Atsigręžkime rūstybėje: naujausių laikų Lietuvos žemės istorija
Kęstutis Milkeraitis
Istorijoje ne naujiena, kad tradiciškai ūkininkaujantys valstiečiai įvairiomis dingstimis nuvaromi nuo žemės. Ir žinomos tokių recidyvų pasekmės. Didelio masto neteisėtumų neišvengė net Jungtinės Valstijos bei Vokietija naujausių technologijų atsiradimo ir įdiegimo aplinkoje šeimyniniai ūkiai tampa vis didesne kliūtimi stambiųjų korporacijų konkurencinėse varžytuvėse. Tuo pačiu terpe savivalei, kai pasitelkus moderniąsias technologijas didelėse teritorijose siekiama pagaminti kuo daugiau kad ir chemizuotos ar net modifikuotos žemės ūkio produkcijos.
Lietuva yra priešais dilemą po dviejų dešimtmečių sunkiai protu suvokiamo valdžių negatyvaus elgesio su bendrapiliečiais žemės savininkais, jau po septynių mėnesių ji turės apsispręsti, ką daryti su pasirašyta stojimo Europos Sąjungon sutartimi, kuria įsipareigota laikytis bendrosios rinkos principų žemės nuosavybei.
Renkantieji parašus ir sieksiantieji tuo klausimu surengti referendumą, pasitelkdami žalgirietišką retoriką, sako jokių žemės pardavimų užsieniečiams. Juk, teigia jie, yra žinoma, kas atsitiko, kai godūs arabų šeichai Palestinoje išpardavė savo žemėvaldas. Kur po to atsidūrė tose žemėse, bent jau pastaruosius du tūkstantmečius, gyvenę žmonės. O nūdieniai globalistai, atseit, to paties lizdo paukščiai.
Ankstesniajame referendume, t.y. kai buvo pasirašoma narystės Europos Sąjungoje sutartis, bent jau aš balsavau, ir balsavau už galimybę apsisaugoti nuo euroazijinės imperijos. Taip mums stojimo į šią Sąjungą būtinumą anuomet pristatė tautos lyderiai. Jie ir turės atsakyti tuomečiams balsuotojams, jei juos suklaidino. Tad visai solidarizuočiausi su vengrais gal vis dar mūsų valioje spręsti, kokia ta ateities Europa turi būti.
O lietuvių tautos nuvarymas nuo žemės atkurto valstybingumo dvidešimtmečiu vyko visą laiką. Ir gana specifiniais būdais. Ne tik atsisakius bet kokio politinio elgesio padorumo, bet ir paniekinus teisę.
Tad po truputį apie viską iš eilės.
Kaip nekilnojamasis turtas ėmė skraidyti
Ar ne paskutiniajam kompartijos gensekui Algirdui M. Brazauskui priskiriamas aforizmas, kad jis Nobelio premijai pristatytų tą, kuris atskleis mechanizmą, kaip nekilnojamasis turtas (pirmiausia žemė) Lietuvoje virto kilnojamuoju?
Tenka pasakyti, paskutinysis gensekas (o gal tuo metu jis jau buvo LDDP lyderiu ar ruošėsi virsti socialdemokratu) tiesiog apsimetė šlanga. Atsiprašau už gatvės slengą. Nes jei atsiversime senas žurnalo Veidas publikacijas, tai ten A. M. Brazauskas ir aprašytas kaip pirmasis pradėjęs skraidinti žemės sklypus. Ir suskraidino jis juos prie savo dar sovietmečio įsigijimų poilsinių Švenčionių rajone.
Atkurtoje valstybėje devyniasdešimt pirmaisiais metais priimtas įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Paprasčiau kalbant, juo turėjo būti realizuojamas okupacijos metais nusavinto žmonių turto, didžia dalimi žemės, grąžinimas. Truputį pasiruošę tam darbui jį galėjome palyginti nesunkiai atlikti, nes Mykolas Krupavičiaus žemės reformos ir iki nusavinimo buvusių žemėvaldų dokumentacija (išskyrus Vilniją) buvo pusėtinai gerai išlikusi. Okupacinė administracija ja nesinaudojo.
