Kurianti
Lietuva

2013 metai

Laiko upės

Marija Macijauskienė

(Tęsinys, pradžia nr. 40, 41)

Kalinys Vytautas Bičiūnas Nuotrauka iš knygos „Po raudonąja žvaigžde“ (2011)

„Užgesus“ vienam teatrui, V. Bičiūnui užteko energijos kurti naują. Taip atsirado palyginti trumpai gyvavęs „Žvaigždikis“. Šio teatro tikslas irgi buvo apvažiuoti Lietuvą su nauju repertuaru. Aktoriai dirbo pagal sutartis. Ilgainiui dalis to teatro aktorių pasijuto per mažai (finansiškai) įvertinti ir pakėlė balsą, kaltindami teatro vadovą ir režisierių V. Bičiūną pasisavinant dalį lėšų, gautų už parduotus bilietus, kai teatrą gastroliuojant apguldavo minia iš toliau ir arčiau atvykusių žiūrovų. Vytautas Bičiūnas buvo įskaudintas ir nutarė spaudoje viešai pasakyti, kad gastrolėms rekvizitas, transportas, aktorių apgyvendinimas ne pigiai kainuoja, ir po to teatrą uždarė, daugiau prie tos idėjos negrįždamas. V. Bičiūno sumanymas buvo geras išjudinti provinciją kūrybinei veiklai, tačiau dabar suprato, kad, laikui bėgant, svarbiausias darbas turi būti prie rašomojo stalo; ypač, kai sumanymų, idėjų ir užsakymų buvo daug. Čia suminėtiems teatrams parašė pluoštą mini pjesių, tinkančių gastrolėms, komiškų, dramatiškų ir su gyvenamuoju metu susietų...

Štai viena mini pjesė.

Amžių vartai
(Džiugas)

V. Bičiūno legenda-misterija

Veikia: Džiugas milžinas, Šatrija, Žinys, Vargė, Gundė, raganos, Jungė, Sirena apgaulingoji burtininkė, Dainiūnas, Laisvūnas, Kariūnas, Priešų vadas, vyrai, moterys, vaidilutė, trimitininkai, priešų raiteliai ir kariai. Vyksta neatmenamais senovės laikais.

Vaidinimas

Švystelėjus prožektoriams, matyti trijų bokštų pilis ir vartai, primeną Gedimino stulpus. Iš pradžių vartai užverti. Viršum vartų pasirodo trimitininkai. Trimituodami jie skelbia vaidinimo pradžią. Po to groja rytmečio aušros melodiją, kuriai pritaria orkestras. Iš pradžių tėra girdimi lyg tolimi aidai, vėliau orkestro garsai vis stiprėja. Pakeliama vartų užsklanda. Pro ją išeina į aikštelę priešais vartus įvairaus amžiaus ir lyties žmonės. Jie susiskirsto būreliais. Dirba įvairius darbus. Vieni dirba lauko darbus, kiti plaka dalgius, kala ginklus. Moterys verpia ir audžia juostas. Vėliau už kitus pasirodo pilies sargyba. Ji sergsti dirbančius. Minia (choras) dainuoja.

Vyrai: Bunda žemė. Saulė teka.

Mūsų širdys džiaugsmu plaka.

Arkim, dirbkime laukus

Žemės vaisiai mūsų bus.

Visi: Mūs šalis kasdien laisvėja

Laimės dienos mums artėja

Turim Džiugą užtarėją.

(Lietuvos literatūros ir meno archyvas F.318 Ap.1 B.9.)

V. Bičiūnas, kaip tvirtina Julius Būtėnas, „ypač produktyvus buvo literatūros kritikoje (Julius Būtėnas, „Lietuvos žurnalistai“, 35 p.), tačiau nevengė pastebėti naujus Valstybės teatro pastatymus. Rašydamas nedarė jokių kompromisų, nusilenkimų vienai ar kitai asmenybei. Tačiau rašydamas „Židiniui“ apie Šekspyro „Dvyliktosios nakties“ pastatymą pripažino dekoracijų autoriaus Stasio Ušinsko „neginčytiną [...] vaizdinių koncepcijų teatralumą. Nors kai kurie fragmentai priminė šį bei tą iš Tairovo pastatymų, tačiau, apskritai imant, S. Ušinskis „Dvyliktojoj nakty“ pasirodė tikrai nuostabių galimybių teikiąs scenos menininkas. Jo linijos lankstumas, dekoratyvinis turtingumas ir spalvų nuostabus darnumas žiūrovų akyse atsvėrė ne vieną pastatymo trūkumą ir patį vaidinimą padarė įdomesniu“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas. F318 Ap.1D13 Mašinraštis. Tekstas iš „Židinio“ žurnalo).

