|
Viršūnės ir apačios
Linas ŠALNA
Jau akivaizdu, kad Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasinaudoja įvykusiu VSD slaptos pažymos apie galimą Rusijos dezinformacijos prieš Lietuvą ir jos vadovus puolimą nutekinimu, po to sekusiomis žurnalistų kratomis bei tardymais ir puola prezidentę Dalią Grybauskaitę. Nemanau, kad Prezidentūra padarė jau tokią didelę klaidą tiek išviešindama dalį informacijos, tiek pradėjusi tirti tą bylą, tiek išvis paleidusi hipotezę, beje, visiems aiškią ir jokiu būdu ne slaptą, apie galimą Rusijos informacinį puolimą, galbūt sutampantį su prasidedančia rinkimų kampanija. Ir nors jau darosi baugu dėl Seimo pirmininkei pasitaikiusios galimybės pulti aukščiausius pareigūnus, niekaip negalima nuneigti to fakto, kad ji sumaniai pasinaudojo susidariusiomis aplinkybėmis. Galima piktintis ar džiaugtis, bet Seimo pirmininkė elgiasi kaip aktyvi ir savo reikalą suprantanti politikė: nepraleidžia progos triuškinti auką, kai tik toji proga atsiranda. Ir tam savo protesto akcijomis jai padėjo žurnalistai, dar neseniai iki tol kaip tik pasinaudoję galimybe nepaliaujamai šaipytis iš aukštas pareigas gavusios L. Graužinienės. Ir veltui dabar vėl ieškoma priekabių prie Seimo vadovės ji veikia kaip politikė, nors tik ką iš jos žiauriai šaipėsi jos ir V. Uspaskicho nedraugai. Bėda tik ta, kad gresianti apkalta Prezidentei, jei tokia įvyktų, ir vėl nublokštų Lietuvą keletą metų atgal. Tai nebus Lietuvai tinkamas kelias, tai nebus koks nors mūsų problemų, jau išties įsisenėjančių, sprendimas. Aišku, kad Rusijos propaganda iškart pasinaudojo mūsų nesutarimais interneto portalas Rubaltic.ru pateikia D. Grybauskaitės disertacijoje išsakytas mintis apie klestintį socialistinį ūkį ir pan. Bet kas iš to? Juk žinome, kad visi tais laikais turėjo kalbėti kitaip nei mąstė. Suprantama, nežinome, kaip tada mąstė Dalia Grybauskaitė, bet kad jos užrašyti teiginiai buvo tų laikų ideologijos rėmuose, suprantame visi. Kitaip mąstyti galėjo tik kratas ir tardymus patiriantys bei į lagerius vežami disidentai. Kitas Rusijos portalo teiginys, kad ir Dž. Bušas, ir V. Putinas, kaip ir A. Pocius (iš VSD) bei A. Valionis (iš URM) buvo CŽV ar KGB darbuotojai, bet ar ką blogo lemtų žinia, jog ir D. Grybauskaitė dirbo slaptosiose tarnybose? Taip, jokia didelė naujiena tai nebūtų, nes išties ne tik A. Valionis su A, Pociumi dirbo KGB, bet ir daugelis dabartinių Lietuvos diplomatų ir kitų aukštų politikų, tik apie juos kažkodėl tylima, nes jie apsaugoti įstatymų. Tačiau skirtingai nuo CŽV dirbusių Dž. Bušo ar KGB dirbusio V. Putino, mūsų politikai, dirbę su KGB, buvo okupuotos valstybės išdavikai, dirbę prieš tautą okupantų pusėje, bet ar jie per tą laiką pasikeitę, įrodymų nesulaukiame.