Bet... Bet labai greit išryškėjo daugybė paminėtame norminiame dokumente ir parlamentinių grupuočių sumanymuose paslėptų minų. Būtent: teisė į turtą galėjo būti atstatyta tik Lietuvos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje. Tarsi užmiršus, kiek daug tautiečių, buvusių savininkų, turėjo apleisti Tėvynę okupacijos bei sunaikinimo akivaizdoje ir gyveno egzilyje. Klaipėdos krašto mažlietuviai, nacių ir bolševikų išstumti iš gimtųjų namų, pagal pilietybės įstatymą apskritai buvo vertinami, kaip... repatrijavę į istorinę Tėvynę. Suprask, jei nori, pažodžiui lietuvininkų protėvynė yra Vokietija.
Žemdirbystės ūkį pagal tą įstatymą galėjo kurti tik asmuo, turėjęs atitinkamą kvalifikacinį pasirengimą. Ir taip toliau, ir panašiai.
Pasirodė, kad gerai apmąstytos nuosavybės grąžinimo savininkams vizijos reformistai sąjūdiečiai neturėjo. Buvusiesiems jos ir nereikėjo. Kompartijos elitas žinojo perestroikai keliamas tikslas išvalstybinamą turtą perimti į partinės kagėbistinės nomenklatūros atstovų asmeninį valdymą. Tam dar 1989 m. V.Sakalausko-K.Prunskienės vyriausybė priėmė vadinamąjį Valstiečių ūkio įstatymą. Ir ėmė dalinti žemę neatsižvelgdami į jos savininkų interesus. Tuo sukėlė pirmąją, taip ir nepašalintą įtampą tarp kaimo žmonių. Istoriniam teisingumui keliai ėmė užsidarinėti.
Po to pradėtas trihektarių chaosas.
Yra žinoma, kas pasiūlė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui inicijuoti dviejų trijų hektarų sklypų suteikimą kaimo gyventojams. Tarsi ir kilniu tikslu išvaduoti kaimo žmones nuo kolchozinės nomenklatūros savivalės. Tačiau gerais norais (gal gudravimais, nes tą laikinumą net nepasistengta teisiškai reglamentuoti) ir pragaras grįstas. Eldėdėpistais persikrikštiję komunistai, laimėję 1992 m. rinkimus, pareiškė, kad valstybės vardu tris metus valdantiems trihektarius ūkius atsirado ir teisė turėti juos nuosavybėje. Ir prasidėjo forsuotas trihektarių matavimas. Visiems, kuriems valdžia tuometės Darbo žmonių deputatų tarybos, pakeitusios tik pavadinimą manė esant būtina. Net naktimis. Taip buvo suduotas antras smūgis M. Krupavičiaus žemės reformos konstrukcijai. Visuomenėje augo įtampa.
1996 m. įstatymą sustabdžius, užsitęsęs jo taisymas nieko esminio nepakeitė. O dar nelemta S.Pečeliūno pataisa siekiant dirbtinai suaktyvinti žemės rinką. Realiame gyvenime ji atvėrė kelius nežabotoms senosios ir naujosios nomenklatūros bei su jomis ranka rankon veikusių žemėtvarkininkų žemgrobystėms. Pirmiausia jų taikiniu tapo gražiausios paežerės ir pajūriai.
Kokį įspaudą partijomis pasivadinusių šutvių rietenos paliko mūsų kaimui, kurį M. K. Čiurlionis Karalių pasakoje tapė kaip šviesą skleidžiantį, gėrį spinduliuojantį?
Įspaudas liko baisus. Ir padarytas ilgam laikui.
Galima sakyti ir taip: nuskurdintame ir supriešintame kaime nebaudžiamai realizuotas bendras komunistinės nomenklatūros ir kriminalinio pasaulio projektas, kurį įvardinčiau kodiniu pavadinimu Pilstukas. Kad kaimas nebepajėgtų blaiviai mąstyti.
O po to dar buvo įvykdyta bendra vadinamųjų socialdemokratų ir Kubiliaus konservatorių akcija liumpenizuotiems balsuotojams iškreiptos socialinės paramos teikimas. Ją gaudama buvusių kolūkinių gyvenviečių gyventojų dauguma visai nustojo dirbti žemę. Nebeapsimoka. Laukiama pašalpos. Gurkšnojama ties kaimo parduotuvėmis. Nekantraujant kada gi pagaliau tą pašalpą atneš?
