Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Dialogo kultūra Bažnyčios ir valstybės santykiuose

Mindaugas BUIKA

Popiežių Pranciškų priima Italijos prezidentas Džordžijus Napolitanas

Šventasis Tėvas pas Italijos prezidentą lankėsi nuvykęs paprastu tamsiai mėlynu „Ford Focus“ automobiliu

Istorinių prieštaringumų įveikimas

Šventajam Sostui įsikūrus Romoje ir dėl to esant ypatingiems Vatikano ir Italijos santykiams, popiežiaus Pranciškaus oficialus vizitas pas tos šalies prezidentą Džordžijų Napolitaną (Giorgio Napolitano) susilaukė plataus tarptautinio katalikiškos visuomenės dėmesio pabrėžiant pavyzdingų Bažnyčios ir valstybės santykių aktualumą. Lapkričio 14 dieną įvykęs Šventojo Tėvo apsilankymas Kvirinalo rūmuose buvo tik devintasis Katalikų Bažnyčios vadovo pontifikalinis vizitas į Italijos prezidento rezidenciją po 1929 metų, kai pasirašius vadinamąsias Laterano sutartis buvo normalizuoti Vatikano ir Italijos santykiai, iki tol patyrę daug sunkumų. Verta prisiminti, kad 1870 metais besivienijančios Italijos kariuomenei užėmus Romą, buvo panaikinta iki tol visą Italijos centrinį regioną apėmusi Popiežiaus valstybė, o Kvirinalo rūmai, buvusi popiežių rezidencija, tapo oficialia susivienijusios Italijos tuometinių karalių buveine. Katalikų Bažnyčia tas politines permainas kelis dešimtmečius atsisakė pripažinti, o į Vatikaną pasitraukęs popiežius Pijus IX netgi apsiskelbė „belaisviu“, uždraudęs tikintiesiems bendradarbiauti su susivienijusios Italijos valdžia.

Tačiau palaipsniui Bažnyčios ir valstybės santykiai Apeninų pusiasalyje gerėjo ir galiausiai buvo normalizuoti minėtomis Laterano sutartimis su abipusiu Italijos ir Vatikano politiniu pripažinimu. 1939 metais, minint dešimtąsias Laterano sutarčių metines, Kvirinalo rūmus pirmą kartą aplankė popiežius Pijus XII, kuris susitiko su tuometiniu Italijos karaliumi Viktoru Emanueliu III. Tuomet savo kalboje pabrėžęs, jog senieji nesutarimai tikrai įveikti, Šventasis Tėvas sakė: „Vatikaną ir Kvirinalą, kuriuos skiria Tiberio upė, šiandien vienija taikos saitai ir bendras mūsų tėvų ir protėvių tikėjimas. Upės srovė į Tirėnų jūrą nusinešė senos nesantaikos purslus, o jos pakrantėse sužaliavo alyvmedžių šakos“. Žinoma tuomet, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Italiją valdant Benito Musolinio (Benito Mussolini) fašistų režimui, bei permainingame pokaryje dar toli gražu ne viskas buvo sklandu, todėl turėjo praeiti dar keli dešimtmečiai, kol 1963 metais popiežius Jonas XXIII vėl apsilankė Kvirinalo rūmuose jau Italijai tapus respublika ir susitiko su tuometiniu šalies prezidentu Antoniju Senju (Antonio Segnei).

Šį prezidentą 1964-aisiais aplankė ir ką tik į apaštalo šv. Petro sostą išrinktas popiežius Paulius VI, kuris į Kvirinalo rūmus dar buvo atvykęs 1966 metais ir susitiko su prezidentu Džuzepe Zaragatu (Giuseppe Saragat). Popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kvirinalo rūmuose (faktiškai tai reiškia Vatikano vadovo oficialų vizitą Italijoje) tris kartus: 1984 metais susitiko su prezidentu Sandru Pertiniu (Sandro Pertini), 1986 metais – su prezidentu Frančesku Kosiga (Francesco Cossiga) ir 1998-aisiais – su prezidentu Oskaru Luidžiu Skalfaru (Oscaro Luigi Scalfaro). Du kartus vizitą į Kvirinalo rūmus atliko popiežius Benediktas XVI: 2005 metais susitiko su prezidentu Karlu Aselju Čampiu (Carlo Azeglio Ciampi) ir 2008-aisiais – su dabartiniu, jau vienuoliktuoju Italijos respublikos prezidentu Dž. Napolitanu.