Rašytojas prisipažįsta, kad jam teko žiūrėti ne premjerinį, bet antrąjį spektaklį su kita artistų grupe, kad ankstesniame „Židinio“ žurnalo numeryje abejojo, ar pavyks teatrui naująjį uždavinį išspręsti. Tačiau „nežiūrint į tai, kad dėl anksčiau nurodytų priežasčių, „Dvyliktosios nakties“ statymas iš viso buvo rizikingas žygis, V. Teatro vadovybė leido iš jo padaryti liuksusinį pastatymą. Tokio puošnumo, tokio žvilgėjimo aukso, puikių apdangalų ir tolygiai puošnių aktorių kostiumų V. Drama iki [šiol] dar nebuvo mačiusi. Žiūrint į tą puošnumą, atrodo, kad čia, kaip kokiame Paryžiaus „revue“, turinio lėkštumas norėta pridengti išvaizdos turtingumu“. Kalbėdamas apie jo matytąjį pastatymo variantą, t.y. su kitais aktoriniais, rašo: „Vieninteliai gyvi ir tikrai šekspyriški asmens aprašomame vaidinime buvo A. Kupstas (Fabijonas), natūralus ir paprastas nuo pradžios iki galo, ir T. Vaičiūnienė (Marija). Jų paprastumas be dirbtinumo, be perdėto šposavimo scenoj tikrai traukia savęsp ir ausį, ir akį (kitiems aktoriams jis turėjo vienų ar kitų priekaištų – M. M.).

Baigiant reikia pažymėti įdomią, tikrai teatralinę, šį spektaklį lydinčią B. Dvariono muziką“ (ten pat).

Tai tiek iš tos dingusios Vytauto Bičiūno gyvenimo knygos apie jį teatre ir teatrą jame. Taip ir rankioju išplėštus lapelius, kad Jums papasakočiau apie tai, kas seniai nugulę dėl vienų ar kitų priežasčių užmaršties malkinėje, o Laikas gali ir „prakuroms“ panaudoti!

IV

V. Bičiūnas bendravo, pradedant 1913-aisiais, su įvairiais redaktoriais ir periodiniais leidiniais: „Aušrinė“ (1913), „Vaivorykštė“ (1913–1914), „Aušra“ (1915), „Viltis“ (1914, 1915), „Lietuvos žinios“ (1914, 1915), „Ateitis“, „Krivulė“, „Naujas žodis“, „Rytas“, „Mūsų kraštas“, „Gairės“, „Lietuva“, „Klaipėdos žinios“, „7 meno dienos“, „Sekmadienis“, „Vairas“, „Jaunasis ūkininkas“, „Literatūros naujienos“, „Darbininkas“, „Pirmasai baras“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“ ir t.t. Parašė patyrusio plunksnos darbininko ranka labai kruopščiai sulesiojęs faktus monografijas „Kaunas“ (1930), „Kun. Jonas Katelė ir jo laikas“ (1934), „M. K. Čiurlionis“ ir knygas „Mano apysakos“ (1938), „Liaudies teatras: mėgėjams režisieriams, vaidintojams, administratoriams ir šiaip scenos mėgėjams“ (1936), „Mano raštai“ (slap. Šmalvaras, 1922), „Tiesa apie Vilnių“ (1931).

Prieš tęsdama pokalbį apie V. Bičiūną, kaip rašytoją, turiu pasakyti, kad nebuvau įsipareigojusi visą tą šūsnį perskaityti; aš – ne kritikė, tik norėjau vieną kitą žodį mesti apie tai, kokį įspūdį man paliko perskaitytos jo publikacijos ar knygos.

Tematika įvairi. Tiesa, visų daugiausia knygų, šiek tiek ir teatro, dailės parodų recenzijų. Niekas, kas svarbu, nepraslysta pro V. Bičiūno akis. Politinių straipsnių net nežiūrėjau (buvo toks metas, norėjo tarti žodį). Man svarbiausia – jo šviečiamoji, skaitytojo prusinimo linija bet kuriame straipsnyje.