Tad buvusių kolūkinių gyvenviečių greit apskritai neįžiūrėsime. Jos baigia pasislėpti kiečių ir kitokių piktžolių sąžalynuose, kurie suvešėjo gyvenvietes supančiuose trihektariuose.
Generalisimo F. Franko kapinės
Anuo metu Ispanijos diktatorius Frankas sumąstė suktą dalyką. Savo sukeltų pilietinių pjautynių aukas pasiūlė suguldyti bendrose kapinėse. Ši mintis kurį laiką, kaip atrodo, žavėjo ir lietuviškuosius kolaborantus. Vis dėlto stribai būti palaidotais šalia rezistentų nepasiprašė. Tačiau tai nereiškia, kad ši ideologinė nešvankybė nėra realizuojama kitais būdais.
Vilniaus centre veik visą kvartalą yra aprėpusi įstaiga, vadinama Žemės ūkio ministerija. Ką naudingo per dieną nuveikia aukštuose kabinetuose sėdintys ponai ir ponios, spręsti nesiimčiau.. Bet nepatarčiau norintiems pradėti žemdirbiauti ten ieškoti pagalbos. Mat mano atmintin labai įsirėžė viena jų vykdyta akcija, raginusi atsisakyti smulkiojo žemdirbiavimo, o kaimams pereiti prie žilvičių auginimo bei krepšių pynimo.
Nepriklausomybės pradžioje iš šios įstaigos po Lietuvą važinėjo savotiška meninė (ideologinė?) agitbrigada, pasivadinusi Agronomų seklyčia. O seiminėms rietenoms organizuoti ji siuntė specialistus, pasivadinusius agrarijais. Jų įdirbis kolūkių persikrikštijimas žemės ūkio bendrovėmis, šiandien tampančiomis privačiomis latifundijomis. Tad ir aptariamą įstaigą, matyt, jau teisingiau būtų vadinti latifundijų aptarnavimo ministerija.
Bet pakalbėkime dar apie kitką. Tarpukaryje Lietuvoje buvo padarytas vienas didelis darbas, kuriuo galime pagrįstai didžiuotis. Tai krikdemų inicijuota ir žemės ūkio ministru dirbusio M. Krupavičiaus organizuota bei įvykdyta žemės reforma. Raudonuoju kunigu pravardžiuotas ministras atsikirsdavo: jis iš tiesų esąs raudonas, nes mato ateities lietuvių ūkininkų ūkius raudonmūrius ir raudončerpius. Anuometinių buržujų valdžia su M. Krupavičiumi priešakyje priėmė įstatymus, apribojančius stambiąsias dvarininkų žemėvaldas iki 150 ha dydžio. Dalis bajorijos tai suprato kaip pozityvų reiškinį, tad nesipriešino. Daugelį naujai besikuriančių ūkininkų parėmė materialiai. Taip buvo žengtas labai svarbus žingsnis socialiai teisingos valstybinės organizacijos link. Žingsnis, kuriuo sukurtas laisvų vidutiniųjų savininkų sluoksnis.
Ar buvo pratęstas šis darbas po Kovo 11-osios? Ką laisvos Lietuvos vardu nuveikė tie, kurie laimėjo 1992 m. rinkimus ir kurie užaugo ir karjerą darė su antiburžujine retorika lūpose. Ogi ėmė vykdyti savąją žemės reformą, kurios tikslas sunaikinti M. Krupavičiaus reformos rezultatus. Paskelbę dalinės restitucijos doktriną, susmulkinę ir žemėtvarkininkų rankomis išskraidinę žemėvaldas, jie žemę padarė mažavertę. Tad jau galėjo pigiai susipirkti arba veik už dyką susinuomoti. Skirtingai nei tarpukaryje, nebesilaikė žemėvaldos apribojimo iki 150 ha. Jie net išvis užmiršo, kad žemėvaldos dydis gali būti ribojama teisiniais aktais, kad netoleruotinas žmonių apgrobimas ir nekontroliuojama latifundiniška žmonių eksploatacija. Nepadėję žemę susigrąžinusiems pradėti verstis žemdirbyste, jie daugybę buvusių savininkų vaikų privertė emigruoti svetur laimės ieškoti. Kartu atsikratė kritiškai jų veiksmus vertinančių rinkėjų.