Didelių politinių permainų atspindys

Paminėtina, kad dabartinis Italijos prezidentas yra unikalus atvejis tiek šios šalies, tiek ir tarptautinėje politikoje pirmiausia dėl savojo amžiaus – jam 88 metai. Dž. Napolitanas yra pirmasis nominalus Italijos valstybės vadovas, į šį postą parlamente išrinktas ir antrajai šešerių metų kadencijai. Jis dėl didelio politinio autoriteto vietos žiniasklaidoje kartais įvardijamas, kaip „Re Giorgio“, tai yra „karalius Džordžijus“ arba lietuviškai būtų „Karalius Jurgis“. Tai – reikšmingas stabilizuojantis faktorius, žinant Italijai būdingas nuolatines politines permainas, kai vyriausybės retai išbūna visą savo valdymo kadenciją. Kita ypatybė ta, kad Dž. Napolitanas yra pirmasis Italijoje, o gal ir visoje Vakarų Europoje šalies prezidentu tapęs buvęs ilgametis komunistas. Jis į Italijos komunistų partiją įstojo dar 1945 metais būdamas dvidešimtmetis Neapolio universiteto studentas ir jos nariu išliko iki pat išrinkimo prezidentu 2006 metais. Tapęs žymiu visų laikų opozicijoje buvusių komunistų veikėju ir demokratiškai nuolat išrenkamu parlamentaru, Dž. Napolitanas daug prisidėjo prie tos partijos radikalaus atsinaujinimo, kai ji 1991 metais pakeitė savo pavadinimą ir tapo Demokratine kairiųjų partija. Kokios didžiulės politinės permainos per buvusius dešimtmečius įvyko Italijoje ir tarptautiniu lygmeniu, galima spręsti iš to fakto, kad dar 1975 metais tuometiniam parlamento nariui Dž. Napolitanui buvo atsisakyta išduoti įvažiavimo vizą į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jis buvo pakviestas skaityti paskaitą universitetuose, kadangi buvo komunistas.

Nors prezidentas Dž. Napolitanas dabar katalikiškojo tikėjimo toliau nepraktikuoja, palaiko draugiškus santykius su Italijos Katalikų Bažnyčios bei Vatikano vadovybe. Jis buvo vertinamas popiežiaus emerito Benedikto XVI, kuris pasisakė už nuoširdų dialogą su „tiesos (Dievo) ieškančiais netikinčiaisiais“, dalyvavo popiežiaus Pranciškaus inauguracijos šv. Mišiose ir birželio 8 dieną, netrukus po išrinkimo antrajai kadencijai, jo buvo šiltai priimtas Vatikane. Lapkričio 14 dieną Šventąjį Tėvą sutikdamas savo rezidencijoje, Kvirinalo rūmuose, prezidentas Dž. Napolitanas ypač akcentavo popiežiaus Pranciškaus, kaip konsensuso kūrėjo, veiklą ir mokymą apie gailestingumo, dialogo ir susitaikymo svarbą sprendžiant esminius visuomeninio gyvenimo klausimus. Anot šalies vadovo, tai yra pavyzdys šiandienos politikams Italijoje ir kitose šalyse, kur politinis klimatas neretai būna „apnuodytas nesutarimų“, jų pasekmių ir lydimas rinkėjų nusivylimo. „Iš tikrųjų netgi pažangiose demokratinėse valstybėse dar nėra tos tobulos dialogo kultūros, kurią su ypatingu atsidėjimu skatina popiežius Pranciškus“, – sakė prezidentas Dž. Napolitanas. Jis pabrėžė, kad Šventojo Tėvo mokymas, kad politikoje nereikia laikytis perdėto dogmatizmo ir siaurų partinių interesų įgyvendinimo daugumos gerovės sąskaita, kad reikia ryžtingai vaduotis iš visur valstybių gyvenime paplitusios korupcijos, daro teigiamą įspūdį visiems italams – tikintiems ir netikintiems. Šis mokymas, būdingas ir kitiems didiesiems Dievo tautos lyderiams, svarbus ir priimtinas dabartinei, deja, dažnai bulvarizuotai (gal ir feminizuotai) politikai, kurioje gerai argumentuotą kritiką neretai pakeičia beatodairiški ir destruktyvūs išpuoliai.