Sujaudino V. Bičiūno straipsnis „Jokūbas Messenbliumas“. Jaunas nepaprasto darbštumo pasiryžėlis gimė 1895 metais Vilniuje pasiturinčioje žydų šeimoje, tačiau pasaulinis karas šluote nušlavė, ką turėjo, kuo vertėsi, ir liko beturčiai. Pradžioje persikėlė į Kybartus, vėliau gyveno Rygoje, tik jauniausiojo savo sūnaus Jokūbo negalėjo materialiai paremti. Ir jaunuolis yrėsi į dailės, į tapybos pasaulį savomis jėgomis. Pradžioje mokėsi Vilniuje Rybakovo paišybos mokykloje, paskui Maskvoje – prof. Korovimo studijoje. Grįžęs po karo į Lietuvą apsigyveno Kaune, dalyvavo parodose, tačiau jį traukė Paryžius – dailės ir kitų menų Meka. V. Bičiūnas taupiai, bet labai jautriai ir informatyviai pristato talentingą 37 metų nuo netikėtai užklupusios ligos mirusį tapytoją Jokūbą Messenbliumą, kuris po ilgų vargo metų Paryžiuje išgarsėjo ir ėmė dalyvauti „visose žymesnėse meno parodose. Jojo paveikslai užsienio kolekcionierių noromis perkami [...]. Viso J. Messenbliumas nupiešė arti 1000 tapybinių kūrinių, tačiau daugelį jis patsai sunaikino. Geresnieji darbai iki šiol tebėra Paryžiuje. [...] Mirė š.m. (1932 m. – M. M.) birželio 8 d. Palaidotas Kauno žydų kapuose“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas. F.318 Ap.1B.8).

Straipsnis „Mirė E. Riepinas“ su ta pačia intonacija: skaitytojo pažintis ir priminimas, kad negalima, nedovanotina pamiršti tuos, kurie šalia gyveno, kurie augino, kūrė dvasinius turtus. Pasakykime, kuo mes turtingi.

Glaustas žodis apie tada jauno dailininko N. Arbitblato, jau gerai žinomo M. Dobužinskio parodas – informacija skaitytojui ir paties V. Bičiūno įspūdis, ir nuomonė. Visais laikais retas menininkas būdamas gyvas sulaukia tinkamo dėmesio ir pagalbos. Tad ir M. Dobužinskis turėjo pasitenkinti Pribačio knygynu, kur buvo eksponuota 70 dailininko „daugiau grafikos, mažiau piešinių“.

V. Bičiūnas apgailestauja, kad „Knygynas tamsokas, tad parodos eksponatai sunkiai įžiūrimi“. Bet „techniniu atžvilgiu, žinoma, visa atlikta kruopščiai ir su skoniu. [...] Reikėtų būti ypatingu grafikos, ypačiai „dobužinskinės“ grafikos mėgėju, kad kruopščiai įsižiūrėtum į parodoje išstatytąsias grafo-grafijas (paties M. Dobužinskio taip vadinamas)“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas F.318 Ap.I B.11 L.1).

Straipsnyje „Meno Mokyklos mokinių paroda“, spausdintame „Židiny“ (1933 m.), trumpais štrichais aptardamas tapybos skyriaus (vadovas – P. Kalpokas), skulptūros klasės (vadovas – J. Zikaras), grafikos studijos (vadovas – A. Galdikas), dekoracijų skyriaus (vadovai – V. Didžiokas ir J. Mikėnas) šiuometinėje parodoje išstatytus darbus, teigia, kad jie „...rodo taip pat rimtas pastangas, lygiai mokinių, lygiai meno vadovų“. Mokinių pavardžių sakosi neminįs pedagoginiais sumetimais, tačiau baigiamosios laidos studentams ta taisyklė nebuvo taikyta (Lietuvos literatūros ir meno archyvas F.318 Ap.I B.10L.I).

Iš publikacijų, su kuriomis galėjau susipažinti, V. Bičiūnui labai rūpėjo lietuvių dailės, tiek liaudies, tiek profesionaliosios, likimas, augimas (turtėjimas), tiek perspektyva. Skaitytoją pratino suprasti, ieškoti ir mąstyti bei susimąstyti (pavyzdžiui, jo straipsnis „Moteris ir kūryba“, spausdintas 1930 metais „Židinyje“). Stilius dažnai primena, kad autorius – tapytojas, ne keramikas, ne skulptorius, bet tapytojas, – ryškūs potėpiai, bet ne plunksnos skrebenimas.