Tokios garsiosios teisėsaugos problemos, susipynusios ir sunkiai išsprendžiamos, susijusios su aukštaisiais valstybės pareigūnais, sukelia ilgesnį ir gilesnį dėmesį. Bet ar ne stipriau susipynusios, tik sunkiau sprendžiamos mažųjų piliečių, esančių apačioje, bylos, dėl tų problemų mažumo visiškai užmirštos ir politikų, ir žiniasklaidos, ir apskritai Lietuvos piliečių? O juk tai irgi žmonių likimai, tragedijos, skausmas, nepasitenkinimas gyvenimu ir valstybe. Jau penkti metai, kaip nagrinėjama supainiota Eglės Kusaitės terorizmo byla. Suimta dar 2009 metų spalį, kankinta tardymų izoliatoriuose ir šaltose, purvinose, tamsiose kamerose, pagaliau laikinai paleista į laisvę, bet toliau tardyta (įstatyminis ikiteisminis tyrimas leidžia visaip tyčiotis iš žmogaus, apie tai net neleidžiant skųstis tai ir rodo dabartinė Eglės padėtis, ir naujos jai inkriminuotos bylos), išleidžiant daugybę pinigų, kurių pati kaltinamoji negalėjo turėti, tad eikvojo ir jai suaukotus žmonių pinigus, ir iš ją globojančių mamos bei tetos gautas lėšas. Kaltinant Eglę dėl kažkur Rusijoje esą planuotos diversijos, kur ji esą galimai planavo susisprogdinti karinėje Rusijos bazėje (neturėdama jokių sprogmenų nei pinigų tam įsigyti, į Maskvą vyko tik už svetimus draugų atsiųstus pinigus), kažkam labai knietėjo įrodyti pasauliui, kokia teroristinė yra Lietuvos respublika. Pagaliau teista, prokurorui M. Dūdai grasinant nuteisti ją iki gyvos galvos, suimant teismo salėje, tačiau vis dėlto teko paleisti į laisvę, nors ir negalutinai: jos byla vis tęsiasi prokuratūra yra padavusi skundą, siekdama vis dėl to Eglę numarinti kalėjime. Beje, du prokurorai surezgė naują bylą Eglei teroristė esą ketino prokurorus nužudyti, panaudodama mobilų telefoną tokius kaltinimus sudaryti prokurorai, turintys teisinį išsilavinimą ir patirtį, tikrai sugeba ir moka: dėl grasinimų jie esą patyrė emocinį stresą. Išsekinta ir iškankinta beveik penkerius metus nesibaigiančių tardymų ir persekiojimų Eglė paliudijo, kad ją kankino, norėjo ją nunuodyti, net paveikti narkotikais, kad tik išgautų prisipažinimą apie nebūtus planus ir nebūtus nusikaltimus. Ir štai gegužę Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino E. Kusaitę kalta dėl tokios nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 1d., padarymo ir skyrė 20 MGL dydžio baudą: Klaipėdoje gyvenanti Eglė buvo apkaltinta tuo, kad 2010 07 02 ir 2010 10 12 pareiškimuose bei 2010 10 14 apklausose (kai buvo tardoma terorizmo byloje) nurodė neva melagingas aplinkybes dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto.
Tačiau Eglė nepasiduoda. Lapkričio 26-ąją Vilniaus apygardos teisme bus skelbiamas sprendimas dėl E. Kusaitės pateikto skundo. Ji rašo, kad teismo sprendimas buvo priimtas neįrodžius kaltės ir nepašalinus visų jos abejonių dėl jos kaltės, nors to reikalauja įstatymai. Atsiprašydami skaitytojų, kuriems gali įkyrėti čia aprašomi teisiniai aspektai, vis dėlto juos pateikiame glaustai, kad būtų aiškiau, kaip Lietuvoje dvasiškai ir fiziškai kankinami teisiškai persekiojami žmonės, susiduriantys su teisėtvarkos pareigūnais ir jiems sunkiai suvokiamais įstatymais. Šis palyginti ilgokas aiškinimas mielam skaitytojui parodys, kad tik įstatymus išmanantis žmogus gali apginti save, tačiau teisėtvarkos sistemos nepažįstantis, prieš tos sistemos žinovus beginklis kaltinamasis ar teisiamasis apsiginti niekaip negalės. Apygardos teismui pateiktame skunde E. Kusaitė aiškina, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistosios nuomone, bylos klausimus pirmiausia turėjo ištirti Vilniaus apygardos teismas jos baudžiamojoje byloje. Joje apklausti liudytojai prokurorai J. Laucius ir G. Jasaitis tai irgi paliudijo. Prokuroras A. Kliunka savo rašte kontrolieriui R. Valentukevičiui nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra ir daugiau duomenų, galinčių turėti reikšmės teisingai išspręsti E. Kusaitės skundą dėl galimo jos teisių pažeidimo. Beveik tą patį paminėjo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, todėl tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas gali spręsti, ar ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai