogė ir Lietuvos ateitis, rašiusį straipsnius į pogrindžio leidinius Aušra, LKB kronika, Viltis, paskiau politiškai persekiojamą ir kalinamą už tautinę ir krikščionišką veiklą. Išlaisvintas iš KGB kamerų, kuo aktyviausiai kūrė Sąjūdį, neleisdamas jam nukrypti nuo nepriklausomybės tikslo. 1991 metais, sovietų agresijos dienomis, tapo vienu pirmųjų savanorių, telkė juos be ginklo priešintis agresoriams. Ir visada, lemtingomis akimirkomis ir bemiegėmis naktimis kūrė politinius pasisakymus bei rašė mokslinius etnokultūros veikalus.
Kodėl taip eskaluojamos patyčios? Signataras kaltas tiek dėl savo principingumo kovojant su okupaciniu režimu, tiek ir dėl to, kad liko neabejingas svetimo skausmui, kartu priklauso politiniam junginiui, ieškojusiam teisingumo Garliavoje pas globėją gyvenusiai mergaitei ir reikalavusiam nubausti policiją už smurtą prieš nekaltus žmones. Ir A. Patackas, ir junginys skaudžiai pralaimėjo: mergaitė dingo iš visų Lietuvos žmonių akių, dingo, kaip skelbiama, visiems laikams. Ar ji dar gyva, niekas į tą klausimą atsakyti negali. Patys budėtojai atsidūrė po valstybės vardu vykdomo teisingumo kūju jie žiauriai baudžiami: iš jų, daugumos neturtingų finansiškai, nieko neturinčių, tik sąžinę ir užuojautą kenčiančiam, ir todėl turtingų dvasiškai (jie yra 1972 metų Kalantos laidotuvių dalyviai, 1991 metų Sausio 13-osios laisvės gynėjai, dori katalikai, kūrybos žmonės), iš jų atimamos paskutinės lėšos, pagal iš anksto nustatytą scenarijų nubaudžiant piniginėmis baudomis, kurios yra jiems pražūtingos. Ir tai daroma, nežinant apie tai žurnalistams arba kai kuriems jų tik pasityčiojant. Nusikaltusiųjų vaikai ar jaunesnieji budėtojai, gynę mergaitę ir savo orumą prieš brutalią policijos jėgą, bus baudžiami dar skausmingiau jiems iškeltos baudžiamosios bylos už tariamą bendrininkavimą priešinantis pareigūnams. Kai kuriems jų, jau beveik dvejus metus vykdant policinį teisingumą, jų ar jų tėvų turtui uždėtas areštas, jiems atimta teisė išvykti mokytis ar dirbti užsienyje, jie net apgaunami nesąžiningų advokatų, žadėjusių juos neva ginti. Visas tas teisinis susidorojimas vykdomas abejingai tylint žiniasklaidai ir visuomenei.
Nukreipus tautą klaidinančiais keliais, jai smogiami nauji smūgiai. Tad žiniasklaidai ir jos darbininkams žurnalistams vertėtų moraliai žadinti visuomenę, atmetant sau naudingus smulkius skandalingus reikalus. Užuot lyg ir kilniaširdiškai dėl žiniasklaidos persekiojimo dėl neaiškiais tikslais išviešintų dokumentų tyrimo prie STT protestavę žurnalistai tautoje turėtų ugdyti sąžiningumą, patriotizmą, principingumą, kovojant už teisingumą, diegti tautines ir krikščioniškas vertybes. Atgimti privalome, nes grėsmių tautai išnykti nemažėja. Jas panaikinti yra visų mūsų tikslas ir pareiga.
© 2013 XXI amžius
|