Pirmenybė šeimai ir religijos laisvei

Popiežius Pranciškus atsakomąją kalbą pradėjo reikšmingu savo pirmtako Benedikto XVI apibrėžimu, kad valstybės vadovo rezidencija simbolišku būdu tarsi yra visų šalies piliečių namai. Todėl šiuo savo oficialiu vizitu į Kvirinalo rūmus jis nori pasibelsti į kiekvieno Italijos gyventojo namus su atnaujintu Evangelijos skelbimu. Pasidžiaugęs dabar įsivyravusiais Italijos valstybės ir Bažnyčios tarpusavio santykiais, Šventasis Tėvas nurodė skaudžias nesenos ekonominės krizės pasekmes, sakydamas, jog dabar būtina susitelkti į darnų bendradarbiavimą socialinių problemų sprendimui. Bažnyčia, kurios pirmutinis uždavinys – socialinėje plotmėje liudyti Dievo gailestingumą, padrąsinti dosnų atsiliepimą į iškilusius vargus, skatinti viltį, įsipareigojimą ir solidarumą, savo mokyme drąsina ir remia visas iniciatyvas žmogiškesnės ir teisingesnės pilietinės santvarkos kūrimui. Anot popiežiaus Pranciškaus, tik taip galima sutelkti tautą ir atskleisti jos turimas potencialias galimybes sveikai ir visiems naudingai pažangai. Jis prisiminė pastaraisiais mėnesiais įvykusias pirmąsias tris apaštalines keliones Italijos teritorijoje – į Lampedūzą, Kaljarį (Sardinijos sala) bei Asyžių – ir pabrėžė, kad taip artimai galėjo susipažinti, tiesiog ranka paliesti aštrias emigrantų ir bedarbių gyvenimo sąlygas. Jos neretai yra desperatiškos, bet atskleidžia pagirtiną daugelio gyventojų solidarumo liudijimą.

„Visų socialinių sunkumų ir vilčių centre šiandien yra šeima, – sakė Šventasis Tėvas. – Todėl Bažnyčia su atnaujintu įsitikinimu skatina visų individų ir institucijų įsipareigojimą pagelbėti šeimai, kuri yra pirmoji vieta, kurioje auga ir bręsta žmogus, kurioje išmokstamos suvokti vertybės ir pateikiamas jų įtikinamas liudijimas“. Šeimai reikia pripažinimo ir stabilumo, kad ji galėtų visuomenėje atlikti savo nepakeičiamą užduotį, kylančią iš jos prigimtinės misijos, aiškino popiežius Pranciškus valstybinės šeimos politikos svarbą. Šeima visuomenės labui aukoja visas savo jėgas ir už tai prašo pripažinimo, vertinimo ir saugumo. Kaip jau buvo pranešta, Šventasis Tėvas, šeimos sielovadai skirdamas prioritetinę reikšmę, yra nusprendęs šiai temai sušaukti dvi Vyskupų Sinodo asamblėjas – 2014 metais neeilinę ir 2015 metais bendrąją. Kalbėdamas Italijos prezidento rezidencijoje popiežius Pranciškus išreiškė malda stiprinamą viltį, kad katalikiška valstybė savo kūrybingumą ir būtiną visiems gyventojams naudingą darnią pažangą pagrįs krikščioniškojo tikėjimo dvasinių ir demokratiškų pilietinių vertybių paveldu, gindama kiekvieno asmens orumą bei stiprindama taiką ir teisingumą šalies vidaus ir tarptautinio gyvenimo kontekste.

Papildant šias Šventojo Tėvo mintis norisi priminti kai kuriuos jo kalbos, sakytos birželio 8 dieną prezidento Dž. Napolitano vizito į Vatikaną metu, elementus. Tuomet jis ypač kvietė saugoti religijos laisvę ne tik žodžiais ir deklaracijomis, bet ir konkrečių įstatymų įgyvendinimu, nes dėl padažnėjusių išpuolių ir tikėjimo diskriminavimo labiausiai kenčia žmogaus orumas. Ginti viešą religingumo raišką yra kiekvieno individo ir valdžios institucijos parama, nes tai kartu yra ir moralinio gėrio gynimas, svarbus visos visuomenės pažangai. „O mes, katalikai, turime pareigą nedvejodami žengti dvasinio atsivertimo kelionėje, kad kiekvieną dieną taptume artimesni Evangelijai, kuri mus skatina konkrečiai ir efektyviai tarnystei dėl asmenų ir visuomenės gerovės“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis tuomet vėl pabrėžė, kad „tikintieji ir netikintieji gali ir turi bendradarbiauti kartu kurdami bendruomeniškumą tautoje, kad būtų įveiktas neteisingumas ir kiekvienas galėtų būti priimtas ir prasmingai dalyvautų bendrojo gėrio kūrime“. Matant esamą demokratinių institucijų veikloje „raidės ir dvasios“ atitrūkimą, reikia vieningai darbuotis, kad būtų atsisakyta įsivyravusios logikos, pirmenybę teikiančios egoizmui ir pelnui, o ne solidarumui ir oriam darbui su tinkamu atlyginimu, pirmiausia galvojant apie jaunimo įsitvirtinimą. „Tegul visada Italija būna svetinga visiems“, – linkėjo Šventasis Tėvas, laimindamas prezidentą, o per jį – kitus politikos veikėjus ir visus šalies gyventojus.