XX amžiaus pradžioje M. K. Čiurlionį, kaip dailininką, pirmieji pastebėjo rusų tapytojai ir menotyrininkai, lietuviai tokį, koks dabar mūsų akyse didysis kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, atrado vėlai. Tačiau pamažu pažinimas plėtėsi, domėjimasis augo. Vytautas Bičiūnas pastebėdavo įvairias meno apraiškas tiek kaimyninėse valstybėse, tiek pasaulio arenoje. Jam, kaip liaudis sakytų, „savi marškiniai arčiau kūno, mielesni“, todėl džiaugdavosi kiekviena ryškia Lietuvą savo darbais išgarsinusia, įprasminusia asmenybe.

Mano dėmesį patraukė jo publikacija ketvirtoje 1913 metų „Vaivorykštės“ almanacho knygoje „Čiurlionio dailė ir rusų kritika“ ir Lietuvių Dailės draugijos leidinys – „V. Bičiūnas. M. K. Čiulionis“.

Minėtame straipsnyje V. Bičiūnas rašo: „Tarp daugumo kritikų – Čiurlionies šalininkų ir kritikų – pas rusus – svarbiausią vietą užima Makovskis ir Lemanas, kurie, rodos, arčiausiai prieina prie Čiurlionies „paslapties“ išrišimo“. Ir cituoja Makovskį. „Prieš mus jau ne schemos ir ne rebusai, ne grafiškosios muzikanto kombinacijos (postroenija), bet ir regėjimas dailininko, kurio sieloje amžiai skamba keistos ir gūdžios melodijos. [...] Visa sukelia mumyse nujautimą kažkokių tolimų, iš anapus ribos perspektyvų, nujautimas metafizikinių galimumų (sic!), paslėptų mūsų, Žemės tikrumo formose“ (ten pat 765 p.).

„Yra dailininkų, – sako Makovskis, – kurių likimas nutrūksta, kaip graudi daina. Jie ateina unt mus vienuoliai, paslaptingi, kupinomis turtų rankomis, norėdami daug ko papasakoti apie tolimuosius kraštus, apie nečionykščių svajojimų šalis“ (ten pat. 764 p.).

„Svarbu tai, – rašo straipsnio autorius, – jog Makovskis atspėjo, netikėtai sau, kad Čiurlionio paveikslai priverčia mus atjausti kažką, tiktai ką – nesuprato: jis pas Čiurlionį pradėjo ieškoti tai, ką randa visuose paveiksluose, – kompozicijos.

[...] Makovskis sako dar apie Čiurlionio techniką ir jo paveikslų spalvas. Čia, žinoma, jam, kaipo specialistui, prieštarauti negalima. Tiktai abejoju, kad į Čiurlionies dailę turėtų įtaką japonų dailė – nors ir spalvose“ (ten pat, 766 p.).

Kalbėdamas apie Lemano knygą „Čiurlianis“, pabrėžia, kad autorius norėjo „(paveiksluose – M. M.) pažymėti pasaulio garmoniją, kad iš viso jo paveikslai kupini ritmo ir garmonijos“.

Bet auksčiau tas pats Lemanas sako, kad ritmo jausmas – pamatinis jausmas, kuris veda mus prie dailės, – ne prie kurios jos formos, bet būtent prie paties to pamatinio dailės turinio įsikūnijimo fakto.

Toliau polemizuodamas su Lemanu, kalbėdamas apie M. K. Čiurlionio kūrybą, jo vietą dailėje, V. Bičiūnas rašo: „Čiurlionies paveikslų turinys ir pamatas yra jausmas. Jis pirmas suprato ir įdėjo į savo paveikslus tą „kažką tarp pirštų“, apie ką sako Mikita Przybyševskio „Homo sapiens“.

Tiesa, jo paveiksle „Rex“ aiškiai matome pabrėžtą mintį apie pasaulio harmoniją, bet to paveikslo turinys – iškilminga tyla ir jėga visagalė.

Nors daugumas Čiurlionies paveikslų išreiškia vien tik poeziją, jausmą, tačiau bet randame pas jį ir komponuotus paveikslus, pavyzdžiui: „Tyla“, „Rojus“, „Kapiniai“. Bet ir čia mes matome, kad jo autorius – Čiurlionis“ (ten pat 767–768 p.).