taikomi procesiniai įstatymai, ar nebuvo pažeidžiamos proceso dalyvių teisės, ar ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (tiek prokuroras, tiek kiti asmenys) nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Kadangi baudžiamoji byla iki Apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo dienos dar nebuvo išnagrinėta, akivaizdu, jog nuosprendis buvo priimtas prieš tai kompetentingam teismui nepasisakius dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nuteistosios teisių pažeidimu ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, ar E. Kusaitė skunde nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes ar galimai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Kadangi byloje buvo pažeistos BPK 225 str. 1 dalyje numatytos teisingumo nuostatos, nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir turėtų būti panaikintas. Baudomis nuteistoji Eglė pateikia ir Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad teismų išvados byloje svarstomais klausimais turi būti aiškios ir nekelti jokių abejonių. E. Kusaitė paneigia areštinėje budėjusių pareigūnų liudijimus, neigiant tai, jog ji buvo mušama, nes yra viešai žinomi faktai apie tai, kad areštinėje buvo sumušti sulaikyti asmenys, net panaudojant elektrinio impulso prietaisą. Be to, apylinkės teismas rėmėsi tik keliais apklaustais liudininkais areštinės prižiūrėtojais. Nebuvo apklausti kiti budėję pareigūnai. E. Kusaitė aiškina, kad esą į jos kamerą trims paroms patalpinta Mickevič, jos sulaikymą pratęsiant dar daugiau negu trims paroms, liudytų arba apie pažeistas Mickevič teises, arba ją esant atsiųstą šnipinėjimui. Suimtoji Mickevič negalėjo liudyti apie Eglę, nes ši tuo metu buvo net keturiose kamerose, o ne vienoje. Tad E. Kusaitė daro išvadą, kad Mickevič parodymai prasilenkia su tiesa. Nepašalinęs minėtų prieštaravimų, teismas neturėjo teisėto pagrindo priimti Mickevič liudijimus. Eglei tenka įrodinėti ir klausimą dėl sąmoningo jos apnuodijimo, kai kameroje ją aplankę VSD pareigūnai perduodami kažkokį rankšluostį įdavė ir apnuodytus saldainius, paveikusius jos psichinę būklę. VSD pareigūnas S. Stasytis patvirtino, kad perdavė jai rankšluostį ir dar kažką, o jo viršininkas A. Paukštė to jau neliudijo. Beje, įstatymai griežtai draudžia perduoti daiktus ir maistą kaliniams. Šių parodymų prieštaravimai nepaneigia aplinkybės, kad VSD pareigūnai perdavė E. Kusaitės sveikatai kenksmingus maisto produktus. Valstybės skirtas advokatas A. Palamarčiuk irgi pastebėjo, kad E. Kusaitė į apklausą atėjo be avalynės, pėdos buvo apautos pėdkelnėmis, todėl kyla abejonė, kodėl teismas nesuabejojo prokuroro J. Lauciaus parodymais apie neva perduotą E. Kusaitei avalynę (šlepetes). Matosi, kad daug kas toje byloje yra sujaukta. Ypač argumentuotai E. Kusaitė paneigia teismo nuosprendyje išdėstytą motyvą, esą ji savo laiškuose nuo sulaikymo (suėmimo) pradžios neminėjusi jos atžvilgiu taikyto smurto. Įrodydama, kad tai yra visiška netiesa, E. Kusaitė pateikia ištraukas iš savo rašytų laiškų artimiesiems, iš kurių aiškėja jos nusiskundimai naudotu smurtu, patyčiomis, netgi seksualiniu priekabiavimu. Štai kelios citatos iš įkalinimo metu rašytų Eglės laiškų. Aš jau atsigavusi po netikėto šoko, kurį sukėlė nelauktas ir netikėtas suėmimas, ilgos dienos tvankioje areštinės kameroje, be gurkšnio gryno oro, be higienos, su užsikimšusiu tualetu ir kriaukle, kenčiant nuolatines pareigūnų patyčias. (Jie) yra pasirengę kankinti žmogų, kol reikės, idant išgauti reikiamus parodymus /.../ Aš nebijau to rašyti, nes tai yra tiesa. Po tokio tardymo kiekvienas prisipažintų. Vyrai iš saugumo man davė saldainių, po kurių man pasidarė bloga ir vėmiau krauju. Išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane stipresnę. /.../ Neįsivaizduoji, kiek čia visko patyriau nedejuodama /.../ Mane ilgai kankino psichologiškai ir fiziškai, taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą (seksualinę taip pat). Tai vyko po sulaikymo, o taip pat kai atvyko rusai (šiame 2010 05 16 rašytame laiške ji kaip tik akivaizdžiai nurodo ir patyčias, ir smurtą, ir iš Rusijos atvykusių FSB tardytojų dalyvavimą Eglės apklausose).