Dabar grįžkime prie generalisimo Franko kapinių. Tiksliau prie jo minties įgyvendinimo naujovišku pavidalu.
Tam turime užlipti į žemės ūkio ministerijos antrojo aukšto vestibiulį. Ten, plačioje sienoje, greta su prelatu Krupavičiumi bei kitais anos valstybės ministrais, administravusiais mūsų žemės ūkį, eilės tvarka sukabinti ir tie, kurie okupacijos metais pasireiškė tuo, kad organizavo per M.Krupavičiaus reformą suburtų ūkininkų turto atėmimą, jų persekiojimą, vežimą į tremties vietas, išlikusių sodybų numelioravimą. Taip pat ir ministrai, jau po devyniasdešimtųjų neatėję į pagalbą norėjusiems sugrįžti ūkininkauti ir parengę kaimo žmonių santykių katastrofą.
Kūrybingų mokytinių užderėjo a. a. generalisimui Frankui.
Ar išvengsime kaktomušos su Europos Sąjunga
Savo pašto dėžutėje radau visuomenei žinomų žmonių pasirašytą kreipimąsi, raginantį paremti siekį referendumu pasitikrinti, ar lietuviai sutinka leisti pardavinėti žemę valstybėje užsieniečiams. Iš karto prisiminiau, kad dar Goštautų vadovaujami pirmojo Lietuvos Statuto rengėjai tokią nuostatą buvo įtraukę į mūsų pirmąjį kodeksą. Mat dar tuomet bandyta uždaryti kelius įkyriam lenkų skverbimuisi. Ir kaip šie tokį draudimą XVI amžiuje apėjo, pradėję eksportuoti į Lietuvą... savo moteris. Paskaitykime: Lietuvos dainius A. Mickevičius tai aprašė eilėraštyje Trys Budriai. Tad atmindami Trijų Budrių sindromą privalėtume susiturėti nuo ne visai apgalvotų sprendimų.
Vokietijoje gyvenantis mažlietuvis G. Liepa prieš metus kitus manęs klausė, kas pas mus darosi vokiečiai kalba apie galimybes Lietuvoje pigiai prisipirkti žemės. Ir dar jis priminė: šiuolaikiniai kryžiuočiai į Lietuvą jos jau ant bankų arkliukų. Ir kad jie nesiterlios supirkinėdami trihektarius.
Tarsi tokios padėties patvirtinimą mes Lietuvoje nuolat girdime apie nevaldomą situaciją žemės reikaluose. Apie tūkstančius hektarų žemės, perėjusios į juridinių ir fizinių asmenų rankas. Apie UAB-uose veikiančius eksombudsmenus ir ekskomisarus. Ir kad duomenys apie realų žemės valdymą neprieinami visuomenei, įslaptinti duomenų apsaugos įstatymais.
Ar tai tik nesusipratimas, ar gerai apmąstytas platus nusikalstamas veikimas?
Pastebėkite: vos tik žinios apie žemės valdymo pasikeitimus atsiduria Registrų centre, jūs gaunate kokios nors agrowill group ar naisių vasaros pasiūlymą naudingai bendradarbiauti. Ir parduoti arba nuomoti žemės sklypą.
Duomenys apie žemės ir miškų supirkimą, vykdomą juridinių asmenų, kurių kapitalo ištakos nežinomos, ar net gali būti susijusios su užsienio šalimis, yra įslaptintos valstybės mastu. Nežinoma, ar yra, ir jei yra, tai kiek, slaptų sandorių dėl žemės, sudarytų per trečiuosius asmenis.
Jei viso to nesužiūrėsime ir kruopščiai neišnagrinėsime, jau po kelių mėnesių gali prasidėti dar nematyto masto spekuliacija žeme. Ne tik su agrowillų ir naisių vėliavomis. Susidursime su lobistiniu klyksmu visų, kurie atstovaus nematomiesiems, pagal galiojančius norminius aktus ar juos apeinant užvaldžiusiems didelius žemės plotus. Libertariškai suoks ne tik liberalai, bet ir reakcingiausi dėdėpistai.