Toliau jau straipsnio autorius aptaria atskirus M. K. Čiurlionio paveikslus ir kerta baigdamas Lemanui už nekorektiškumą šio dailininko atžvilgiu.

Iš V. Bičiūno menotyros darbų, parodų recenzijų, man rodos, pati vertingiausia knyga – monografija „M. K. Čiurlionis“ (Lietuvių Dailės draugija). Knygą sudaro devyni skyriai, pamažu įvesdami mus į M. K. Čiurlionio dailės pasaulį, aiškinantys, kas yra žmogaus ir menininko dvasinės vertybės, kas yra M. K. Čiurlionis. Ir čia tarsi besikalbėdamas su skaitytoju, aiškindamas klausimo esmę, V. Bičiūnas pateikia įvairių autorių (Viačeslavo Ivanovo, Ludgardo Grachovskio, V. Čiudovskio, J. Žilevičiaus, Stasio Šalkauskio, J. Lindės-Dobilo, ir ypač M. K. Čiurlionio biografo Igno Šlapelio) nuomones, pasvarstymus. Kaip tiesos patvirtinimas – M. K. Čiurlionio dienoraščio ar laiško fragmentai. V. Bičiūno mintis perbėga nuo Rytų ir Vakarų meno pasaulio krantų per mūsų tautos istoriją, per Adomo Mickevičiaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dvasinių pasaulių tapsmą. Jis iškelia kūrėjo pasaulyje, jo dvasioje dieviškąjį pradą. Ir, baigdamas monografiją, Vytautas Bičiūnas taip rašo: „Jo kūryba svarbi tapybai, nes rodo jai naujas galimybes žengiant meno sintetinamuoju keliu. Mums, lietuviams, džiugu yra matyti M. K. Čiurlionyje savo tautos slėpiningų jėgų leistąjį genijų, savos tautos iki šiol nuslėptų kūrybos galių reiškėją. Bet kartu su M. K. Čiurlionies biografu ir kritiku (Ign. Šlapeliu) turėtume tarti, kad per arti dar tebėra tos dienos, kada jisai savo vizijas kūrė, ir per silpna mūsų nuovoka, kad įstengtume pilnai ir galutinai jįjį vertinti“ (ten pat, 32 p.). Ir beveik kiekviename puslapyje – V. Bičiūno interpretacijos.

„Čiurlionis irgi pranašas naujosios sudvasintos kultūros, sintetinančios Rytų mistinę didybę su Vakarų išmintimi ir proto pažinimu. Gimęs tautoje, stovinčioje prie dviejų pasaulių slenkstyje, jisai pirmutinis slaptybių angoje praskleidė uždangalą, rodydamas pranašingą, dausų šviesos spinduliais žmonijai žėrinčią kuriamosios dvasios galią.

[...] M. K. Čiurlionies (kuriamasis – M. M.) vizionizmas plėtojosi pamažu, bet dideliu nuoseklumu, pereidamas nuo ankstyvosios simbolikos prie vėlyvesnės mistinės fantastikos. [...]

M. K. Čiurlionis (be abejo, nesąmoningai) drąsiai ėjo prie sudvasinimo (bet ne „amaterializavimo“) gamtos, nes jojo kūryba buvo ne sąmonės veiksmų, bet dvasios didybės vaisius“ (ten pat, 27 p.).

„Grindimas naujosios kultūros kuriamaisiais sielos vyksmais rodo ne vien kelią ir sintezę Rytų ir Vakarų kultūros, bet ir skelbia, dieviną, naujai gimstantį Žmogų – Meilės ir Santaikos visatoje. M. K. Čiurlionis savo kūryba skelbė garsino ateinant tą naująjį Žmonijos atgimimo laiką ir patsai buvo tame atgimime. Sūnus atgimstančios ir kylančios iš po lemties griuvėsių tautos, stovinčios dviejų pasaulių slenkstyje, jis vykdė Adomo Mickevičiaus prieš šimtą metų paskelbtuosius pranašingus žodžius: „Lietuvių tauta – tai viena iš tautų, tebeliekančių laukimo stovyje“ („Mythalogie lithuanienne“ knygoje „Les slaves“, ten pat, 30 p.).

Tiesa, mano tekste daug citatų, nes dabartinis skaitytojas nesivargins jų ieškoti, o ir V. Bičiūno darbas, kaip fundamentinis, išlieka ir tai noriu pabrėžti.

