Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lyg šviesesnė diena pasidarė...

Kauno Jėzuitų namuose kunigai jėzuitai: Kazimieras Juozas Ambrasas, Jonas Zubrus, Jonas Kastytis Matulionis ir jų svečiai Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas, Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas (antras iš kairės) bei Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas (dešinėje)

Lietuvos Sąjūdžio vardu apdovanotuosius pasveikino Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas

Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos dienos proga su Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininku Raimundu Kaminsku apsilankėme Kauno Jėzuitų namuose, kuriuose maloniai pabendravome su trimis iškiliais kunigais, kurie savo gyvenimą dar niūriaisiais sovietinės okupacijos metais paskyrė Bažnyčios ir Lietuvos laisvei, nepailstamai kurstė savo Tėvynės meilės, Tikėjimo ir Vilties ugnį. Tai – kunigai jėzuitai Kazimieras Juozas Ambrasas, Jonas Kastytis Matulionis ir Jonas Zubrus. Jiems įteikėme Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus jubiliejinius Padėkos raštus.

Su kun. Kazimieru Ambrasu susipažinome dar studijuodami Vilniaus universitete lituanistikos mokslus. Aš tada dar buvau naujokas – priklausiau vadinamai „fuksų“ kategorijai (taip vadino pirmakursius), o Kazys jau buvo užkopęs bene ant paskutiniojo studijų laiptelio. 1955 metais visame Vilniaus universitete jautėsi pakili tautinio atgimimo nuotaika, kurią savo tyliu pritarimu ir dalykų dėstymo kryptimi rėmė didelį autoritetą turėję dėstytojai Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Vincas Urbutis... Tai krypčiai plėtotis netrukdė ir tuometinis rektorius Juozas Bulavas bei prorektorius Eugenijus Meškauskas, dažnai turėję atsikirsti partokratinėms V. Kuzminskio, Imrijos Zakso, J. Bielinio ir kitų karjeristinėms jėgoms. Vėliau J. Bulavas ir E. Meškauskas išdrįso net ginti studentus nuo čekistinio susidorojimo. Mes savo kurse susibūrėme į tautinio atgimimo grupę, kurią sudarė idealistines nuotaikas turėję veiklūs studentai: Algirdas Vaitkus, Valentinas Ardžiūnas, Adolfas Gurskis, Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė, Albertas Ružė, Leonardas Gogelis, Anatolijus Žibaitis ir kt. Su kai kuriais net davėme priesaiką Aušros Vartų koplyčioje, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse, rengdami ir kitus tautinės krypties renginius. Nepamirštamas 1955 metais Kazimiero Ambraso iniciatyva surengtas dvasingumo pilnas slaptas studentiškas Kūčių vakaras. Jis vyko Vilniaus pakraštyje, privačiame bute. Jame dalyvavo ne tik Universiteto, bet ir tuometinės Konservatorijos bei Dailės instituto studentų būreliai. Švč. Mergelės Marijos litaniją labai išraiškingai skaitė Konservatorijos aktorinio kurso studentas Algis Bubnelis, Adolfas Gurskis gražiai padeklamavo savo kūrybos posmus ir Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Iš tavo rankos“, Kazys Ambrasas su dideliu jautrumu padalijo visiems po kalėdaitį. Šios neišduotos, Kristaus Gimimo ženklu pažymėtos Kūčios ir dabar gyvos atmintyje.

1957 metais baigęs lituanistines studijas, K. Ambrasas dar studijavo anglų kalbą. Toliau mokslus tęsė aspirantūroje, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, būdamas docentu, 18 metų dėstė tame pačiame Vilniaus universitete lietuvių kalbos dalykus, parengė vertimo mokslo dėstymo metodiką, o vėliau aktyviai talkino redaguojant pogrindinius leidinius – „Aušrą“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Dar sovietinės okupacijos ledynmetyje Kazys Ambrasas 1981 metais įstojo į nelegaliai veikusį Lietuvoje Jėzuitų ordiną, pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją, baigė pogrindinę kunigų seminariją. 1988 metais Lietuvos Sąjūdžio bangai vis kylant, rugpjūčio 17-ąją Joniškio rajono Skaistgirio miestelyje garbingasis arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius Kazimierui Ambrasui suteikė kunigystės šventimus. 1990 metais jis skaitė mokslinius pranešimus apie baltus Švedijoje ir Danijoje, dėstė Poznanės A. Mickevičiaus universitete lietuvių kalbą, atgimstant Lietuvai, dėstė kalbos kultūros ir retorikos mokslus Kauno kunigų seminarijoje, kiek vėliau pradėjo dirbti „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų redakcijoje, dar vėliau – sielovados darbą Filipinuose, Indijoje, Kanadoje, JAV, dėstė Lituanistikos institute vadinamoje JAV lietuvių sostinėje Čikagoje, o neseniai ėjo lietuvių sielovadininko pareigas Prancūzijoje.