Pašto dėžutėje rastame kreipimesi, šalia žinomų visuomenės žmonių, yra ir dviejų Pranų parašai. Abu iš aukščiau minėtos ministerijos, ant kurios sienos įrengtos F. Franko stiliaus kapinės. Tai žurnalisto (ir ūkininko?), ilgą laiką skleidusio šios ministerijos ideologiją, Prano Šliužo parašas. Greta ir buvusio ministro patarėjo Prano Aleknavičiaus.
Pirmasis teleauditorijai niekada neanalizavo, kas kaltas, kad žemę susigrąžinantieji išmetami tarsi nuogaliai į dilgėles. Garsėjo pasišaipymais iš žemę atgavusiųjų, bet neturinčių kuo ją dirbti. Ar tik ne jis pirmas parodė žmogelį, ariantį su įkinkyta karvute. Ir ūkinio pastato statymą iš tuščių degtinės butelių.
Antrasis dalyvavo vadinamojoje Astrausko komisijoje, oficialiai turėjusioje tirti, tačiau faktiškai užgniaužusioje, žemgrobių valdžios įstaigose skandalą. Buvo jos atstovu ministerijoje. Toje komisijoje su užduotimis buvo gerai susitvarkyta STT vadovui V. Junokui teko pasiieškoti naujo darbo.
Todėl kas galėtų paneigti, kad už jų abiejų kalbų apie referendumą gali slėptis visai kiti tikslai. Kad ir siekis kaktomušos su Europos Sąjunga. Tuo pat metu nedarant kai kurių svarbių namų darbų, kurių neatlikus laisvosios rinkos principų sutartis įsigalios be mūsų reglamentavimo. Ir bus nevaržomai paleistas spekuliacijos Lietuvos žeme mechanizmas.
O skubiai darytini namų darbai būtų tokie:
- išslaptinimas visų žinių apie fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamojo turto valdymą Lietuvoje;
- nustatymas, kiek ir kokių užsienių piliečiams ar juridiniams asmenims bei kokiais pagrindais žemė Lietuvoje jau yra parduota;
- žemėvaldų inventorizacijos atlikimas;
- valstybės teisinės bazės sutvarkymas nustatant, kiek vienas fizinis asmuo (šeima) gali valdyti žemės;
- nustatymas, kad juridinis asmuo žemės ūkio ir miškų paskirties žemę gali valdyti tik kooperacijos pagrindu;
- neteisėtų su žeme susijusių sandorių teisinis registravimas ir vertinimas;
- atsižvelgiant į dabartinę žemės ūkio padėtį Lietuvoje ir senosiose ES šalyse, pareikalauti suteikti Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims galimybę pratęsti draudimą užsieniečiams pirkti žemės ūkio ir miškų paskirties žemę, kol Baltijos šalių žemdirbiams tiesioginės išmokos nebus sulygintos su Europos Sąjungos šalių vidurkiu.
Atsižvelgiant į tai, kad tokie darbai turėtų būti atliekami labai skubiai, kils klausimas, ar yra politinė ar visuomenės jėga, pajėgi priversti valdžią juos daryti. Juk žinome: per išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos dvidešimtmetį susikompromitavo visos politinės grupuotės, įskaitant ir tas, kurios rinkimuose apeliuodavo į buvusių ir esamų žemės savininkų (paprastai tremtinių ir politinių kalinių bei jų šeimų narių) balsus.
O būtų labai svarbu, kad kas paimtų M. Krupavičiaus ir anuometinės naujosios krikdemų generacijos keltą socialiai teisingos valstybės kūrimo vėliavą.
Straipsnio autorius teisininkas, buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas, antrosios Seimo kadencijos kontrolierius, tyręs Lietuvos piliečių skundus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, taip pat ir žemės, negrąžinimo, vienas pirmųjų pradėjęs kalbėti apie įstatymais įtvirtinamą korupciją ir žemgrobystę.
© 2013 XXI amžius
|