Matant tokius prisipažinimams naudotus metodus prieš vos pilnametystės sulaukusią merginą, jos fizinį ir psichinį sekinimą, jos persekiojimą prokurorų kurpiamomis bylomis ir skiriamomis baudomis, kurioms sumokėti jokių pajamų negaunanti persekiojama mergina tikrai neturi, stebiesi ne tik teisėtvarkos pareigūnų ir teisėjų veiksmais, bet ir įstatymų leidėjų nejautra ir abejingumu valstybės ir piliečių padėčiai. Prisimindami, kaip Kaune visu greitumu vyksta administracinės bylos, nubaudžiant Garliavoje teisėjos N. Venckienės globotos dukterėčios pagrobimo liudininkus, o kitiems rezgamos baudžiamosios bylos, kaip generalinis prokuroras D. Valys pagal priimtus kvailus įstatymus, reikalaujant liberalams ir konservatoriams, buvo verčiamas parlamentarų spręsti Algirdo Patacko neliečiamybės klausimą dėl tariamos vagystės, matome, kad Lietuva tampa įstatymų diktatūros šalimi. Tai, kad visur įteisinamas svarbiausias įstatymas, skelbiantis, jog įstatymo nežinojimas nepanaikina atsakomybės, tik patvirtina kuriamą stalininę teisėtvarkos taisyklę. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus teismuose, jeigu tik skaitytojas surastų galimybę apsilankyti, su nuostaba atrastų, jog kasdien vyksta net kelios didžiulių apimčių baudžiamosios bylos su 1217 teisiamųjų. Ir visos jos yra itin rimtos: už žmogžudystes, plėšimus, reketą, turto grobimą ir pan. Tiesa, lietuviškų pavardžių tose bylose mažuma, tačiau vis vien tai Lietuvos piliečiai, kurių bylų nagrinėjimui išleidžiami milijonai, nuteistųjų kalėjimo sąlygoms ir priežiūrai skiriama vėlgi milijonai, laužomi žmonių ir jų šeimų likimai, blogėja gyventojų dvasinė būklė. Mes nykstame kaip tauta visais aspektais. Jeigu Kinijoje leidžiama gimdyti tik po vieną vaiką, o dabar leidžiama ir net skatinama auginti du vaikus, tai mes patys savanoriškai priimame kiniškus įstatymus ir auginame po vieną vaiką (vidutiniškai), tik retais atvejais auginame po du ar tris vaikus. O dar labiau mus naikina priverstinė emigracija.
Neseniai viename dienraštyje publikuotame interviu rašytojas Romualdas Granauskas į klausimą o žiūrėdamas pro langą kokią Lietuvą matote?, atsakė: Jei šitas skveras su chruščiovkėmis yra Lietuva, tai tokią ją ir matau. Beveik niekur neišvykstu, neišeinu. Draugai išmirė. Pabendrauti nėra su kuo. Net paskambinti nebeturiu kam. Visi po velėna. Ir juokais pridūrė: Galėtų Artūras Zuokas įvesti telefonus bent jau Antakalnio kapinėse. Taigi, Lietuvoje gera gyventi darosi tik turtingiesiems, ir tokie sako: Gyvenimas Lietuvoje nuostabus, ir nesuprantu, kas gali būti nepatenkintas juo. O mes galime tik pritarti rašytojo idealisto teisingoms mintims: Lietuva išmirštantis kraštas. Jeigu politikai ir toliau ieškos, kaip pasididinti sau algas dviem ar trimis tūkstančiais litų, bet nespręs ekonominių ir dvasinių klausimų, jeigu kai kurie žiniasklaidos atstovai nesidrovės iš fondų (net ir iš katalikiškų išeivijos fondų) pasigrobti beveik milijonines sumas sau dešimttūkstantinėms algos gauti, jei teisėjai grims vien į įstatymais grįstas pelkes, tačiau iš tiesų nesigilins į teisiamų žmonių širdies skausmą ir likimus bylose, galėsime keltis nors į Madagaskarą, kaip prieškaryje planavo kai kurie lietuvių futurologai, bet tai visiškai nepadės tautai.
© 2013 XXI amžius
|