Kun. Kazimieras Ambrasas – mokslininkas, filologas, rašytojas, publicistas, vertėjas, mąstytojas, nepailstantis sielovadininkas, pasižymintis kuklumu, nuoširdumu ir paprastumu. Filologijos mokslui yra labai vertingi jo darbai – „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai“ (1976), „Vertimo mokslas“ (1978), „Vertimo tyrinėjimai“ (1984). Turbūt mažai kas žino jo parašytų apysakų knygelę „Kalnuose ir raistuose“ (2010), pasirašytą Kasparo Pašešupio slapyvardžiu. Ji skirta „mūsų partizanams, ryžtingai čečėnų tautai ir visiems, kas narsiai kovojo ir tebekovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę“. Tai atsispindi nedidutės 287 puslapius turinčios knygelės apysakose „Šatilio žūtis“ ir „Čepkelių apaštalai“. Tikrai vertėtų jas perskaityti, ypač jaunimui. Kita neseniai pasirodžiusi kun. K. Ambraso knygelė – „Baladė apie Janulą“, pasirašyta Bakūžės Samanotos vardu. Tai – pasakojimas apie ilgesį ir namų paiešką pasaulyje. Kun. K. Ambrasas yra išleidęs šešias religines knygas. Tarp jų – keturių tomų „Mažąjį magnificat“ – mintis kiekvienai dienai. Nemažai religinio turinio knygų išversta ir iš kitų kalbų. Ypač vertinga pažintine ir istorine prasme iš anglų kalbos išversta knyga „Jėzuitai šventieji ir kankiniai: trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (Tylenda J. N.). Išvertė ir pasaulietinio turinio knygų: „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ (Doyle A. C.), „Perkrautas laivas“ (Dž. Darelas), „Žaliosios kaukės“ (Pukas H.), „Mažieji laukinukai“ (Seton E. T.), „Rolfas giriose“ (Seton E. T.) ir kitų. Labai reikšmingos kun. K. Ambraso sudarytos ir redaguotos knygos „Būk bitelė“, skirta Amerikos pedagogo Juozo Masilionio veiklai bei gyvenimui nušviesti, ir 2012 metais išleista knyga „Monsinjoras Konstantinas“ apie jau mirusį savo brolį, kunigą – prisiminimai, pamokslai, užrašai. Populiarioje knygoje „Subito beato. Jau palaimintasis“ gyvai aprašytas popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas, jo beatifikacija, knygos autoriaus darbas „Vatikano radijuje“, žvilgsnis iš užsienio į lietuvių kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Savo kelionių išgyvenimus ir įspūdžius kun. K. Ambrasas aprašo premijuotose knygose „Taboro kalno šalis“, „Kilimandžaras“, „Kengūrų ir koalų pašonėje“, „Amerikos Lietuvoje“, „Vėliavos iškeltos plakas“ ir kitose. Mūsų garbingojo kunigo parašytų, išverstų ir sudarytų knygų sąrašas vargu ar tilptų į vieną puslapį. Daug knygų jų autorius yra pasirašęs K. Ambraso-Sasnavos pavarde. Mat jis gimęs Sasnavos valsčiuje.

Kunigo, filologijos daktaro bei docento K. Ambraso, apdovanoto Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, asmenybė yra gyvas darbštumo, kuklumo, pareigingumo, paklusnumo, kantrumo, kruopštumo ir patrioto šviečiantis pavyzdys.