Nuoširdus paprastumas ir siūlomas atsargumas

Nors popiežiaus Pranciškaus apsilankymas pas Italijos prezidentą buvo oficialus valstybinis vizitas pagal protokolo reikalavimus, tačiau ir šiuo atveju Šventasis Tėvas parodė stebinantį paprastumą, noriai pabendraudamas su eiliniais prezidentūros darbuotojais. Prieš palikdamas Kvirinalo rūmus jis, lydimas prezidento Dž. Napolitano, kaip tik atskiroje salėje susitiko su tais pareigūnais ir aptarnaujančio personalo nariais, kurie ta proga buvo susirinkę su savo šeimomis, įskaitant mažamečius vaikus. Kreipdamasis į šią auditoriją Popiežius sakė, kad jam malonu matyti šeimas su vaikais svarbiausioje valstybės institucijoje, ir linkėjo, kad jos visada pavyzdingai gyventų kartų darnoje. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad prezidentūros tarnautojų darbas „dažnai yra nematomas, bet turi didelę reikšmę, nes tiesiogiai susiliečia su tais eiliniais ir neeiliniais įvykiais, kurie ženklina tautos kelionę, todėl betarpiškai susidūrę su įvairiomis visuomeninio, šeimos ar asmeninio gyvenimo problemomis, su kuriomis šalies piliečiai kreipiasi į respublikos prezidentą, tie darbuotojai visada juos turi svarstyti „su atvira dvasia ir reikiamu supratingumu“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Jis nurodė, kad pareigūnų profesionalumą ir kompetenciją visada turi lydėti žmoniškumas ir nuoširdus dėmesys, ypač silpniausiems. „Aš drąsinu jus neprarasti šio nusistatymo ir visų iškilusių sunkumų akivaizdoje būti pasirengus pagelbėti vienas kitam“, – baigdamas susitikimą su Italijos prezidentūros tarnautojais sakė Šventasis Tėvas.

Į Vatikaną jis sugrįžo paprastu tamsiai mėlynu „Ford Focus“ automobiliu, kuriuo ir buvo atvykęs. Jau tapo tradicija, patvirtinta ir šį kartą, kad popiežius Pranciškus oficialių vizitų metu atsisako iškilmingos ceremonijos, nesinaudoja prabangiais limuzinais ir tyliai važiuoja su jį lydinčiais pora tarnybinių automobilių įprastu gatvės eismu be jokių sirenų ir kito gatvės judėjimo sutrikdymo. Kita vertus, stiprėja teisėsaugininkų raginimai daugiau rūpintis Šventojo Tėvo saugumu, nes jo pastangos ryžtingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu, pinigų plovimu, vengimu mokėti mokesčius, kyšininkavimu kelia Italijoje mafijos bosų bei jų papirktų korumpuotų sąjungininkų valstybinėse institucijose susierzinimą ir pyktį. „Aš nežinau, ar organizuoto nusikalstamumo grupės jau yra suplanavusios kažką daryti prieš Popiežių, bet iš tikrųjų apie tai mąsto, ir tai gali būti pavojinga, – lapkričio 15 dieną interviu spaudai sakė žymus kovotojas su mafija, prokuroras Nikola Grateris (Nicola Gratteri). – Jeigu mafijos vadai ras galimybę su juo susidoroti, jie dėl to nedvejos“. Atsiliepdamas į šį perspėjimą Vatikano atstovams ryšiams su žiniasklaida kunigas Federikas Lombardis SJ (Federico Lombardi) sakė, kad kol kas nėra konkrečių priežasčių skelbti aliarmą, tačiau istorinė patirtis moko, kad tam tikrų atsargumo pastangų stoka gali ateityje brangiai kainuoti.

© 2013 „XXI amžius“