Apie V. Bičiūno rašytąsias knygų recenzijas nekalbėsiu, nes apie jų gausą ir paklausą savo laiku yra rašęs Julius Būtėnas; ir autoriai, ir leidėjai norėdavę, kad sąžininga, įgudusi šio rašytojo plunksna knygas palydėtų pas skaitytoją.

Rašė V. Bičiūnas ir eilėraščius, bet poetu neketino tapti. Tik labai sujaudino, radus „Aušrinėje“ (1913 11 19) aptiktas Vytauto Bičiūno posmas, primenanąs to meto nuotaikas ir įtakas:

Aš noriu, aš trokštu laimingos jaunystės –
Ne juoko, vienok, ir linksmybių be galo;
Aš trokštu sapnų, jos šviesių idealų,
Liuosybei tarnystės.

Mano nuomone, V. Bičiūnas labai įdomus kaip apsakymų ir novelių autorius. Tiesa, nedaug jų dabar perskaičiau; jau sunku eiti ir vartyti senus spaudos komplektus, bet iš vaikystės prisimenu, kad „Naujojoje Romuvoje“ (tėvai prenumeravo) buvo novelė ar apsakymas, skirtas neseniai mirusiai V. Bičiūno motinai (prie sunkiai sergančios mylimos mamos, viską pametęs budėjo).

V. Bičiūno apsakymų, novelių temos – nuo herojinių iki buitinių, kasdieninių iki skatinančių neužmiršti, kas mūsų tautai šventa. Jo žodžių bagažas nuotaikai, charakteriui, situacijai perduoti labai didelis, tarsi rašydamas stovėtų prie molberto su gausia palete dažų. Vaizdas! Palyginimai – spalvingi, išradingi, netikėti. Kyšteli to meto papročių „gabalėlį“ (kad suprastume!). Senė Tamulienė (novelė „Elgetos“, „Krivulė“, 1923, Nr.2) – tarsi gyva miesto bažnyčios bobturgio panoramoje, labai spalvingas personažas.

Apsakyme „Dėdė Motiejus“ labai įspūdinga pagrindinio veikėjo charakteristika:

„Malonus buvo dėdė Motiejus. Jo veidas raukšlėtas, bet nesusiraukęs, atrodė visad besišypsąs. Jo rankos grubios, nuo sunkaus darbo sukietėjusios. Bet taip būdavo malonu, kai jis jomis per petį paglosto. Jo kojos per kelius sulinkę, liemuo ilgas, kupra išpučia kailinius. Bet kiek daug meilumo jo išvaizdoj.

Kiekviename dėdės Motiejaus judesy matyti, kad jis iš mažens įjunkęs į sunkų artojo darbą, kurs atėmė iš jo kūno lankstumą, bet suteikė eisenai savotiško grožio“. Dėdė Motiejus laikmečio panoramoje, kai gremžė caras, okupavę Lietuvą vokiečiai, kai sunkiai kūrėsi atgavusi nepriklausomybę Lietuva, kai Želigovskio kariuomenė kėsinosi visą Lietuvą pasisavinti, nebuvo pasyvus. Jo sumanumas, bebaimis ryžtas ne vieną stebino, bet atvėrė akis ir prikėlė darbui dėl Lietuvos, dėl jos apšvietos. Dieve mano, juk mano mylimas senelis Motiejus Namikas – jo prototipas! („Trimitas“, 1933, Nr.4).

V. Bičiūno istorinėje apysakoje „Paskutinė kova“ iš knygos „Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis. 1382–1932“ (Kaunas, 1932) – istorinės asmenybės, ir aš jų charakteristikos, išvaizdos ir poelgių neliesiu. Stebina įvykių ritmika tarsi laikas šuoliuotų, nepaisydamas kliūčių, į lemties nugalėjimą. Ypatinga sakinio ritmika! Štai koks įvairus ir įdomus mano dėdė Vytautas Bičiūnas savo novelėse, apsakymuose, apysakose. Jį sunaikino enkavėdistai Sverdlovske. Nežinia, po kuria trasa, gatve, namu jo ir kitų lietuvių politkalinių kauleliai ilsisi, tačiau Jo darbai (nors ne visi; turiu mintyse, jo tapybą, grafikos darbus, archyvą) išliko. Tai – Lietuvos inteligento paveikslas laikmečio fone ir todėl ėmiausi rašyti, kad nedingtų mūsų kultūrinė atmintis.

P.S. Citatų kalba tik nežymiai taisyta.

© 2013 „XXI amžius“