Kunigas Jonas Kastytis Matulionis yra Nenugalėtosios Lietuvos kunigas. Jis kovojo už tautinį ir krikščioniškąjį identitetą turėdamas savyje didelį dvasinį ginklą – menininko talentą. Šis ginklas jam padėjo skleisti lietuviškos krikščioniškos kultūros Šviesą, keldamas didelę baimę okupacinei valdžiai. Jo galingas jaunas balsas su dideliu pasisekimu skambėjo Paryžiuje, Osle, Stokholme, Maskvoje... Žavėjo jis savo tenoru ir Lietuvos publiką. Neretai galima buvo išgirsti tariant, kad tai – mūsų naujasis Kipras Petrauskas... Jaunąjį talentą pripažino ir įvairių konkursų komisijos. Dar 1956 metų respublikiniame vokalistų konkurse Vilniuje J. K. Matulionis laimėjo pirmąją vietą. Savo gražiu balsu jis skatino pakilti dvasia prie Aukščiausiojo sosto ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susirinkusius tikinčiuosius. Jo balsas tarsi paryškindavo, priartindavo ir dar labiau įprasmindavo žmonių širdyse pačią šv. Mišių auką. Išeidavo žmonės iš bažnyčios pragiedrėjusiais veidais. Šv. Mikalojaus bažnyčią, jau nuo seno turinčią Vytauto Didžiojo gyvąją lietuvybės dvasią (dešinę bažnyčios navą puošia ir skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas Vytauto Didžiojo biustas), lankydavome sekmadieniais ir mes, Universiteto studentai, su dideliu pasigėrėjimu klausydavome nuo vargonų sklindančių J. K. Matulionio giedamų giesmių. Tačiau tą skambiąją stygą nutraukė ateistinės valdžios siautėjimas – J. K. Matulionis už giedojimą bažnyčioje buvo pašalintas iš trečiojo Vilniaus konservatorijos kurso... Atsitiko panašiai kaip ir su „Anykščių šilelio“ autoriaus Antano Baranausko ištikimu jaunystės draugu kunigu Klemensu Kairiu, kuris savo talentu kaip meteoras blykstelėjo Lietuvos padangėje ir lygiai taip greitai užgeso Sibiro taigoje. Kastyčio balsas liko tik kai kurių žmonių atmintyje... Pašalintas iš Konservatorijos J. K. Matulionis kurį laiką dirbo Muzikos bibliotekoje, vėliau – Respublikinėje, Vilniaus universiteto bibliotekose. Iš Universiteto bibliotekos, kaip ir iš Konservatorijos, buvo atleistas dėl ideologinių politinių motyvų. Paskui gyvenimo kelias jį nuvedė į Teatro ir muzikos muziejų, Paveikslų galeriją, galiausiai – į Vilniaus Šv. Onos bažnyčią, kurioje dirbo zakristijonu. Įtariant bendradarbiavus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyboje, jis buvo kalintas Vilniaus saugumo rūsiuose ir 1977 metais nuteistas 3 metams lygtinai. Tais pačiais metais įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus draugiją, pradėjo pogrindžio sąlygomis studijuoti filosofijos ir teologijos mokslus ir ruoštis kunigystei. 1980 m. spalio 31 d., baigęs pogrindinę kunigų seminariją buvo įšventintas kunigu. Dirbo patriotinį sielovados darbą kartu su tuometiniu Kybartų klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jo dvasinio skrydžio sparnų neįstengė palaužti nei jo patirtas sovietinis moralinis teroras, nei naujas suėmimas ir trejų metų kalinimas Smolensko bei Čitos srities lageriuose. Jis dažnai į žmones prabildavo ir savo poezijos posmais, poetine malda, Šventojo Kazimiero dvasia, tvirtu tikėjimu Lietuvos prisikėlimu. Grįžęs į Lietuvą, jis dirbo vikaro darbą iš pradžių Kaišiadorių Katedroje, paskui atgautoje Vilniaus Arkikatedroje, Vilniaus Šv. Mikalojaus ir Šv. Kazimiero bažnyčiose, Pažaislio vienuolyne. Tačiau šio darbo paprastumas turėjo labai didelę vertę. Vikaraudamas Vilniuje jis nešė į žmonių širdis ir kultūrinio Lietuvos atgimimo šviesą, rengdamas įvairias literatūrines bei muzikines popietes, ypač propaguodamas poetų Maironio, Bernardo Brazdžionio ir kitų panašios patriotinės krypties poetų kūrybą. Kunigo Kastyčio parengtoje nedidelėje knygelėje – popiežiaus Jono Pauliaus II biografija. Įsimintinas jo bendradarbiavimas su Lietuvos muziejais, su kai kurių laikraščių bei žurnalų redakcijomis. Prisimename, kad kun. J. K. Matulionis pašventino agentūros ELTA buveinę, kada, atgimus Lietuvai, jos generaliniu direktoriumi buvo paskirtas mano lituanistinių studijų gerasis bičiulis, aktyviai dalyvavęs ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje Adolfas Gurskis. Vėliau, laimėjus Seimo rinkimus buvusiesiems, jie organizavo ir generalinio direktoriaus pakeitimą, apkaltinę jį per ryškia tautinės patriotinės ideologijos sklaida... Beje, kun. J. K. Matulionis prieš studijas Vilniaus konservatorijoje yra baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodamas universitete sugebėjo mokytis Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje. Kun. J. K. Matulioniui, apdovanotam Gedimino ordinu, šiemet sukako 82 metai. Smulkiame, fizinės negalios ištiktame jo kūne ir dabar tviskėte tviska ryški sielos Šviesa, švytinti dideliu kuklumu ir Tikėjimu, nenugalėtos Lietuvos dvasia.

Trečiasis mūsų laukęs kunigas – jėzuitas Jonas Zubrus, savo kolegos kun. K. Ambraso pavadintas misionieriumi. Kun. J. Zubrus prieš šešerius metus, būdamas Čiobiškio bažnyčios klebonu, atšventė 50 kunigystės metų sukaktį. Rajoniniame laikraštyje tada buvo atspausdinta išsami kun. J. Zubraus biografija. Pats kunigas Jonas šias patosiškas pagyras priėmė su nelabai dideliu džiaugsmu. Jį klausinėjantiems žurnalistams vis kartojo, kad nėra ką apie jį rašyti, kad jis nieko nepadaręs, nepastatęs seneliams namų, neparašęs knygų, net kai kurie kunigai jo nemėgstantys... Ir mus kun. J. Zubrus sutiko labai kukliai nusiteikęs, sakydamas, kad jis niekuo neprisidėjęs prie Lietuvos Sąjūdžio veiklos. Tačiau iš tikrųjų kunigas Jonas labai nusipelnęs savo kukliu dideliu pamaldumu, gyvenimo auka, Kristaus liudijimu bei negarsintais darbais, pasireiškusiais apaštalavimu, dvasinėmis pratybomis, įtaigiais pamokslais, gyva artimo meile, gyvo tikėjimo skleidimu ir jaunimo ugdymu. Į Jėzaus Draugiją jis įstojo 1945 metais, dar nebūdamas klieriku. Po metų J. Zubrus įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau mokslus baigti sutrukdė sovietinės valdžios nurodymas mažinti seminaristų skaičių. Trečiame kurse, kaip jis pats sakė, su skausmu širdyje teko palikti seminariją. Po trejų metų pertraukos, atsiradus galimybei, vėl grįžo tęsti mokslų seminarijoje. 1957 m. balandžio 17 d. iš didelio Lietuvos patrioto, vyskupo Julijono Steponavičiaus rankų gavo kunigystės šventimus.

Kun. J. Zubrus dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, palikdamas jose ryškius savo pėdsakus, gražius prisiminimus iš jo vestų rekolekcijų. Mons. Alfonsas Svarinskas teigia, kad kun. J. Zubrus visada garsėjo aukos dvasia, jo ištarti žodžiai yra labai nuoširdūs, „einantys iš pačios širdies“. Kiti jį pažįstantys ir bendravę su juo pažymi jo neturtą. Gavęs kokį pinigėlį atiduoda kitiems, mažiau turintiems. Vienintelis jo turtas buvo dviratis ir knygos, todėl nebūdavę jokių sunkumų persikelti iš vienos parapijos į kitą. Čia pat prisimindami kun. K. Ambraso pristatymą, galima teigti, kad tai buvo tikri žodžiai. Kun. J. Zubrus be visų savo iškilių dvasinių savybių buvo ir iškilus misionierius. Jo misijos siekė tas buvusios Sovietų Sąjungos vietoves, kuriose buvo daugiausiai persekiojami tikintieji. Tikėjimo žodį, Kristaus mokslą jis drąsiai skleidė nuvykęs 1979 metais į Ukrainą, paskui – į Kazachiją, į Altajaus kraštą. Jo tikėjimu uždegto nuoširdaus žodžio klausė ir Sibiro kraštų katalikai, ir kitų krikščioniškų bažnyčių tikintieji. Gyvendamas sovietų okupuotoje Lietuvoje, kun. J. Zubrus aktyviai dalyvavo pogrindinės spaudos leidyboje. Jis tęsė dar prieškario Lietuvoje, 1925–1940 metais, profesoriaus Prano Kuraičio redaguoto „Tiesos kelio“ leidimą, atnaujindamas ir redaguodamas jį pogrindžio sąlygomis, rašė straipsnius į pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.

Džiaugėmės valandėlės pabendravimu su kunigais, nuveikusiais didžius darbus Lietuvos ir Bažnyčios atgimimo kelyje, gėrėjomės jų kilniomis ir kukliomis asmenybėmis. Tai – mūsų garbingos gyvosios istorijos dalelė. Diena, regis, pasidarė šviesesnė. Atsisveikindami prisiminėme Bernardo Brazdžionio žodžius: Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena / ... / Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos, / Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai...  Privalome saugoti šį mums duotą neįkainojamą jokiais pinigais turtą. Saugokime ir savo istorijos, iškiliųjų žmonių, pasiaukojamu darbu prisidėjusių prie mūsų tautos gyvasties išsaugojimo, atmintį.

Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas,
Švietimo komiteto pirmininkas

© 2013 „XXI amžius“